M. Sovetovas teigė esantis netipiškas žaliavalgio pavyzdys, nes šia mityba susidomėjo ne dėl kokių nors sveikatos problemų, bet norėdamas pakelti organizmo tonusą bei pagerinti gyvenimo kokybę, ir tikino rezultatą pasiekęs su kaupu. Žaliavalgis medikas Lietuvoje ketina lankytis dar ne kartą. Čia jis rengs kelių dienų detoksikacijos savaitgalius, kurių metu žmonės galės savo kailiu patirti, kas yra žaliavalgystė, bei atrasti jiems tinkančius būdus, kurie padėtų maitintis sveikiau.
- Kaip nutiko, kad susidomėjote būtent žaliavalgyste?
- Išgyvenau gana žiaurią vidutinio amžiaus krizę. Tuo metu man atrodė, kad gyvenimas baigiasi, jaunystė prabėgo ir reikia ruoštis judėti gyvenimo galo link. Juk pas mus vyrauja nuostata, kad tik pirmąją gyvenimo pusę mes gerai jaučiamės, o sulaukę 30-35 metų turime pripažinti, kad geriausia gyvenimo dalis praėjo, ateityje laukia tik ligos, mažėjantis darbingumas ir kiti nemalonumai. Man tai nepatiko.
- Kokie buvo pirmieji Jūsų žingsniai?
- Aš tai dariau staigiai, tačiau ne kartą grįždavau atgal. Turiu prisipažinti, kad man nebuvo lengva, o ir dabar negaliu pasakyti, kad viskas labai sklandu. Sunkiausia buvo įveikti psichologinę priklausomybę. Mes labai prisirišame prie maisto, tačiau to nepastebime, kol nebandome kažko atsisakyti. Net krikščioniški pasninkai, kai keletą savaičių nevalgoma mėsos, kai kuriems žmonėms atrodo tikras žygdarbis, o kai tu staiga nukerti šaką ir sakai, kad dabar nevalgysiu daugybės produktų – ir ne kurį laiką, bet niekada, tai labai žiauru.
Perėjus prie šimtaprocentinės žaliavalgystės, pirmą mėnesį mane buvo apėmusi gili depresija. Grįžęs iš darbo gulėdavau lovoje – ne todėl, kad neturėjau jėgų, tiesa, jų taip pat nebuvo, svaigo galva, tačiau ne tiek, kad turėčiau gulėti. Tiesiog nieko nenorėjau matyti ir daryti, o galvoje sukosi tik viena mintis – štai uždirbau dar vieną pinigų sumą, tačiau kam man tie pinigai, jei negaliu nueiti į parduotuvę ir nusipirkti už juos normalaus maisto? Po mėnesio, kai ši depresija praėjo, tapau laimingiausiu žmogumi pasaulyje.
- Kai staigiai pereini prie žaliavalgystės, pirmą pusmetį iš tiesų jautiesi blogai, išryškėja fizinės problemos, taip pat blogai atrodai, krinta svoris. Visi tai mato ir protina: „Ką su savimi darai? Liaukis šitas nesąmones“. Organizmas tuo metu persitvarko. Perėjimas prie žaliavalgystės – tai savotiška revoliucija. Juk tiek metų jis buvo įpratęs maitintis vienokiais produktais, o dabar jam reikia išmokti įsisavinti visai kitokius. Daugelis žmonių negali staigiai pereiti prie žaliavalgystės, nes jų organizmas pernelyg pripratęs prie nenatūralios mitybos. Todėl žmonėms visada patariu tai daryti palaipsniui. Staigus perėjimas gali būti pavojingas ir baigtis labai liūdnai.
Kas tuo metu vyksta? Organizmas pradeda valytis nuo visų per gyvenimą sukauptų toksinų ir šlakų, kurie susidaro virškinant apdorotą maistą. Jei žmogus liesas, šios medžiagos gali sudaryti apie 5-10 kg, o jei turi antsvorį – net iki 50 kg. Apsivalymas visada susijęs su nemaloniais pojūčiais – pykinimu, galvos svaigimu, skausmu. Kitas kur kas ilgesnis procesas – kūno audinių ląstelių persitvarkymas. Iki tol ląsteles sudarė medžiagos, kurios susidarydavo virškinant apdorotą maistą. Iš šių ląstelių sudaryti audiniai pakankamai prastos kokybės, greitai suyra. Atsiradus kitokioms medžiagoms, jie ardomi, o jų vietoje formuojasi audiniai iš pilnaverčių maistinių medžiagų. Šis procesas gali tęstis keletą ar net keliolika metų, tačiau intensyviausias jis iš pradžių. Lūžio taškas, kai žmogus pajunta, kad negrįš prie tradicinio maisto, būna po metų. Taigi kas ištveria metus, galima teigti, kad jis išgyveno sunkiausią laikotarpį. Žinoma, ateityje jo dar laukia nemalonių periodų, sveikatos problemų, apsivalymo krizių, tačiau žmogus jau būna pasirengęs.
Taigi staigiai pereiti prie žaliavalgystės pavojinga?
- Taip. Buvo atvejų, kai žmonės save taip išsekino, kad jiems grėsė mirtis. Pats esu matęs keletą fanatikų, kurie svėrė po 25-30 kg. Iš jų bebuvo likę tik kaulai, aptempti oda. Dar gerai, kad jiems užteko proto jau tokios būsenos savęs paklausti, ar iš tiesų jie viską daro teisingai. Visiškai nedidelis apdoroto maisto kiekis, kurį įvedėme į jų racioną, labai greitai pradėjo tvarkyti jų būklę. Taigi žalio maisto organizmas iš pradžių tikrai neįsisavina, paaštrėja įvairios ligos – tai nėra lengvas procesas ir tai reikia žinoti. Juk revoliucijos niekada nevyksta lengvai, jos visada praeina skausmingai.
- Nuo ko pradėti norint tapti žaliavalgiu?
- Pirmiausiai siūlau išanalizuoti savo dabartinę mitybą. Dažnai žalias maistas žmogaus mityboje sudaro vos 2-3 proc. Tokio žmogaus organizme vos apie 5 proc. ląstelių yra sveikos. Jei toks žmogus staigiai pakeis mitybą, tik šie 5 proc. ląstelių jausis gerai, o visos kitos lėtai mirs. Suprantama, kad žmogus tokioje situacijoje tiesiog neišgyvens. Taigi reikia pradėti nuo mažų dalykų, sveikatai žalingus produktus keičiant mažiau žalingais ir galiausiai sveikais. Bet koks žmogus per tam tikrą laiką gali pakeisti savo mitybą taip, kad augalinis maistas sudarytų tris ketvirdalius (70-80 proc.). Pradėti reikėtų iš savo raciono išmetant pačius žalingiausius produktus. Pirmiausiai tai maistas su cheminiais priedais. Visi supranta, kad šie produktai nėra labai sveiki, jie silpnina imunitetą, tačiau jų tiek daug – net apie 90 proc., jog teigiama, kad jų neįmanoma išvengti. Tai nėra lengva, bet tikrai įmanoma.
Toliau reikia atsisakyti gyvulinės kilmės produktų – iš pradžių mėsos ir kiaušinių, tada žuvies ir jūros gėrybių, galiausiai pieno produktų. Pavyzdžiui, jei žmogus įpratęs valgyti mėsą tris kartus per dieną, tegu jis pradeda ją valgyti kartą per savaitę, ją pakeisdamas žuvimi, pieno produktais, augaliniais produktais. Šiuo metu žmogus turi stebėti savo sveikatą – jei kelis mėnesius jis jaučiasi gerai, gali vėl kažką keisti. Kai kurie žmonės, pradėję mažiau valgyti mėsos, gali pajusti labai nemalonius organizmo valymosi simptomus – tuomet reikia palaukti, kol organizmas įpras bent prie tokios mitybos. Vėliau reikia vis daugiau valgyti augalinio maisto – nebūtinai žalio. Gana ilgai savo mityboje galima palikti ir pieno produktus, tačiau su kiekvienu sezonu reikia didinti žalio maisto kiekį. Šį procesą siūlau derinti su vienos dienos badavimu per savaitę. Tai nesunkiai ištveriama bet kuriam žmogui, tačiau ši viena diena labai gerai valo ir tonizuoja organizmą. Po jos kiekvieną savaitę galima kažką pakeisti savo mityboje, nes organizmas ima jausti, kas jam sveikiau.
- Dažnai kalbama, kad žaliavalgystė brangi, todėl ne kiekvienas gali sau tai leisti.
- Aš maistui išleidžiu tokią nepadoriai mažą sumą, kad planuodamas šeimos biudžetą ją įtraukiu į papildomas išlaidas. Net ir iš pradžių, kai tikrai būna didelis apetitas, kai valgai visą dieną ir nuolat jautiesi alkanas, savo išlaidas galima suderinti su pajamomis. Visada yra brangesnių ir pigesnių produktų – taigi galima pasirinkti pagal savo kišenę. Po metų ar dvejų išlaidos maistui bet kuriuo atveju labai mažėja, nes žmogaus apetitas normalizuojasi, nes virškinimo sistema persitvarko ir pradeda įsisavinti žalią maistą. Taigi žmogus pradeda valgyti gerokai mažiau, o atrodo geriau, atsistato jo svoris. Tai nuostabi būsena – kas ją pasiekia, jau niekada negrįš atgal.
Kokius produktus būtina valgyti tapus žaliavalgiu?
- Kol yra pereinamasis laikotarpis, į savo mitybos racioną reikia įtraukti kuo daugiau skirtingų produktų. Vėliau pradeda formuotis nauji skonio įpročiai – jis pradeda jausti, ko jam norisi. Vienas tikina, kad nėra nieko geriau už daigintus kviečius, kitas eina iš proto dėl žalumynų ir pan. Vadinasi, būtent tų medžiagų organizmui ir reikia. Mes negalime pasitikėti savo organizmu tik tais atvejais, jei yra trauka prie narkotinių medžiagų – šokolado ar kavos. Beje, įprastas maistas taip pat sukelia priklausomybę – pavyzdžiui, žmogus kažkodėl nori saldžios bandelės ar keptų bulvių.
Aš irgi iš pradžių valgiau visko daug. Vėliau atkrito riešutai, po jų – augaliniai aliejai, o dabar valgau tik vaisius ir kartais atskiras daržoves. Grūdų šiuo metu beveik nevalgau. Iš esmės valgau tik tai, kas man patinka. Pavyzdžiui, aš nemėgstu žalių bulvių, bet žinau žmonių, kurie jas dievina. Matyt, jiems jų tiesiog reikia – tampa skanu tai, kas naudinga organizmui. Man dabar skaniausias pasaulyje dalykas – vaisiai, nors kadaise jų visiškai nevalgiau. Man atrodė: kam valgyti vaisius, jei daug skaniau – šokoladukai.
