Po žiemos kūnas, kaip ir gamta būna įmigęs. Jei gamta moka natūraliai atsigauti, tai žmogui tą reikia padaryti savo pastangomis. Vieniems pakanka ir šiltesnio oro ar apsilankymo sporto klube, o aš renkuosi pasivaikščiojimus gamtoje. Tik po jų mano kūnas atsibunda, kaip po gero pasirąžymo, o energijos iki kito savaitgalio gamtoje.
Šalia Vilniaus – Neries regioninis parkas. Tai vienas artimiausių regioninių parkų sostinės gyventojams siūlantis lankytojams net 6 įdomius maršrutus pėstiesiems. Dalis jų pritaikyta keliauti dviračiais ir automobiliu. Šį kartą rinkomės Karmazinų pažintinį taką – dėl to, kad dar neteko juo eiti, ir dėl to, kad girdėjome daug gerų atsiliepimų.
Nuo Vilniaus centro iki tako pradžios – nepilni 30 km, tad atstumu skųstis neverta. Ypač kai savaitgalį pavyksta „pagauti“ giedrą, pavasariškai šiltą dieną.
Žiemą gamtoje leisti laiką taip pat malonu, bet skiriasi to laiko praleidimo forma – neatsigulsi ant jau šilti pradėjusios žolės, nepamatysi tiek daug akis raminančios žalumos, nesusitiksi su bundančios gamtos sutvėrimais.
Nuvažiavus nuo pagrindinio kelio ir išlipus iš automobilio pirmiausia pastebi tylą. Nors netoliese dar girdisi automobilių varikliai ir kažkur skrendantis lėktuvas, visgi ausiai, kelias savaites girdėjusiai tik miesto triukšmą, tai akivaizdus skirtumas. Mintyse jau svajoji įžengti į mišką ir visai nebegirdėti civilizacijos pasiekimų. Galite būti gimęs mieste, bodėtis gamta ir nematyti nieko ypatingo kaime, šalia kelio stovinčiame sename kryžiuje, bet tylos jūsų kūnui reikia. Jei užsispyrėliškai tvirtinat, kad ir be jos jums gerai, tikriausiai niekada nepatyrėte visiškos tylos ar neįsiklausėt į ją, nestebėjot savo kūno reakcijų – nes jam tikrai nevienodai (patvirtintų bet kuris gydytojas ar psichologas).
Pažintinis takas nėra civilizacijos nepaliestas Žemės kampelis. Jo tikslas yra supažindinti su geriausiu, ką gali pasiūlyti mūsų šalies gamta. Karmazinų takas, lyginant su kitais Lietuvos pažintiniais takais, tikrai gerai sužymėtas, paruošti įdomūs informaciniai stendai, kuriuose galima sužinoti šį tą naujo apie vieną ar kitą miško gyventoją ar lietuvių tautosaką. Keli šimtai metų krikščionybės dar neištrynė visos, per tūkstantmečius, kauptos gyvenimo gamtoje patirties ir iš jos jos kylančios mitologijos.
Miškas čia labai gražus ir įvairus. Mišriame miške pamatysite ne vienos rūšies medį, o svarbiausia išvysite tikrai įspūdingų ąžuolų. Pasivaikščiosite skardžių kraštais ir Neries pakrante. Ar žinojote, kad viena teorija teigia, kad Neries (tiksliau buvusio upės pavadinimo Vilija) pavadinimas kilęs nuo žodžio „vėlė“. Spėjama, kad šalia gyvenę mūsų protėviai galėjo mirusiuosius laidoti paleidžiant kūnus žemyn upe. Archeologai randa kelių tūkstančių metų amžiaus gyvenviečių, bet neranda kapaviečių, tik vėliau atsirado deginimo ar pilkapių laidojimo kultūra.
Neries plotis šiose vietose kartais gali siekti ir 150 m, o srovė paprastai visad būna stipri, tad būtų naivu manyti, kad anuomet upė nedarė įspūdžio. Pirmiausia tai rodo mitologiniai upės akmenys. Upė buvo suvokiama, kaip tam tikras barjeras, slenkstis tarp gyvųjų ir mirusiojo pasaulio. Virš vandens kyšantys akmenys buvo interpretuojami kaip sielos, pasilikusios tarp gyvybės ir mirties, nesugebėjusios pereiti į mirusiųjų pasaulį, bet ir nebeesančios tarp gyvųjų. Ką galėjo galvoti lietuvis, sėdėdamas ant tokios upės kranto prieš tūkstančius metų? Šalia ošiančios pušys ir tekančio vandens garsas turėjo raminti. Net ir mirties simboliką įkūnijančios upės pašonėje keistai ramu. Darbai ir rūpesčiai liko kažkur ten. Už 30 km. „Čia jų nė kvapo“, - patvirtina šalia prisėdusi kompanionė.
Vienas įdomiausių tako informacinių stendų – apie bebrus. Didelėmis raidėmis iš tolo kviečiantis informacinis stendas „Gamtos inžinierius – bebras“ tikrai originalus. Pirmiausia dėl personifikacijos inžinierius – bebras, kurią išvydus natūraliai norisi pripiešti stende „tupinčiam“ bebrui universiteto baigimo kepurę ar šalia nupiešti į ritinį suvyniotą diplomą. Ar žinojote, kad 1938 m. bebrai Lietuvoje dėl intensyvios medžioklės buvo išnaikinti? Tik 1947 m. garsiojo gamtininko Tado Ivanausko iniciatyva jie vėl buvo reintrodukuoti. Stendo originalumo viršūnė – paskutinis sakinys: „Parašyk bebrui laišką: bebras@gmail.com”. Nežinau, ar kas nors atsakys į laišką bebrui, bet smalsumo vedamas parašiau. Atsiprašiau, kad mano gentainiai kadaise juos iššaudė ir išreiškiau viltį, kad ateityje didelių kivirčų nebeturėsime.
Neries regioninio parko pasididžiavimas – net kelios nykstančios augalų rūšys. Jos čia saugojamos ir puoselėjamos, nors Lietuvoje jos sparčiai nyksta. Viena jų – daugiametės blizgės. Keliaujant vis matėme jų „kolonijas“ ir nesupratome kas tai. Lašo formos balti lapeliai, pasirodė esantys visai ne lapai, o augalo vaisiai, ankštarėlės. Subrendusios jos atsidaro ir išbarsto sėklas, bet pačios nenukrenta, o lieka kabėti per visą žiemą. Permatomos ankštarėlės, judinamos silpno vėjo atrodo užburiančiai ir susimąstau, kad itin įspūdingai jos turėtų atrodyti per mėnesieną...
Smagu ir tai, kad parkas nėra itin populiarus. Viena vertus, norisi, kad jame apsilankytų kuo daugiau žmonių, nes Lietuvos gamta turėtų būti visų, o ne slepiama už tvorų ir grėsmingų ženklų, skelbiančių, kad tai „privati teritorija ir pašaliniams eiti draudžiama“. Kita vertus, sunku įsivaizduoti, kaip jausčiausi, jei taku eitų šimtai žmonių (kaip populiariuose užsienio objektuose) ir ramybę rasti būtų sunku. Dabar sutinki tik vieną kitą jaunesnę ar vyresnę porelę, kartu leidžiančią laisvą dieną ar su vaikais atvažiavusius tėvus, siekiančius jiems parodyti, kad savaitgalis nebūtinai gali būti sutiktas prekybos centre, kino teatre ar kitoje vietoje ant betoninio pagrindo. Už vis labiausiai nesinorėtų prarasti ir to menko pasivaikščiojimo intymumo, kada prasilenkiant su kitais vienas kitam nežymiai linkteli ir nusišypsai ar net padarai tai, kas neįsivaizduojama eiliniam lietuviui – pasisveikini su nepažįstamuoju. Kur dar tai galėtum padaryti, jei ne gamtoje?
Pasinaudojant proga norėčiau pagirti ir Dūkštų girininkijos ir Neries regioninio parko darbuotojus už gerą darbą. Vaikščiojant taku tematėme vos vieną kitą šiukšlę: miškas gražiai išvalytas, o pakrantė nenuklota, kaip įprasta, plastmasiniais buteliais. Jeigu dar jie pakabintų vieną kitą ženklą, rodantį, kad prieš tako pradžią bus stovėjimo aikštelė ir nereiktų automobilio palikinėti girininkijos kieme, tuomet jiems visiems prie krūtinės prisekčiau po medalį (jei ne tikrą, tai bent šokoladinį).
Beje, ar teko kada pasivaikščioti energetiniais takais? Ezoterika netikiu – esu racionalaus proto šalininkas, ir tokie parko darbuotojų sugalvoti takai kiek nustebino, nes nieko panašaus Lietuvoje nesu matęs. Šiems takams taikomos specialios taisyklės: reikia eiti itin lėtai (1 km/h greičiu), tarp žmonių turi būti ne mažesnis nei 70 m atstumas (kad nematytum kito ir tavęs nematytų), būtina negalvoti apie rūpesčius ir stengtis pasikrauti energijos.
Vienas takas skirtas moterims, kitas vyrams. Nors detaliai nepaaiškinama, kodėl vienas ar kitas skirtas būtent tai lyčiai, visgi praėjus jais, laikantis taisyklių, pasidaro geriau. Ir „spiritistiniai“ paaiškinimai čia nebūtini (nors niekas nedraudžia turėti kitokią nuomonę): šalia keliaujanti psichologė greitai tai paaiškina racionaliai: ramus, lėtas ir tylus pasivaikščiojimas gamtoje, negalvojant apie rūpesčius ir gėrintis tuo kas yra natūralu padeda atgauti jėgas. Žmogus greitai pripranta vien spręsti problemas ir susigalvoti naujų. Jam reikia nuo jų karts nuo karto atsiriboti ir leisti smegenims pailsėti, tiesiog pabūti, o ne intensyviai dirbti (nes miegant jos irgi dirba). Poilsio akimirkos daro jas efektyvesnėmis. Po tokių pasivaikščiojimų net nesistengiant į galvą topteli seniai pamirštos tiesos: juk viskas nėra taip sudėtinga kaip atrodo ir nėra problemų kurių nesugebėtum išspręsti. Juk gyvenimas yra gražus – juk jau pavasaris (ir atvirkščiai).
