F. Beigbederį atsimenu nuo susitikimo su juo. Tuo metu jau buvo pasirodžiusi F. Beigbederio garsioji knyga “Meilė trunka trejus metus” (“Tyto Alba”) ir knyga “99 frankai” (tuo metu pinigai keitėsi, todėl lietuvių kalba knyga išleista pavadinimu „14,99 euro” (“Tyto Alba”). Knygų mugėje Vilniuje jis pristatinėjo savo knygą ”Windows to the world” (“Tyto Alba”), kuri palygint su kitomis knygomis gyvena tylų gyvenimą.
F. Beigbederis įšoko į rašytojų rinką labai ryškiu savo įvaizdžiu. Jis kūrė apie save lovelaso, klubų liūto ir kitokius įvaizdžius. Kai pamačiau tą smulkų ir gana kuklų rašytoją, sėdintį „Tyto Albos“ leidyklos stende, rankos nusviro, supratau, jog mano galvoje gyvena visai kitoks liūto-lovelaso įvaizdis. Todėl susitikusi norėjau tris kartus paklausti, ar tikrai jūs esate jūs?
Bet knygos pristatymo metu įsitikinau, jog tai tikrasis Fredericas. Jis yra kalbėjimo su publika virtuozas. Žinoma, prancūzams reikia pavydėti kalbos skambumo ir dainingumo. Norėčiau išmokti patį bjauriausią prancūzišką žodį. Jis vis tiek mano ausiai skambės, kaip daina. Jo knygos prisistatymą atsimenu kaip vieną geresnių, mano matytų knygų mugėje Vilniuje ( tai buvo, galbūt, 2004m.) . Jis tiesiog kalbėjo su savo knygų skaitytojais, šmaikščiai atsakinėjo į įvairiausius skaitytojams iškilusius klausimus. Man atrodė, jog jam nėra neįdomių klausimų. O kai jį pradėjo krėsti lietuvių rašytojų kritikos kulkos, F. Beigbederis nesudrebėjo, neapsiverkė, neįsižeidė ir atlaikė. Čia aš juokiuosi iš lietuvių rašytojų perdėto jautrumo kritikai. Kartais galvoju, ar jie supranta, kad rašo ar ne? Ar supranta, kad juos skaito, ar ne? Anot F.Beigbederio, jei tave liaupsins kritikai, tapsite kvailiu. Kartais reikėtų pasitikrinti, ar nekvailėjame.
F. Beigbederio negalima atskirti nuo jo knygų, o jo filmo negalima atskirti nuo jo knygos. Jis pats teigia, jog rašo apie save: savo tėvus, savo meiles, savo darbą reklamos srityje, savo nesėkmes ir paklydimus, ir galiausiai apie viltį. Reikia turėti drąsos būti tokiam “nuogam”.
Perskaičius keletą jo knygų, keliu sau klausimą, koks F. Beidbeder’io tikslas? Ir ar meilė tikrai trunka trejus metus?
Savo knygose rašytojas kritikuoja reklamos skleidžiamą ideologiją, modelių verslą, ir klubinį gyvenimą ir t.t.. Jis teigia, jog einame į naktinius klubus slėpdamiesi nuo savo minčių. Naujai pasirodžiusiame filme “Meilė trunka trejus metus”, režisierius šykščiai parodo tą “ohoho”, “opapa” ir “olialia” naktinį klubų gyvenimą. Man atrodo to naktinio klubinio gyvenimo šlamšto daugiau lieka knygoje. F.Beigbederis atkreipia dėmesį, jog turtingų visuomenės liūtų prestižiniuose butuose reikia pripjauti lubų balkius (sijas). Kad nemirtų nuo vienatvės. Rašytojas pastebi, jog, kai vyras pasiekia šlovę, gali miegoti su bet kuo. Gaila, kad tai tinka vyrams, bet nesubalansuota moterims. Kuo daugiau šlovės, tuo daugiau bobų. Net mąstyti bobiškai pradeda. Rimti „šlovingi“ vyrai paskui „trepkes“ bėgioja, dėl atspalvio verkia.
Pagrindinį vaidmenį filme suvaidino Gaspardas Proustas. Simpatiškas aktorius, kuris labai panašus į patį F. Beigbederį. Pats autorius mėgsta pasirodyti savo knygų ekranizacijose. Šiame filme pasirodė tokiu būdu - „tarsi buvau, bet nebuvau“. Filme “99 frankai”(2007, rež. J. Kounen) jis nusifilmavo mažyčiame epizodiniame vaidmenyje. Jis kaip mažytis reklaminis klipukas bando sušmėžuoti prieš žiūrovo akis. Jei nori būti neatmestas, turi būti panašus į reklamą. Jis puikiai išpildo savo žodžius.
Filme “Meilė trunka trejus metus” pagrindinio veikėjo mylimąją suvaidino jauna ir labai graži aktorė Louise Bourgein. Ilgakojė, gražiai sudėta, vešliais rusvais plaukais, tikrai gali būti viso gyvenimo vyro svajone. Pažvelgus į filme vaidinusių aktorių sąrašą, galima sakyti, jog prancūzų aktorių labai garsių žvaigždžių nėra. Bet tam nėra jokio reikalo. Filmo tikslas - būti kuo arčiau jauno žmogaus. Nusišnekėjau. Pagrindiniam veikėjui Mark’ui sukako trisdešimt. Anot Beigbeder’io, “esi per senas būti jaunas ir per jaunas būti senas”. Tokiu būdu nusakoma filmo tikslinė grupė, filmas “užneš” žmones apie trisdešimt ir vyresnius.
Nuvažiavusi į kino teatrą apstulbau, jog į filmą atėjo daug jaunesni žmonės. Labai įdomu, kaip jie šį filmą suprato? Įsivaizduoti negaliu. Beigbederis paklaustas, kaip galėjo sukurti knygą apie rugsėjo įvykius “ Windows to the world”, kurių pats nepatyrė, atsakė, jog reikia įsivaizduoti.
Aš įsivaizduoju, jei būčiau apie dvidešimt, į filmo pavadinimą nekreipčiau dėmesio. Mane jis nervintų, nes, kai man buvo dvidešimt, tai meilė man buvo amžina, graži, mylinti, kaip tos mėlynos akys, kurioms visa tai sakiau. Būčiau atsistojusi ant to laiptelio, kurį pavadinsiu savo požiūriu, ir veidą atsukusi gyvenimui, mylėčiau pačią amžinos meilės idėją.
Filme daug gražių vaizdelių. Žiūrint neapleido jausmas, jog filmas susideda iš daug atskirų ir gražių reklaminių vaizdelių. Tie vaizdeliai vienas su kitu sujungti lipnia justa ir kartais tai jaučiasi. Scenos paprastos, aktorių vaidyba irgi. Bet šiame filme labai svarbų vaidmenį atlieka titrai. Tai dar vienas „aktorius”. Manau, jog Beigbederis suvokė, kas yra titrai. Kitose šalyse tikrai bus filmo vertimas ir ekrane pasirodys titrai. Ir žiūrovas nori nenori matys tekstą. O kas yra tekstas? Tai citatos iš F. Beigbederio knygos. Jos gali nevisiškai atitikti knygos tekstą, bet jos nuo teksto idėjų nenutolsta. Jis šiuo filmu iliustruoja savo knygą, todėl jam nereikalingos žvaigždės. Vaizdas jam yra antraplanis. Kol perskaitai titrus, vaizdas pabėga. Reikia suvokti, ką reiškia Beigbederio titrai. Tai žodžiai, kuriuos reikia ne tik perskaityti, bet ir suprasti juose glūdinčią ironiją. Todėl šiame filme titrus skaitome ilgiau.
F.Beigbederis yra kovotojas, jis kovoja prieš skurdžią (supaprastintą) kalbą. „Mūsų laikais žodžių deriniai nelaikomi tokiais svarbiais kaip žmonės, kurių nuotraukos atsiduria žurnalų puslapiuose apie naktinį gyvenimą“ (F.Beigbeder) Savo sukurtame filme režisierius demonstruoja prieš žiūrovo akis, kaip parašyti gražią žinutę savo mobiliuoju telefonu. Ne šiaip jis užkiša žiūrovo galvą gražiais palyginimais. Skaito Šekspyro sonetą, kadruose šmėžuoja daug knygų. Jis, kaip reklamos liūtas, „inkaruoja“ jaunų žiūrovų galvose nuostabius dalykus. Jis pavadina mylimosios kūną ananasu ar papaja. Tai žodžiai ne iš prancūzų kulinarijos, bet aliuzija į “Giesmių giesmę”. Tavo kūnas it granatas. Jis rodo, jog nereikia bijoti romantikos, meilėje reikia gražios kalbos. Jis pastebi, jog gyvenime tarp vaizdų visai neliko žodžių.
F. Beigbeder’is neeksploatuoja Paryžiaus vaizdų savo kino juostoje. Tai man buvo netikėta. Žiūrovams įstrigs viena graži scena Triumfo arkos akivaizdoje. Besibučiuojančių herojų gulėjimas žolėje, triušiukų apsuptyje. Scena, kurios įtaigumą padidina artėjančios Šv. Velykos.
Atkreipiau dėmesį į rodomus interjerus. Visada prancūziški filmai gausūs gražiais interjerais. Kartais mes bandome juos kopijuoti. Ir jaučiamės gyvenantys prancūziškai. Bet atradau vieną dalyką. Čia jūs pamatysite kaip prancūzai sugeba moderniai gyventi senuose interjeruose. Ir man kyla mintis, kodėl mes taip senoviškai gyvename moderniuose namuose. Grįžusi namo paspyriau koja naują, bet sendintą stalelį. Visą rytą stengiuosi save pajauninti, o baldus įsigyju pasendintus. Matote, filmas daro įtaką. Pradedu, kaip F. Beigbederis kovoti su išorinėmis kvailomis tendencijomis.
Kaip teigiau, F.Beigbederis yra kovotojas. Jis vartotojiškos kultūros skleidžiamų bėdų chirurgas. Jis kovoja prieš reklamos ilgus čiuptuvus, kovoja prieš išorės apsoliutinimą, klubines madas, tobulumo siekimą ir t.t. Kovoja už nepriklausomą ir savarankišką žmogų. Jo tikslai labai “senamadiški”, nes kovoja už vertybes. Man labai patinka jo kovos būdai. Nes jai plyšausi visa gerkle apie vertybes, nieks tavęs negirdės. Jis kovodamas prieš klubines madas tampa tuo pačiu klubiniu žmogumi, vadinasi tampa savu. Visam pasauliui apskelbia, kad meilė trunka trejus metus. O po to tyliai atsiprašo ir teigia, jog be meilės nėra gyvenimo. Girdėjau, jog ateityje F.Beigbederis ruošiasi parašyti knygą apie televiziją. Manau po jo knygos pasirodymo, užsivers dar daugiau žydrųjų langinių. Televizoriai galės likti tik juodais Malevich‘aus kvadratais ant mūsų sienų.
Savo požiūriu ir pozicija jis yra tikras aristokratas. Niekada nereikia įrodinėti mėlynojo kraujo, nes kraujas visada savo spalvą išduos pats.
Jis nuima nuo jauno žmogaus tobulumo siekimo mitą. Jis parodo, jog reikia gyventi paprasčiau. Jog ir paprasti vyrukai padaro tobulus darbus ir myli nuostabias merginas.
Į savo filmo juostą F. Beigbederis įpina ir visai naujų vaizdelių. Jis mokina mus elgtis, pavyzdžiui, jai jūsų draugas gyvena su draugu, tai tik todėl, kad jį užkniso mergos. Neatsitiktinai filme pasirodo ir skraistė, kuri labai panaši į moterų musulmonių nešiojamas čadras. F.Beigbederiui tai svarbu parodyti.
Prieš filmą žinojau dvi “pozas” meilėje:1) kai abu myli vienas kitą ir 2) kai vienas myli save, o kitas myli jį. Po filmo žinau trečią ėjimą, kai kiekvienas myli save.
Nuėjus į kino teatrą, reikia “plačiai” atsisėsti, kad niekas netrukdytų ir jūs niekam netrukdytumėte. Šiaip šis filmas yra apie mus pačius, jei esame virš trisdešimt, daug rodomų dalykų jau išgyvenę. Todėl „plačiai“ atsisėskite ir juokitės iš savęs. Juokas ir yra tas vienintelis ginklas, kuriuo galime kovoti prieš vartotojišką pasaulį.
Ko aš labiausiai pavydėjau žiūrėdama šį filmą? Pavydėjau visiems mokantiems prancūzų kalbą, nes jie peržiūrės šį filmą truputėlį kitaip. Jie galės neskaityti titrų. Pavydėjau visiems prancūzams, kad jie gyvena idėjų lopšyje ir iš paprasto teiginio, kaip „Meilė trunka trejus metus“ gali priskaldyti tiek malkų. Filmo pabaigoje rodomi dokumentiniai kadrai iš prancūziškų televizijos laidų. Kur apie meilę kalba visi: nuo rašytojų iki medikų. Įdomiausia, jog tos laidos turi savo žiūrovus. Ir suprantu lietuvių rašytojų mestas teisingas strėles F.Beigbederiui.
Sunku nuspręsti ar filmas turės savo atskirą egzistenciją nuo knygos, nuo paties rašytojo, ar ne. Tam reikia laiko. Pavyzdžiui, prancūzų rašytojos A. Gavaldos knygos “Tiesiog drauge” (Alma littera,2008) ekranizacija labai vykusi. O F. Beigbederio filmas nėra stiprus, bet jis stiprus savo idėjiniu užtaisu. Savo idėjų užkratu. Po filmo būsite kitas, nei buvote prieš filmą.
Gero žiūrėjimo apie amžinos, ilgos ir įdomios meilės paiešką. Ta meilė vadinasi trys metai. Kodėl mes turime neigti šį pavadinimą? Manau, kartais pavadinimai neatitinka turinio.
P.S. Ta vienintelė Jūsų meilė gali būti ir Jūsų draugo žmona. Todėl F. Beigbederio palinkėjimas visiems vedusiems vyrams - saugoti ir mylėti savo žmonas.