Tai, kad viena liūdniausių dabartinių Lietuvos problemų yra anaiptol ne pasistumdymai Vyriausybėje ir kiti neaiškūs politiniai skandalai, neseniai paaiškėjo Briuselyje. Europos Sąjungos pareigūnai Lietuvai nedviprasmiškai priminė: turite didžiulę jaunimo nedarbo bėdą. Ir ji egzistuoja jau seniai, o dirbama šia kryptimi – nebent popieriuose.
Atsilikėlių aštuonetukas
Lietuva atsidūrė tarp 8 ES valstybių, kuriose jaunimo nedarbas yra daug didesnis nei ES vidurkis (22,1 proc.) ir kurias ES vadovybė paragino nedelsiant imtis priemonių šiai problemai spręsti.
Šiemet vasario mėnesį Lietuvoje lankėsi už užimtumą, socialinę politiką, regioninius fondus ir švietimą atsakingi Europos Komisijos (EK) ekspertai, kurie drauge su mūsų šalies specialistais svarstė būdus, kaip sumažinti didžiulį nedarbą ir optimaliai panaudoti Lietuvai skiriamas Europos struktūrinių fondų lėšas, paskatinti daugiausia darbo vietų galintį sukurti mažų bei vidutinių įmonių sektorių.
Lietuvoje jaunų žmonių nedarbas perkopė 30 proc. Darbo neturi kas trečias jaunuolis. Tiesa, tai – ne tik mūsų problema.
Girdime, kad skolose skendinčioje Graikijoje nedirba daugiau nei pusė darbingų jaunuolių, dėl to kenčia dauguma vadinamųjų "problemiškų" Europos Sąjungos pietų šalių. Lietuvą pagal jaunimo nedarbo lygį lenkia tik trys: minėtoji Graikija, taip pat Ispanija ir Slovakija.
Šias šalis ir Lietuvą vienija vienas bruožas – į nedirbantį jaunimą iki šiol kažkodėl nebuvo kreipiama dėmesio.
O dabar – tarsi koks nušvitimas. Premjeras buria darbo grupes, premjerą bara prezidentė Dalia Grybauskaitė – neseniai ji piktokai pareiškė, kad tai nėra nauja problema, tad "ar ši, ar kitos vyriausybės" turės su tuo dorotis. Pasak šalies vadovės, strateginio planavimo stoka yra esminė priežastis, dėl ko šios Vyriausybės darbas dažnai neduoda reikiamų rezultatų.
Pasak D. Grybauskaitės, jaunimo įdarbinimui visada buvo galima skirti ES struktūrinių fondų lėšų, bet Vyriausybė nepateikė racionalių sprendimų bei idėjų, kaip šia galimybe pasinaudoti.
Skubias priemones, kurių turi būti imtasi jaunimąo nedarbui mažinti, prezidentė aptarė su Donatu Jankausku, socialinės apsaugos ir darbo ministru.
"Tokią padėtį lėmė tai, kad jaunimo nedarbo Vyriausybė iki šiol nevertino kaip rimtos problemos, todėl atsakingos ministerijos nekoordinavo veiksmų ir ėmėsi tik fragmentiškų priemonių. Administracinių gebėjimų ir strateginio mąstymo stoka yra esminė priežastis, dėl ko šios Vyriausybės darbas neduoda reikiamų rezultatų", - prezidentūros pranešime sakė šalies vadovė.
Bomba tiksi
Kodėl jaunimo nedarbas vadinamas tiksinčia ekonomine bomba? Todėl, kad jauni dirbantieji – tie, kurie iki tolimos ateities turėtų išlaikyti pensininkus ir kitus remtinuosius. Todėl, kad dažniausiai tik jauni žmonės imasi rizikingų, tačiau neretai ir didelį pelną nešančių, inovacijas skatinančių, investicijas viliojančių verslo projektų. Pagaliau todėl, kad darbą turintys jauni žmonės jaučiasi saugūs, kuria šeimas ir susilaukia vaikų, kuriems numatoma panaši misija – būti viena svarbiausių ateities valstybės atramų.
Bet dabar jaunas, darbo patirties neturintis specialistas Lietuvoje jaučiasi lyg vėjo nešiojamas pūkelis: jam arba siūlomos terminuotos darbo sutartys, arba etatas už juokingai mažą algą, o dažnai apskritai pasakoma, kad "eilėje – šimtai, taigi nėra ko daug tikėtis". O jau ką kalbėti apie tiek privataus, tiek viešojo sektoriaus taupymo padarinius: juk atleidžiami pirmiausia jauni, išdirbę metus-dvejus, o ne senbuviai.
Pagaliau, jaunas bedarbis, gyvenantis iš pašalpų – pati tikriausia vinis į valstybės karstą. Senstančioje visuomenėje tampa sunku išlaikyti tuos, kuriems labiausiai to reikia – senelius ir neįgaliuosius – bet, siautėjant jaunimo nedarbui, socialinę sistemą akmeniu prislegia ir darbingų, bet viltį praradusių, jaunų žmonių pašalpos.
Užburtas ratas
Kai kurie ekspertai teigia, jog viena iš jaunimo nedarbo priežasčių yra vidurinio lavinimo ir profesinių bei aukštųjų mokyklų nesusikalbėjimas – jau kelinti metai ruošiami pertekliniai socialinių sričių specialistai, nors trūksta tiksliuosius mokslus išmanančių profesionalų.
Vytauto didžiojo universiteto profesorius Vytautas Kaminskas mano, kad problema yra ne kolegijose ar universitetuose, bet bendrojo lavinimo sistemoje, kai moksleiviai pasirenka kryptį, kuo būti: humanitarais ar tiksliukais.
„Ką bedarytų valstybė, ar patys universitetai, kolegijos, absolventų kiekis nesikeičia. Tuo tarpu priėmimas į technologijų mokslų specialybes, ypatingai technologijų, per paskutinius penkerius metus sumažėjo du kartus. Visose strategijoje mes kalbame apie aukštos pridėtinės vertės verslą, paslaugas. Man atrodo, jau aiškiai matoma, kad mes neparengiame profesinių mokyklų, kolegijų ir universitetų absolventų, kurie galėtų tai įgyvendinti“, - dėsto profesorius. Jis įvardija, kad rinkoje yra teisininkų ir vadybininkų perteklius.
Kad specialistų poreikio planavimas Lietuvoje nevyksta taip, kaip turėtų, pritaria ir šalies švietimo pareigūnai.
Įsisuko tarsi užburtas ratas, kuriame sukasi švietimo sistema, darbdaviai ir patys jaunuoliai. Švietimo valdininkai nepajėgūs prognozuoti, kiek ir kokių darbo vietų reikės užpildyti, o aukštosios mokyklos ruošia specialistus neatsižvelgdamos į rinkos poreikį. Rinka irgi pakankamai apsnūdusi – darbdaviai nedega noru kurti darbo vietas jauniems žmonėms, neretai vien dėl to, kad, apšilę kojas vienoje įmonėje ir įgiję patirties, jie pasipusto padus į geresnį atlyginimą žadančią kitą įmonę.
"Mes neturime jokių galimybių išlaikyti vienoje įmonėje jauną specialistą, kurio profesija turi didelę paklausą. Jei norime išlikti konkurencingi, negalime didinti atlyginimo iki begalybės, tada tas jaunas žmogus, gavęs patrauklesnį pasiūlymą, nedvejodamas išeina. Ir nereikia užmiršti, kad konkuruojame ne tik Lietuvoje – specialistai gali nesunkiai išvykti iš šalies", - pasakoja vienos inžinerinės įmonės vadovas.
Nedidelis atlyginimas, emigracija arba gyvenimas iš pašalpų – štai kokios perspektyvos "šviečiasi" jaunuoliams, pasirinkusiems specialybes, kuriose šiuo metu stebimas absolventų perviršis.
Jaunimo nedarbas atspindi visos šalies ekonomikos ydas. Darbo jauniems žmonėms stinga nekonkurencingose, nenašiose, nelanksčiose ekonomikose. Šalys, kuriose aukštas jaunimo nedarbas, nėra patrauklios užsienio investuotojams. Štai tokį Lietuvos portretą, žvelgdami iš Briuselio, mato aukšti ES pareigūnai – be abejonių, šią žinią sugebama gan plačiai paskleisti.
Vėl – darbo grupė...
Premjero Andriaus Kubiliaus potvarkiu buvo sudaryta darbo grupė jaunimo nedarbo problemoms spręsti. Visų pirma siūloma subalansuoti švietimo sistemos pasiūlos ir darbo rinkos poreikį, numatyti paramą jaunimui, pradedančiam verslą. Tam ketinama panaudoti ir ES paramos lėšas – beje, keista, kai apie tai kalbama dabar, kai didžioji dalis dabartinio 2007-2013 m. finansavimo laikotarpio lėšų jau yra sunaudotos arba netgi iššvaistytos, o kitam 2014-2020 m. laikotarpiui numatoma ir gerokai mažesnė, ir griežčiau kontroliuojama paramos dozė.
Vis dėlto, kalbant apie tokius opius dalykus, vien sąvoka "darbo grupė" gali sukelti alergiją. Tokių grupių kuriama dešimtimis, o apie rezultatus nesigirdi. Tuo tarpu šalys, kurioms rūpi jų ateitis, imasi konkrečių darbų – subsidijuoja jaunimo įdarbinimą, įkinko jaunus žmones į valstybės mastu skatinamus projektus, tokius, kaip renovacija.
Lietuvoje apie konkrečias pastangas dar nieko negirdėti, užtat tereikia pakalbinti keletą jaunuolių: turbūt kas antras pasakys, kad jei pasijus blogai čia – tiesiog išvažiuos.
ES šalys, kur jaunimo nedarbas yra didesnis nei 30-40%, iki balandžio vidurio Europos Komisijai turi pateikti nacionalines reformų programas, kuriomis remiantis bus perskirstytos ES paramos lėšos. Mažoms ir vidutinėms įmonėms, įdarbinančioms, apmokančioms ar priimančioms į praktiką jaunus žmones, turi būti suteikta kuo daugiau galimybių gauti finansavimą.
