Diagnozuoti;
Tyrinėti;
Koreguoti.
Nėra tokio mokslo apie šeimos dvasią , nors šeimą kaip reiškinį tyrinėja jau ne pirmą dešimtmetį. Ir vadinasi šie tyrimai labai solidžiai: “Šeima kaip sistema”, “ Šeimyniniai vaidmenys”, “Šeimų tipai”, “Šeimos vystymasis”, “Šeimos rekonstrukcija”. O apie dvasią nieko nėra.
Palaukite, - pasakysite jūs. Kaip tai nėra? O ekstrasensai ir šventikai? Argi ne juos mes kviečiame, norėdami “apvalyti” energetiškai blogą butą? Argi ne jie turi pašventinti patalpas, kuriose mes gyvename? Argi ne užkalbėtojai ir magai turi kažką ten pašnibždėti, kažkokiu ten vandenėliu papurkšti, kad namuose būtų gera gyventi? Taip. Jie turi tai padaryti.
Tada pasigirsta ir feng šui šalininkų balsai. Jie kalba apie energiją, kuri turi laisvai namuose cirkuliuoti. Apie pagrindinių elementų proporciją. Ir kad už nugaros būtų kalnas. Ir kad priekyje būtų vanduo. O šonuose kad būtų ugnis ir akmuo. Ir apie teisingai paskirstytas buto zonas: pasiekimų, draugystės, meilės, vaikų, tvirtina feng šui šalininkai. Argi ne mūsų pareiga- sutvarkyti butą harmoningai? Taip. Tvarkykime butą harmoningai.
Tačiau vis tiek dar tai nebus šeimos dvasia. Jūs tikriausiai esate apsilankę tokiuose namuose: jie pastatyti gražiai, skoningai, jie erdvūs ir dideli, juose baldai modernūs, buitinė technika aukštumoje, energija gerai cirkuliuoja, ir kunigas buvo kviestas. O būti tokiuose namuose nesinori- nejauku. Norisi eiti pas draugus, kurie gyvena senamadiškame mediniame name, su siaubingai neharmoningai sustatytais baldais, maža virtuve ir kažkokiais priešistoriniais kilimėliais ant sienos. Gera ten ir niekur iš ten eiti nesinori. Kodėl?
Nes,- sakome mes,- ten dvasia kažkokia gera.
Ir tada ateina suvokimas, kad šeimos dvasia kažkokiu būdu susijusi ne su baldais, o su žmonėmis, kurie tarp jų gyvena. Ir prie šių žmonių glaudžiasi ir draugai, ir kaimynai, ir katės, ir šunys, ir žuvytės, ir kambario gėlės. Ir vaikai.
Šeimos dvasia- tai terpė, palanki gyvybei.
Ką reiškia - palanki gyvybei? Argi mūsų gyvybė veisiasi ir vystosi ne bet kur Žemės paviršiuje? Ne, ji veisiasi ten, kur jai yra vietos. Vieta turi pasakyti gyvybei: aš tave priimsiu, aš tavęs laukiu. Mes labai gerai pajaučiame, kokia vieta mūsų laukia, o kokia - ne. O vieta šiuo atveju nebūtinai erdvus šimto kvadratų kambarys iš žurnalo apie dizainą. Tai gal ir labai mažas kambarėlis, tačiau jame tave myli ir laukia.
Būtent čia, šeimininkų širdyse, ir prasideda šeimos dvasia. Ji jau antriniu būdu keičia interjerą, tik ne pagal feng šui, o pagal meilės dėsnius.
Čia būna triukšminga dėl vaikų pertekliaus. Čia baramasi, juokaujama, ir susitaikoma. Čia kviečiami draugai. Ir šis orientavimasis į draugus kažkaip nesiderina su šarvuotomis durimis. Kai tavęs laukia, tai durys normalios, bufete atsiranda sausainių ir saldumynų, ir truputis brendžio, nes gali ateiti svečiai. Atsiranda kortų, šachmatų, nuotraukų albumų, o vaikams - kompiuterinių žaidimų. Visokių knygų, tik labai jau neprograminių ir nuskaitytų iki siaubingo stovio. Ir tada sena sofa ar koks nors senas bufetas neišmetamas, o užstoja kelią visam feng šui, tačiau jų išmesti negalima, nes juos mėgsta tie, kurie jais naudojasi.
Palaukite- tai jūs norite pasakyti, kad šiuolaikiniai energingi lietuviai, statantys sau modernius erdvius namus, nieko nemyli ir nieko nelaukia?
Myli ir laukia, tačiau didelį savo energijos dalį įdeda į tai, kad užsidirbtų daugiau pinigų ir kad pastatytų kažką labai gražaus ir modernaus. Jų širdyse didelę vietą ima užimti garbėtroškiški projektai: štai tik pastatysiu namą, tada ir pradėsiu visus mylėti... Į žmonas jie ima ambicingas ilgakojes moteris. Gimsta jiems ambicingas vaikas. O per tą laiką dvasia jų šeimose po truputį tampa kitokia: ją persmelkia pasiekimų azartas, sportinis užsispyrimas, pasididžiavimas savo pasiekimais ir varžybos su tais, kurie irgi ką nors statosi.
Šioje dvasioje gėlės auga, tačiau kažkaip kukliai. Vaikai daug pasiekia, bet nuolat graužia tušinukus ir dažnai būna ambicingai -nerimastingai – konkurentiškai užsisklendę savyje. Tiesa, vaikų tokiose šeimose mažai - dažniausiai vienas. Nes vyksta statybos. Amžinos. Jei atsitinka tokia programinė klaida ir statybos kažkaip užsibaigia – prasideda naujos statybos. Jos turi paslėpti tą faktą, kad šiuose namuose priimta ne gyventi, o statyti gyvenimą. Kaip kadaise vyko amžinos socializmo statybos.
Tada buvo svarbu pats procesas svarbus: kova už derlių, kova už planą... O tuo tarpu kur nors Vakaruose niekas nekovojo už planą - tiesiog gamino. Niekas nekovojo už derlių - jį tiesiog augino. Kovos atmosfera – nelabai jauki atmosfera. Todėl vaikai ar sutuoktiniai tokiose šeimose neretai kur nors dingsta. Vaikas išvažiuoja studijuoti į užsienį. Žmona - į klubą. Vyras... Jis stato.
Jei taip atsitiktų, kad jie neatlaikytų šios statybinės dvasios, tai greičiausiai, įvyktų revoliucija. Vienas iš šeimos narių pereitų į kitą kategoriją, gerai jums pažįstamą. Ir jo šeima įgytų kitokią, gerai mums pažįstamą dvasią. Tą, kuri labiausiai siejasi su savo lotynišku vardu- spiritus. Kas reiškia ir spiritą, ir dvasią.
Spiritinė dvasia šeimose yra nenuslepiama. Ji nudažo geriančio šeimos nario lūpų kraštelius tam tikru atspalviu, kuris primena kažkokį užkonservuotą patiekalą. Nes spiritas- konservantas. Kalbėdamas jis automatiškai judina lūpų kraštelius ir gaunasi judesys, panašus į kūdikio čiulpimą. Jo vaikas tampa niūrus ir ima blogiau mokytis. Jo sutuoktinis ima skųstis migrena ar širdies permušimais. Jo namuose nusistovi pastovus spiritinis kvapelis. Jį sunku nusakyti žodžiais, nes tai nėra grynas spirito kvapas, tačiau jis juntamas visur: tualete, kur buvo vemiama, virtuvėje, kur buvo baramasi, miegamajame, kur miegama po vieną, vaikų kambaryje, kur buvo verkiama.
Ar šioje šeimoje mylima ir laukiama? Taip, ir dar kaip! Tik laukia viena pusė- pavyzdžiui, vaikas - tėvelio ar mamos, tėvelis ar mama - sugėrovų, ir dar vieno dalyko laukiama - pinigų, ir “kada jis pasitaisys”. Alkoholikai daugumoje atveju labai geri žmonės. Jie labai protingi, auksarankiai, filosofiški ir bendraujantys. Jiems gera su kitais geriančiaisiais. Tačiau jų indėlis į šeimos dvasią nuolat neutralizuojamas kitos pusės - kenčiančio sutuoktinio ir vaiko - ašaromis, pykčiu, kančia ir nerimu. Todėl visumoje gaunasi ne kokia kombinacija.
Dvasia per daug suskirstyta į dvi dalis. Norint patekti į gerąją pusę, reikia atsinešti. Ir supilstyti. Kitaip pateksi į kitą vietą - ten, kur negeriama, bet kovojama su gėrimu - pajuodę paakiai, nuo nemigos raudonos akys ir nuolat suraukta kakta.
O čia pat šalia, už sienos, kur gyvena lenkų bobutė, tvyro visai kita dvasia. Ją, aišku, kuria katalikiškas šeimininkės tikėjimas su būtinu Kristaus paveikslu ant sienos, idealiai sutvarkyta ir užtiesta lova, tvarkingomis servetėlėmis ant televizoriaus (kad ekranas neapdulkėtų). Nepamainoma siuvimo mašinėlė kampe, irgi uždengta kažkokiu užtiesalu. Čia žiūrima vis ta pati televizijos laida tuo pat metu, viskas nepaprastai švaru ir tvarkinga. Sekmadienio mišios. Ir laikrodis su gegute.
Šiuose namuose šypsomasi, tačiau su kažkokiu slaptu liūdesiu. Čia kažkas būtinai miręs - pavyzdžiui, šeimininkės vyras. Ir jo portretas, kabantis ant sienos, liudija, kad žmogus irgi buvo labai pamaldus ir tvarkingas. Ir dar šiuose namuose tvyro silpnas vaistų kvapas. Čia gyvena nebejauni žmonės ir nuolat nuo ko nors gydosi. Ateini į šiuos namus ir pasidaro kiek liūdna. Ar tai savo močiutę prisimeni, ar tai Kristaus kančią- kas žino?
Daug yra tų šeimos dvasių. Kažkada žmonės tikėjo, kad ji - tai atskiras nematomas bildukas. Man atrodo, kad ji mūsų širdyse. Koks skirtumas - vis vien su šia dvasia gyventi tenka. Draugaukime su ja. Ji mūsų gyvenimui suteikia skonio.
