Pykčio priepuoliai vaikui yra būtini, sveiki ir naudingi. Iš jūsų pusės reikia tik dėmesio. Pyktis, kurį leisite vaikui išlieti, išvalo jo psichinę ir emocinę sistemą, ir jis vėl gali normaliai mąstyti. Pažvelkime į tai paprasčiau. Daugelis mūsų į vaikų auklėjimą ir kaprizus žiūrime taip: jei mažylis linksmas, bendraujantis, meilus ir mandagus, mes juo didžiuojamės – taip pat kaip ir tuo, kad esame puikūs tėvai. Kai jis nusiminęs ar nepagrįstai elgiasi, pradedame ieškoti auklėjimo spragų ir kaltiname save. Trumpai tariant, į blogą vaikų nuotaiką esame įpratę žiūrėti kaip į „blogį“.
Kai prasideda “ožiai”, norime juos tuoj pat išvaryti. Vieni tėvai bando apsimesti, kad nereaguoja į vaiko elgesį; kiti grasina ar uždrožia per sėdynę. Tačiau probleminę situaciją protingiausiai užbaigtų elementarios žinios. Reikalaujame, kad vaikai nusiramintų ir vėl būtų geručiai. Nenorime, kad jie užaugtų asocialūs, ir nenorime, kad į mus žiūrėtų kaip į “blogus” tėvus, užauginusius “blogus” vaikus.
O kas, jeigu kaprizai ir kiti jausmų protrūkiai yra, priešingai nei visuomet manėme, naudingi? Kas, jei “ožiukai” – tai “emocinis čiaudulys”, natūrali reakcija, stengiantis atsikratyti balasto? Galbūt turėtume reaguoti kitaip? Ir atsisakyti savo požiūrio į “gerus ir “blogus” vaikus bei tėvus.
Štai keturios pagrindinės tiesos, padėsiančios į kaprizus pažvelgti iš kitos pusės.
· Vaikams patinka būti sukalbamiems, meiliems, bendraujantiems, jiems patinka mokytis naujų dalykų. Vaikų prigimtis – viską daryti su džiaugsmu ir entuziazmu.
· Gera vaikų prigimtis gali būti užgožta blogų jausmų. Taip atsitinka tuomet, kai mažylis jaučiasi liūdnas, išsigandęs, susigėdęs, vienišas ar neįvertintas. Ši emocinė įtampa užgožia pasitikėjimą ir entuziazmą. Apimti blogų jausmų, vaikai paprasčiausiai nebesugeba mąstyti.
· Įžeisti jausmai lemia iracionalų elgesį. Vaikas demonstruoja šį elgesį tikėdamasis sulaukti pagalbos. Vaikas, tai norėjęs pieno, tai vėl ne, bandė parodyti tėvams, kad nebesugeba normaliai mąstyti. Jis tiesiog prašė pagalbos.
· Su tėvų pagalba nusiminęs vaikas gali atgauti gebėjimą blaiviai mąstyti. Jam reikia supratingų tėvų, kurie būtų šalia, kai vaikas kovos su savo bloga nuotaika.
Vaikas, norėdamas pademonstruoti blogą nuotaiką ir išsikrauti, ožiuojasi, verkia, kartais dreba ir spardosi. Susierzinęs vaikas stengiasi bet kokiu būdu atsikratyti negatyvių jausmų. Patarimas tėčiui, kurio sūnus rodė kaprizus, gali pasirodyti neįprastas, bet jis veikia. Jis turėtų nustoti stumdęs pieno stiklinę, pasitraukti arčiau vaiko ir laukti, kas bus toliau. Vaikas pats parodys kelią.
Pajutęs, kad tėvas nurimo ir juo susidomėjo labiau nei praktinės problemos sprendimu, vaikas pasiožiuoja ir nusiramina. Išsilieję jausmai – išspręsta problema. Vaiko kaprizai nepriklauso nuo mūsų auklėjimo. Tėvai turėtų atidžiai išklausyti vaiko kaprizų, pasitikėdami, kad šis tuoj nurims.
Tiesa, reikia drąsos sugebėti kaprizus iškentėti nuo pradžios iki pabaigos. Paprastai tėvams tai yra emocinis išbandymas. Gali atrodyti, kad kenkiate vaikui, bet juk pirmas kartas baisiausias. Tačiau rezultatas jus nuramins ir įtikins. Vaikas jausis išgirstas. Jis supras, kad buvote šalia, kai jis jautėsi labai prastai. Vaikučio galvelėje prašviesėja, ir gyvenimas vėl atrodo džiaugsmingas.
Kai tėvai įpranta iškentėti vaikų emocines audras, supranta, kad naujasis problemos sprendimo būdas toli gražu ne rizikingas ar nejautrus. Vaikų pykčiai, kadaise atrodę kaip auklėjimo spragos, dabar tiesiog praneša, kad mažylyje susikaupė jausmų, kuriuos jis turi išlieti. Nejauskite nei gėdos, nei kaltės. Vaistukas šlapias ir garsus, bet paprastas.
