Kai išsiilgęs pirmokėlis pagaliau sulaukė iš Vokietijos grįžusios mamos, jie neberado bendros kalbos. Rišdamasis šaliką ant kaklo berniukas prasitarė, kad jam geriau negyventi. Susvetimėjusiems mamai ir sūnui prireikė psichologo pagalbos.

Jaučiasi išduoti

„Pernai klasėje buvo jau penki tokie mokiniai“, - atsiduso A. Radauskienė. Pasak jos, vaikų elgesys ypač pakinta, kai svetur išvyksta ne tėčiai, bet mamos. Ne viena jų – vieniša, dar jauna.

Jei tokiai moteriai užsienyje pavyksta ištekėti, susilaukti atžalos, paliktas Klaipėdoje vaikas jaučiasi visiškai užmirštas. Nors toks pradinukas paprastai turi rūpestingus senelius ar kitus globėjus, jis jaučiasi kitoks. Tarp klasės draugų jis išsiskiria didesniu jautrumu, dažnai – agresyvumu. Mokytojos nuomone, šitokiu elgesiu jis gina ne vien save, bet ir jį palikusią motiną.

"Vienąkart pradinukai išsityčiojo iš Rytų atsiųstos nuotraukos. Joje užsienyje antrą pusę suradusi moteris buvo apsivilkusi tradiciniu ilgu drabužiu. „Su tais skarmalais tavo mama atrodo kaip „bomžė“, - iš bendraklasio šaipėsi vaikai.

Iškaršia kailį

„Ne visos svetur išvykusios mamos yra pavyzdingos, bet vaikai jas idealizuoja, gina netgi kumščiais“, - pasakojo mokytoja. Ją liūdina, kad į užsienį keliems mėnesiams ar netgi keleriems metams pasiryžę išvykti tėvai nemato reikalo su psichologu aptarti galimų vaiko problemų, o mokytojams – pristatyti vaiko globėjo. Net ir patys geriausi jie dažnai neatstoja tėvų. Pasikeitęs vaiko elgesys sukelia kitokių bėdų. Tokie mokiniai neina į pamokas, pradeda blogiau mokytis.

„Kartais atvažiavę tėvai eina lengviausiu keliu. Už prastus pažymius savo atžalai iškaršia kailį. Ir vėl išvažiuoja“, - sielojosi R.Radauskienė. Jos įsitikinimu, jei tėvai, pavyzdžiui, trejus metus nematė, kaip vaikas auga, kasdien negyveno jo rūpestėliais, susvetimėjimas yra sunkiai išvengiamas. Tokie mokiniai, nors ir gražiai aprengti, junta kosminę vienatvę. Glaustosi kaip kačiukai apie mokytoją, apkabina ją it mamą.

Kasmet daugėja

R.Radauskienei neramu, kad vienatvės slegiami berniukai ir mergaitės gatvėje gali pradėti ieškoti „artimųjų“. Kas tada? „Pagundų aplinkui – nemažai, o artimas žmogus – toli“, - priminė mokytoja. Jos nuomone, vaikai, palikti svetur išvykusių tėvų, pamažu tampa valstybės problema.

Kol kas apie tai nešaukiama. Kol kas visas dėmesys nukreiptas į našlaičius, socialiai remtinų ar asocialių šeimų atžalas. O sotesnio kąsnio išvykstančių suaugusiųjų skaičius kasmet didėja... R.Radauskienės nuomone, dar nesuvokiame, kiek daug Lietuva gali prarasti.

„Ką daryti, kad vaikai nesijaustų tėvų palikti ir išduoti? Juk nenorime, kad užaugtų psichologiškai pažeisti žmonės. Užaugę be meilės ir šilumos, jie patys to negalės suteikti savo vaikams. Turime pasistengti, kad neprarastume visos kartos“, - tikino mokytoja.