A.Rudomanskis. Politikų kovos su baubais auka - Lietuvos šeimos

Kai esi valdžioje, bet neturi kuo pasigirti, o nori joje ir toliau išlikti, pats geriausias būdas prastus rezultatus nuslėpti „gelbėjant“ šalies gyventojus nuo jų pačių. Lietuvoje tapo įprasta ieškoti ir surasti įvairių baubų, priešų, importuojamų neteisingų vertybių tai iš Rytų, tai iš Vakarų ir po to įtikinėti, kad „mes esame priversti gintis“.

Kovos su baubais auka tapo Lietuvos šeimos

Lietuvos gyventojai puikiai supranta, kad šeima yra labai organiškas, kintantis reiškinys ir niekas neabejoja, kad ji yra labai reikalinga ir brangi kiekvienam žmogui. Piliečiai žino, kad pats gyvenimas lemia šeimų įvairovę: vienos šeimos yra labai didelės – jose gyvena vaikai su tėvais ir seneliais, kitos gali būti mažos, kai, pavyzdžiui, viena mama augina sūnų, kai kurias netektį patyrusias šeimas gali sudaryti sutuoktiniai, auginantys savo jaunesnius brolius ar seseris. Egzistuoja gausybė kitokių modelių šeimų.

Žymūs šeimos instituto tyrinėtojai R. Moss ir D. Sharpe dar 1979 m. teigė, kad šeimos politika turi remtis šiomis prielaidomis: šeimos ir politikos santykis yra tarpusavis; į šeimą turi būti atsižvelgiama plėtojant viešąją politiką, o didėjanti šeimų įvairovė turi būti pripažinta ir gerbiama.

2011 m. Lietuvos mokslininkė Raminta Jančaitytė savo daktaro disertacijos išvadose nurodė, kad jos atliktas kiekybinis tyrimas atskleidė, jog Lietuvoje tradicinis požiūris į šeimą sparčiai keičiamas moderniu, ypač liberalėja jaunosios kartos nuostatos. Tokie pokyčiai reikalauja tinkamo valdžios institucijų dėmesio, orientuojant šeimos politiką į jaunų šeimų poreikių tenkinimą ir postmodernios šeimos palaikymą.

Lietuvos Konstitucijos 38 str. yra įtvirtinta galimybė vyrui ir moteriai tuoktis. Lietuvos Konstitucijoje nuo pat jos priėmimo referendumu pripažįstama, kad santuoka yra viena iš priemonių įtvirtinant šeimą. Konstitucija taip pat saugo Lietuvos šeimas. Realybėje, liberalėjant požiūriui į porų gyvenimą kartu nesusituokus, niekas nė neketino keisti apsaugos mechanizmų santuokos pagrindu sudarytoms šeimoms, nes tam net nėra poreikio. Nors visuomenės apklausos patvirtina, kad piliečiai suvokia, jog santuoka nebėra sąjunga visam gyvenimui ir negarantuoja per se santykių stabilumo, vis dėlto Seimo konservatyvios pakraipos šalininkai, tikriausiai manydami, kad iš esmės žmogaus prigimtis yra bloga, nusprendė savo moraliniais įsitikinimais supančioti visus piliečius primesdami tik vieną pasirinkimo galimybę – kurti šeimą sudarant santuoką.

Moralinis ir teisinis spaudimas visiems šalies gyventojams gyventi pagal tą patį modelį, kurį parinko konservatyvias idėjas puoselėjantis politinis elitas, prieštarauja kiekvieno žmogaus teisei pačiam pasirinkti, kaip jam gyventi. Lygiateisiškumas yra ta sąlyga, kurios turėtų laikytis kiekvienas parlamentaras – nepaisant to, kokiai politinei jėgai jis atstovauja, nes tik jis gali sukurti vienodas galimybes visiems, o kaip pasinaudoti tomis galimybėmis - jau kiekvieno asmeninis reikalas. Lygiateisiškumo politika negali ir nekelia sau uždavinio priversti visus gyventi vienodai ir eiti ta pačia kryptimi siekiant vieno tikslo.

Jei lygybę įsivaizduosime taip, kad visi turi gyventi vienodai, bus pažeista pačios lygybės esmė, nes žmonės praras laisvę kurti savo asmeninį gyvenimą. Todėl demokratiškos valstybės sąlyga yra ne tik demokratinių instrumentų turėjimas ir jų naudojimas, tačiau labai svarbu yra ir demokratiniai principai. Jei keliasdešimties parlamentarų kolektyvas gali priversti visus gyventi taip, kaip jie įsivaizduoja, kad yra tinkama, tuomet negalima manyti, kad jie paiso visų demokratinės valstybės piliečių interesų. 

Tokiu būdu visuomenėje iškilęs valdantysis elitas, naudojantis politinę grupę (partiją) priimti sprendimams iš esmės, įtvirtina tik paties elito, o ne visų piliečių padėtį ar interesus. Todėl toks reiškinys dar vadinamas fundamentalizmu ir yra pavojingas valstybei, nes įsitikinimas, jog tam tikra grupė žmonių, kurie tuokiasi yra „teisingesnė“ ir turi turėti viršenybę kitų šeimų kūrimo formų atžvilgiu, o visiems kitiems „klystantiesiems“ neturėtų būti galimybių gyventi „neteisingai“ žingsnis po žingsnio sudedant visus įmanomus apribojimus, veda prie visų žmonių laisvių suvaržymo.

Žmogaus gyvenimą supa kur kas daugiau socialinių reiškinių, todėl tokie ir panašūs laisvės ribojimo pavyzdžiai sukuria prielaidas, kad ilgainiui kažkuriam laisvės apribojimui pritariantis žmogus pats taps kito laisvės ribojimo įkaitu. O įsivaizduokime, kaip mes kiekvienas individualiai jausimės, kai valdantysis elitas apdalins mus dešimtimis skirtingų mūsų kasdienio gyvenimo apribojimų?

Kokius pokyčius numato naujoji redakcija lyginant su senąja?

Analizuojant pataisų rėmėjų pasisakymus peršasi išvada, kad dangstant visai kitus motyvus, kuriuos aptarsiu vėliau, mėginama paskleisti miglą, jog siekiama įtvirtinti ir apsaugoti nuo „puolimo“ santuoką, kuri, be kita ko, yra ir turi būti vienintelis ir visiems priimtiniausias šeimos modelis. Naujos pataisos redakcija šeimų įvairovę nugrūsdama į pagrindinio šalies įstatymo paraštes ar netgi už jo ribų realiame gyvenime nieko nepakeis, o tik sudarys didesnes moralines prielaidas reikalauti lygiuotis į „teisinguosius“ – kurie šeimas sukuria santuokos pagrindu, ir baksnoti į „klystančiuosius“, t.y. visus kitus.

Kokios socialinės grėsmės kils dėl tokios įstatymo pataisos?

Didžiausios socialinės grėsmės gali kilti tuomet, jei bus taikomas ydingas Konstitucijos interpretavimas nepaisant Konstitucijos kaip vientiso teisės akto bei vienpusiškai pasiremiant, tarkim, priimta nauja 38 str. redakcija. Tuomet politikai gali pradėti taikyti privilegijas šeimoms, kurios laikomos „teisingomis“ ir represijas arba apribojimus „klystantiesiems“. Galimas viso to rezultatas - neišvengiama eilė klaidų, kurios atsiras pažeidus kitus iš Konstitucijos kylančius principus, pavyzdžiui, piliečių lygiateisiškumą, ir bus sunkiai ištaisomos.

Vis dėlto vienas dalykas akivaizdus: po Konstitucijos 38 str. pakeitimo taikant įvairius aktus bus siekiama aktyviai taikyti ir neskaidriai parengtą bei kritikos neatlaikiusią, bet vis dar užantyje laikomą Valstybinę šeimos politikos koncepciją. O realių prielaidų jai pritaikyti po Seimo rinkimų gali užtekti. Jau dabar sklando kalbos, kad naujuoju premjeru vėl bus tas pats ponas Andrius Kubilius, kuris bus išrinktas konservatoriams sudarius politinę daugumą su pono Viktoro Uspaskicho Darbo partija.

Kaip didžiausią socialinę pasekmę įvardinčiau politinį pareiškimą gyventojams, kad tavo šeima nuo rytojaus gali būti nebelaikoma šeima. Suprantant, kad kiekvienam šalies piliečiui šeima yra labai artima ir brangi, jau pati nuostata, jog tu gyveni „neteisingoje“ šeimoje yra žeidžianti. Ir žeidžia ne tik tuos, kurie nepatenka į taip vadinamus „teisinguosius“, tačiau ir santuokoje gyvenančius asmenis, kurie turi giminaičius, draugus, artimus kaimynus sukūrusius ir gyvenančius kitokių formų šeimose.

Kas inspiruoja tokio įstatymo keitimo motyvus ir kodėl šis įstatymas skinasi kelią skirtingų partijų gretose?

Iš įstatymo iniciatorių ir pagrindinių rėmėjų lūpų dažnai pasigirsta, kad įstatymo pataisa neva siekiama užkirsti kelią homoseksualių santuokų sudarymui. Tuo tarpu ir dabar kiekvienas pilietis supranta, kad Konstitucijoje yra aiškiai įrašyta, jog santuoka sudaroma tarp vyro ir moters. Todėl akivaizdu, kad šis motyvas tėra siekis eilinį kartą paskleisti mitą apie baubus, o iš tikrųjų dėl šių pataisų homoseksualiems žmonėms nei šilta, nei šalta , t.y. nesikeičia visiškai niekas – ko anksčiau negalėjo, to ir dabar negalės. Todėl šią Konstitucijos pataisą laikyčiau greičiau vienu iš heterofobijos (skirtingų lyčių) pavyzdžių, kai siekiama diskriminuoti pačius heteroseksualus.

Vis dėlto šypseną kelia pareiškimai, kad pataisa lygiuojamasi į Vakarų valstybių konstitucijas (premjeras mėgsta cituoti Airiją, kiti mini Vokietiją, Prancūziją), bet tuo pačiu tikriausiai sąmoningai nuslepiama, kad tose valstybėse yra įstatymais įteisinta galimybė homoseksualioms šeimoms sudaryti partnerystę.

Seimo salėje ši pataisa sulaukia ypatingai daug kritikos ir palaikymo netgi pačių politinių partijų viduje. Pozicijos šios pataisos atžvilgiu atskleidžia skirtingus kiekvieno parlamentaro motyvus, sugebėjimus mąstyti pilietiškai ir net asmeninius ideologinius netapatumus. Vis dėlto peršasi mintis, kad pataisa yra akivaizdus vienos valdančiosios partijos rinkiminės manipuliacijos įrankis siekiant prieš rinkėjus atsistoti į „gynėjų“, „teisingųjų“, „kankinių“ pozicijas bei nukreipti žmonių dėmesį nuo ekonominių problemų, nenuveiktų darbų bei abejotino skaidrumo energetikos projektų.

Ko tikėtis ateityje?

Galima teigti, tą patvirtina ir visuomenės nuomonės apklausos, kad didžioji dauguma šalies gyventojų nepritaria tokiems valdžios veiksmams, kuriais planuojama varžyti piliečių asmeninio gyvenimo kūrimą bei priešina vienus su kitais. Be to, nemažai konservatyvų elektoratą remiančių žmonių pripažįsta, kad šie veiksmai yra žalingi šalies piliečių bendrabūviui. Jie teigia, kad šeimos politikos tikslas pirmiausia turi būti šeimų poreikių vertinimas ir atitinkamas reagavimas. Kuo, deja, valdantieji per visą kadenciją negalėjo pasigirti.

Ar kas nors galėtų dabar įvardinti, kokius darbus šeimų labui Seime nuveikė šią Konstitucijos keitimo košę užvirę Stasys Šedbaras ir Rimantas Jonas Dagys? Abejoju, o kiekviena košė turi savo tikslą: pavyzdžiui, iš piršto laužtas ir nepasitvirtinęs „Gender loops“ skandalas; Norvegijoje berniuko, kuris neva atimtas iš tėvų ir atiduotas lesbiečių šeimai prižiūrėti skandalas ir kt. Visi jie laikini ir apgalvoti ir, įdomiausia, iškylantys tų pačių asmenų, arba jų artimiausių rėmėjų dėka bei siekiantys ką nors nuslėpti ar diskredituoti.

Optimizmą kelia bent tai, kad visuomenės kritinio mąstymo klodai stiprėja ir trumpalaikiai skandalai kartais netgi pradeda erzinti ir nebesulaukia tikėtinos paramos. Manau ir šis spektaklis sulauks savo fiasko, tik tai įvyktų daug greičiau, jei parlamentarai gegužės mėnesį balsuodami už įstatymą suprastų, kad iš šio rinkiminio šou laimi tik viena partija. Jeigu žaidimas nusitęs iki rudens prieš pat rinkimus, kada gali būti suplanuotas antrasis ir paskutinis pataisos priėmimas, iniciatoriai pasieks savo tikslą, tačiau kiti – ne. Tad ar nereikėtų gerai pagalvoti ir gegužės mėnesį balsuoti kojomis, t.y. tiesiog neateiti?