Istorikai pasakoja, kad Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) valstybininkai anuomet buvo kilmingi ir garbingi didikai, kurie visuomeninę veiklą nedalomai siejo ne tik su asmeniniu gyvenimu, bet ir su visa giminės istorija.
Pasak istorijos tyrinėtojų, dar Vytauto Didžiojo pradėtas formuoti valdovo dvaro administravimo modelis vėliau buvo perkeltas į valstybės valdymo lygmenį. Pamažu buvo kuriama valstybės pareigūnų ir institucijų sistema, kurios kai kuriuos bruožus galime įžvelgti ir šiandien. Valstybininkų pareigybės buvo gerbtinos, siektinos ir geidžiamos ne mažiau nei mūsų dienomis.
Istoriniai šaltiniai liudija, kad kova dėl valstybininko statuso LDK vyko įvairiausiais įmanomais būdais (kai kuriuos jų stebime ir dabar): politinė įtaka ir turtinė galia, valdovo dvaro gyvenimo ypatumų išmanymas, socialiniai ryšiai ir kompetencija, viešųjų ryšių priemonės ir netgi kilmės ar socialinį statusą liudijančių dokumentų klastojimas. Tačiau istorikai išskiria vieną esminį bruožą: LDK laikais valstybės valdyme dalyvavusiems didikams nekildavo problemų dėl viešųjų ir privačiųjų interesų derinimo.
Dėl paprastos priežasties – valstybę jie suvokė kaip savo veiklos erdvę, o asmeninius siekius tapatino su valstybės interesais. Dar daugiau – daugelis garsių Lietuvos didikų sietini ne tik su valstybingumo raida, svarbiais istoriniais įvykiais, bet ir su mokslo bei meno mecenavimu, kultūros rėmimu, bažnyčių ir pasaulietinių statinių dovanojimu.
Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės
Simboliška ir prasminga, kad Vasario 16-ąją Vilniaus paveikslų galerijoje duris atvėrusi tarptautinė paroda „Kryžiai yra dorybės ženklas, o Strėlė – pergalės... Sapiegos – valstybininkai, meno mecenatai ir kolekcininkai“, kurią surengė Valdovų rūmų muziejus ir partneriai, skirta vienai iškiliausių LDK ir visos Abiejų Tautų Respublikos didikų giminių – kunigaikščiams Sapiegoms. Dvigubas kryžius su jo viršūnę užbaigiančia strėle – tai šios giminės, kurios daugelis atstovų pasižymėjo valstybinėje ir visuomeninėje veikloje, karyboje, puoselėdami kultūrą bei meną, herbas, vadinamas Lape.
Kaip ir kita garsi lietuvių kilmės didikų Radvilų giminė, Sapiegos galėtų drąsiai teigti, kad senosios Lietuvos valstybės, vėliau – iš dalies ir visos Abiejų Tautų Respublikos, austrų Galicijos, naujosios Lenkijos ir Lietuvos istorija – tai jų giminės istorija. Daugiau kaip 330 parodos eksponatų liudija išskirtinius Sapiegų giminės ir atskirų jos atstovų nuopelnus, stiprinant valstybę, taip pat užtikrinant visuomenės gerovę bei ugdant visų piliečių istorinę savimonę. Tai svarbi ir glaudi giminės istorijos, jos paveldo, likimo ir valstybingumo raidos paralelė.
Sapiegų galybę ir įtaką LDK vidaus ir užsienio politikoje liudija faktai: per 400 metų net 51 Sapiegų giminės atstovas buvo aukštas valstybės pareigūnas, iš jų 30 – Lietuvos senatoriai, net 11 – LDK kancleriai ir pakancleriai, tai yra faktiniai LDK vyriausybės vadovai. Sapiegų giminėje būta keturių vyskupų. Eitų svarbiausių pareigybių Lietuvoje skaičiumi Sapiegos nusileido tik kunigaikščiams Radviloms.
Tyrinėtojai nesutaria dėl kunigaikščių Sapiegų kilmės. Pasak istoriko, humanitarinių mokslų daktaro Eugenijaus Saviščevo, LDK diduomenės tyrimai rodo, jog XIV ir XV a. sandūroje valdžios aparatas Lietuvoje buvo gana uždaras, jį sudarė tik didžiųjų kunigaikščių kilminės giminės atstovai ir Gediminaičių aplinkos keli artimiausi žmonės. Todėl nuostabą kelia tai, kaip rusėnų kilmės bajorai, atvykę iš niekam nežinomų Smolensko pakraščių, XV a. antroje pusėje galėjo įsitvirtinti Valdovo rūmų kanceliarijoje.
Tikslą pateisina priemonės
Tai buvo patraukli ir patogi pagonybės alternatyva, gyvavusi uždarose bendruomenėse. Tai, kad iš Smolensko atvykę Sapiegų giminės pradininkai ir vėlesni atstovai įsitvirtino Valdovo rūmų kanceliarijoje, rodo jų paslaugų poreikį, išsilavinimo lygį ir gebėjimus pasitarnauti: LDK valdė nemažai rusėniškų žemių, todėl slavių raštininko paslaugos rūmuose buvo naudingos. Pirmųjų Sapiegų kartų atstovai šia pareigybe ir pradėdavo politinę karjerą, kuri juos atvesdavo iki valdovo sekretorių, LDK pakanclerių, kanclerių, iždininkų, etmonų, Vilniaus vaivadų ir kitų valstybininkų rango.
Visais laikais pastebimas reiškinys, kai neaukštos kilmės asmenys įtakingųjų aplinkoje turi didesnes karjeros galimybes. Sapiegų giminės atstovų darbas raštinėje leido jiems asmeniškai susipažinti ne tik su didžiuoju kunigaikščiu, valdovo dvaro gyvenimu, bet ir su įtakingais šios aplinkos žmonėmis. Šią patirtį ir socialinius ryšius Sapiegos panaudodavo savo interesams. Pažymėtinas ir Sapiegų politinis įžvalgumas konfesinės priklausomybės požiūriu. Ilgainiui iš stačiatikių jie trumpam tapo protestantais, o vėliau priėmė katalikų tikėjimą. Tai atvėrė kelius gauti kunigaikščio titulą ir kilti politinės karjeros laiptais.
Siekta naudotis ir įvairiomis ano meto viešųjų ryšių priemonėmis, kurti giminės kunigaikštiškos kilmės legendą, ją derinti su kilmės iš romėnų teorija, formuoti giminės genealoginį medį ir jį vizualizuoti meninių portretų galerija. Nevengta net falsifikuoti dokumentų. Antai, parodoje galima pamatyti istorinį eksponatą – suklastotą raštą, kuriuo Žygimantas Augustas neva suteikė vienam iš Sapiegų teisę naudoti grafo titulą. Įvairiomis priemonėmis buvo įtvirtinamas statusas Valdovo dvare ir šalies politiniame gyvenime.
Pasak istoriko dr. E. Saviščevo, įgytos pareigybės, viena vertus, apibrėžė ano meto didikų įsipareigojimus tarnauti valstybei, kita vertus, sudarė galimybes pasinaudoti šios tarnystės teikiamomis subsidijomis bei privilegijomis. LDK diduomenės pilietiškumo sampratą apibrėžė moto: „aš tarnauju valstybei tada, kai naudojuosi jos teisine sistema, kad užsitikrinčiau savo valdžią.“ Sapiegos, taip pat kitos LDK didikų giminės prisiimdavo atsakomybę už valstybę bei jos reikalus ir neįsivaizduodavo, kad kas nors kitas galėtų tuo rūpintis.
Lietuvių valstybės kolona
XVI ir XVII a. sandūroje Lietuvos politinėje arenoje iškyla vieno reikšmingiausių visų laikų mūsų šalies valstybininkų – Leono Sapiegos – figūra. Jis prisidėjo redaguojant III Lietuvos Statutą (1588) ir inicijavo bei rėmė jo leidybą. Šis dokumentas, kurį drąsiai galima vadinti šalies konstitucija, apibrėžė LDK valstybingumo juridinius pamatus ir garantavo Lietuvos teisinės sistemos atskirumą Abiejų Tautų Respublikoje. LDK kancleris ir etmonas, Vilniaus vaivada Leonas Sapiega turėjo galimybę pats priimti sprendimus.
Pagal dabartinius standartus jo funkcijos aprėptų vidaus ir užsienio reikalų ministrų prerogatyvas. Šis valstybininkas gynė LDK interesus, dalyvaudamas derybose su Maskva, dirbdamas diplomatinėse pasiuntinybėse, drįsdavo paprieštarauti net pačiam valdovui. Pasak Vilniaus universiteto profesorės, istorikės, humanitarinių mokslų daktarės Irenos Valikonytės, Leono Sapiegos – derybininko ir diplomato – nuopelnai Lietuvos valstybingumui neįkainojami. Jis daug nuveikė formuodamas LDK diduomenės politinę savimonę ir amžininkų pagrįstai buvo vadinamas tautos teisių, „šventosios teisės bei teisingumo sergėtoju“. Jo padėti teisinės kultūros pagrindai buvo apčiuopiami net XIX amžiuje. Antai 1863 m. sukilėlių organizacijos nario bute rastame vadinamajame „Lietuvių katekizme“ buvo įrašytas toks atsakymas į klausimą „Kas yra lietuvis?“ – „Tas, kas tiki laisve ir laikosi Statuto.“
Prof. I. Valikonytės tvirtinimu, Leonas Sapiega prisidėjo ir prie Lietuvos dokumentinės istorijos kūrimo: jo nurodymu XVI a. pabaigoje buvo perrašytos Lietuvos Metrika vadinamo senojo LDK archyvo ankstyviausios knygos. Todėl jos išliko, tik XVIII a. buvo išgabentos į Rusiją ir šiuo metu saugomos Maskvoje.
Jauniausias Leono Sapiegos sūnus LDK pakancleris Kazimieras Leonas, turėdamas puikų išsilavinimą ir sekdamas tėvo pėdomis, neliko abejingas apgailėtinai teisės studijų padėčiai Vilniaus jėzuitų akademijoje. Jo iniciatyva Vilniaus universitete 1641 m. įsteigtas Teisės fakultetas, kuriame ne tik buvo pradėtos teisės studijos, bet ir dedami pagrindai LDK jurisprudencijos plėtrai. Rūpindamasis teisės studijų kokybe, Kazimieras Leonas Sapiega testamentu užrašė solidžią teisinės literatūros knygų kolekciją Vilniaus universiteto bibliotekai, kurios fondo nemažą dalį sudarė LDK didikų dotacijos.
Didybės ir galios įtvirtinimas per įvaizdį
Karjeros pagrindas buvo turtas, kuris keitė poziciją valstybėje. Valdovai vertindavo Sapiegas, nes žinojo, kad jų materialinė galia ir politinė įtaka ir yra ta jėga, kuri gali būti panaudota tiek valdovo, tiek valstybės interesams. Kita vertus, aukštos pareigos valstybėje buvo savotiškas garantas gausinti turtus ir kurti didesnę galybę. Sapiegų kilmės klausimai buvo labai sureikšminami giminės savimonės prasme, nes vieno ar kito didiko įsitvirtinimas aukštame poste kurdavo precedentą vėl pretenduoti į tas pareigas. Todėl didikai rūpinosi savo giminės istorijos išsaugojimu ir savotiškomis viešųjų ryšių priemonėmis stengėsi įtvirtinti savo statusą politiniame gyvenime.
Vienas tokių veiksmų buvo didikų portretų tapymas ir jų – kaip giminės genealoginio paveldo – išsaugojimas ateities kartoms. Portretai bylodavo apie giminės laimėjimus valstybėje ir nuopelnus šaliai, juose atsispindėjo apdovanojimai ir titulai. Pavyzdžiui, būdamas aktyvus ir labai ambicingas politikas, Kazimieras Jonas Sapiega daug dėmesio skyrė savo visuomeninio įvaizdžio kūrimui. Reprezentaciniuose portretuose, atitinkančiuose jo poziciją ir pareigas, visada buvo vaizduojamas su šarvais ir etmono skeptru. Parodoje Vilniuje pristatoma unikali Sapiegų dinastijos portretų galerija, kurią sudaro 70 eksponatų – žymiausių giminės atstovų, bene labiausiai nusipelniusių Lietuvos valstybės ir jos teisės istorijai, portretai.
Pažymėtina, kad Lietuvos didysis kunigaikštis valstybines pareigas LDK didikams suteikdavo iki gyvos galvos. Todėl kai atsirasdavo laisva vieta valstybės valdymo struktūroje, dėl jos kildavo kovos, aršesnės už šiandienes politines batalijas. Tad ankstyvuoju karjeros etapu LDK didikai stengdavosi įtikti valdovui, kad gautų naujas pareigas. Socialinis statusas ir politinė galia buvo įtvirtinama ir menu. Bažnyčių statybos, sakralinio ir pasaulietinio pobūdžio meno kolekcionavimas, švietimo sistemos rėmimas bei meno ir mokslo mecenavimas – tai tos pačios viešųjų ryšių priemonės, kuriomis jau LDK didikai sėkmingai naudojosi.
Todėl šiandien turime Teisės fakultetą, Vilniaus Šv. Mykolo bažnyčią ir Bernardinių vienuolyną bei Sapiegų rūmus Antakalnyje, Zapyškio bažnyčią ir daugelį kitų kultūros paveldo objektų, tiesiogiai sietinų su Sapiegų gimine.
Kunigaikščių Sapiegų giminė nuėjo ilgą istorijos kelią nuo XV a. Lietuvos ir Maskvos valstybių paribio niekam nežinomų bajorų iki XVII a. pabaigos LDK hegemonų ir XX–XXI a. pasaulio piliečių. Turtinga Sapiegų giminės istorija neatsiejama nuo meno, kiekvienos kartos atstovai būdavo aktyvūs steigėjai, retkarčiais – mecenatai, kartais – kolekcionieriai arba tik protėvių paveldo saugotojai.
