Arbata, šokoladas ir muzika
„Gyvenu vienas. Geri kaimynai skambutį sugadino“, - tarsi atsiprašo atverdamas viengungiško buto penktajame aukšte duris. Tvirtas rankos paspaudimas.
Kambaryje – lova, kompiuterinis darbo stalas, žurnalinis staliukas ir vienintelis fotelis.
Žalioji, raudonoji arbata, šokoladas.
„Labai mėgstu šokoladą, - prisipažįsta aktorius, maišydamas žaliąją arbatą. - Šokoladas, arbata ir muzika padeda greičiau atgauti jėgas po vaidinimo.“
Virtuvėje keptuvės ir puodai išduoda aktoriaus silpnybę. Prie viryklės – elektroninės svarstyklės.
„Pavalgau ir puolu svertis? Oi ne“, - patikrinęs, ar svarstyklės veikia, garsiai juokiasi aktorius, neturėjęs bėdų dėl svorio. Mėgstąs patinginiauti, pamiegoti, tačiau aktoriaus darbas išsekina ir nėra pernelyg sotus. Užtat valgo daug ir skaniai.
„Negaliu be mėsos, - tarsi teisinasi. Ir tęsia. – Valgau daug daržovių, pjaustau stambiai, kad išliktų daugiau vitaminų.“
Lentynoje – šūsnis prieskonių. Paima vieną maišelį – atidaro. Kvepia gardžiai. Draugai iš Gruzijos, kur filmavosi seriale „Garbės kuopa“, atsiuntė.
„Lietuvoje parduodami kaukazietiški prieskoniai aštresni. Ten – viskas šviežia, iš lauko, o pas mus mala sėklas, todėl – žymiai aštriau“, - prisimena garsųjį Alazanijos slėnį, kuris vaišins susipykusius vietinius gyventojus ir lūžtančius stalus. Čia pirmą kartą paragavo ir juodojo vyno, pagaminto fermentuojant vynuogių žieveles.
Liūdnai nusišypso – itin aštraus maisto valgyti nebegali. Ir nepraleidžia progos pašmaikštauti: „Kažkur skaičiau, kad aštrūs patiekalai skatina priklausomybę malonumams. Sako, jeigu moteris mėgsta aštrius patiekalus, reikia keisti vyrą. Tai – labai atsargiai reikia su tais aštriais patiekalais.“
Trisdešimt septynerių metų aktorius atviras – jau pajuto metus. „Pasakysiu labai atvirai – žiūriu į jaunas moteris ir suprantu, kad jos man jau ne pagal metus“, - vėl juokiasi.
Sportą atstoja darbas
Maistą derina – įprotis nuo to, kai dar sportavo. Koks sportas?
„Oi, vėl prasidės kalbos... Dailusis čiuožimas, - kaukazietišku akcentu dudena Rolandas. Patyli. Nusijuokia. - Kai labai sunervina, galiu padėti dailiai čiuožti...“
Nedaugelis žino, kad aktorius seniau domėjosi rytų kovos menais. Dabar nebelieka laiko.
„Esu karštas, bet greitai atsileidžiu. Nėra absoliučiai blogų žmonių. Pavyzdžiui, mane juokina amerikiečių filmas „Absoliutus blogis“. Juk kiekvienas buvo mažas, kiekvienam mama užpakaliuką valė. Ir kažkodėl blogas pasidarei? Kažkur priežastis būna. Mane mama auklėjo, kad negalima „kelti“ savęs kitų sąskaita, lipti per galvas, todėl niekada to nedarau ir nesuprantu, kai kiti tai daro“, - kalba Rolandas Dovydaitis.
Tikras gyvenimas
„Esu tikras lietuvis, gimiau Šiaulių gimdymo namuose, Šiauliai – pats gražiausias miestas. Vilniuje – susirgčiau depresija“, - atvirauja aktorius. Ketverius metus aktorystės mokėsi Klaipėdoje, kurią vadina vakarietiškiausiu Lietuvos miestu.
Beje, Rolandas jis tik nuo 18 metų. Rolanas – toks jo vardas gimimo liudijime. Tačiau daugeliui nuolat trūkdavo raidės d. Kad nebesipainiotų, pase atsirado ir trūkstama raidė. Tačiau keistų nesusipratimų būna. Gruzijoje buvo laikomas „savu“, o Lietuvoje rusakalbis pilietis išvadino „čiūrka“.
Į įžeidimus, apkalbas aktorius sako nebekreipiąs dėmesio.
„Netikėta, tyla mane labiausiai trikdo. Aš pripratęs prie to triukšmo – kai žmonės plepa nesąmones. Ir tegul plepa. Netrukdo. Tik nemėgstu šnekėtis su žmonėmis, kurie neturi ką pasakyti ir „palaiko“ pokalbį. Galima ir taip... Galima ir taip... – nutęsia. - Kaip skardinės skamba, o viduje – nieko“.
Kalbėdamas apie teatrą prisimena mirusio aktoriaus Prano Piauloko reakciją į žmogaus pastabą, kad nevaikšto į teatrą, nes visas gyvenimas esąs teatras.
„Bet teatre būna tikras gyvenimas. Toks, koks turėtų būti“, - sako Rolandas Dovydaitis.
