Vaikų kaip individualybių nepaisymas prasideda, kai jie dar būna kūdikiai, ir tęsiasi per visus vaikystės metus. Pagarbos kūdikio vidiniam laikrodžiui stoka gali pereiti į netinkamą mitybos ir miego režimą. Pradedančiam vaikščioti vaikui dažnai sakoma: “Tu juk nebijai to triukšmo”, “Vis dar būsi alkanas po to užkandžio”, “Nėra ko verkti”, “Nagi, juk neskauda, tu gi didelė mergaitė”. Didžioji dauguma pradedančių eiti į mokyklą vaikų susiduria su sistema, kuri visiškai negerbia individualaus mokymosi stiliaus, temperamentų ar gebėjimų skirtumų. Taip vienas didžiausių vaiko troškimų - noras, kad jis būtų priimtas rimtai - virsta nuolatine paauglio kova.
Pagalvokite: aštuonmetis išdidžiai sumoka už pirkinį savo paties sutaupytais pinigais tik tam, kad grąža būtų atiduota tėvui. Dešimtmetis stovi eilėje ledainėje, ir jį ignoruoja tiek kasininkė, tiek aplinkiniai suaugusieji. Dvylikamečiai, kuriems pagaliau leista nueiti kelias mylias iki pramogų centro su draugais, neįleidžiami grupėmis, kuriose daugiau nei du vaikai.
Liūdna matyti nusivylimą ir pasidavimą vaiko veide, bet dar labiau skaudu matyti tylų sutikimą.
Paaugliai ieško teisybės iš suaugusiųjų, kurie jiems teigia, kad gyvenimas nėra teisingas, o “tikras pasaulis” yra žiauri vieta, ir reikia susitaikyti su neteisybe. Iš jų laukiama pasirengimo suaugusiųjų gyvenimui. Jei mūsų tikslas – užauginti savarankiškai mąstančius žmones, vaikus, kurie taps suaugusiaisiais turėdami savo nuomonę, požiūrį, įsitikinimus, tuomet mums reikia į paauglius žiūrėti rimtai.
Jie nusipelno mūsų pagarbaus dėmesio ir paramos; vietoje to jie per dažnai susiduria su visuomenės požiūriu, kad žmogus vertas pagarbos tik tuomet, kai pasiekia magiškąjį amžių “18”. Šis gimtadienis žymi laiką, kai dauguma taisyklių su kuriomis jie turėjo gyventi, ne tik išnyksta, bet ir būtų laikomos prieštaraujančiomis konstitucijai, jei būtų taikomos suaugusiajam. Aštuonioliktasis gimtadienis staiga paverčia vaiką, kuriuo nepasitikėjome, į vertą pasitikėjimo visuomenės narį.
