Nusprendžiau iš pietų į šiaurę važiuoti arčiau rytinės salos pakrantės, o grįžti atgal palei vakarinę.
Rytinė pakrantė kalnuota. Keliukai vingiuoja kalnų serpatinais. Oras puikus, nors kovo mėnuo - ne sezonas, bet saulės ir šilumos jau užtenka. Matyti nuorodos į pėsčiųjų maršrutus eiti į kalnus. Taip norisi palikt mašiną ir nors keletą dienų pasivaikščioti...
Kalnai nėra aukšti, aukščiausia salos viduryje esanti Punta la Marmora viršūnė tesiekia 1834 metrus. Saulei pašvietus matosi neįprastas rausvų uolienų ir žalumos derinys.
Kai kurie slėnių kaimeliai labiau primena Afriką nei Italiją. Nemažai apleistų vienkiemių. Važiuojant susidarė įspūdis, kad situacija panaši kaip Lietuvos kaimuose.
Pravažiuojant didžiulį įspūdį paliko milžiniškos granito kasyklos. Tokia maža pasirodė mano išsinuomota mašinytė, palyginus su milžiniškais granito luitais. Sardinijoje iškasama 75% viso Italijoje gaunamo granito. Dėl granito abejonių nekyla, o va kad žemės ūkis saloje klesti, kažkodėl sunkiau patikėti.
Kovo mėnesį galima iš vietinių ūkininkų nusipirkti kažkelinto derliaus šlykščiai rūgščių apelsinų. Vietinis Pecorino Sardo sūris gali sužavėti nebent ragaujančius itališkus sūrius pirmą kartą.
Iškeliavus už sostinės ribų ne sezono metu, iškyla nemenka maitinimosi problema. Kaimeliuose daugelis maitinimo įstaigų uždaryta, o vietinių maisto parduotuvių asortimentas kaip ir bet kuriam kaime bet kurioje šalyje.
Gal būt didesniame mieste kaip Lanusei situacija geresnė, bet aš jame atsidūriau atsitiktinai. Nepataikiau į aplinkkelį. Labai gražus tipinis itališkas miestukas Lanusei išsidėstęs kalvoje. Vairuotojui turistui nedaug džiaugsmo laviruoti siauromis gatvelėmis aukštyn, žemyn, ieškant išvažiavimo iš miesto.
Lanusei kiek toliau nuo jūros, o man norėjosi į už maždaug 20 km prie jūros esantį Arbatax. Galima sakyti, man pasisekė Arbatax miestelyje rasti puikią nakvynės vietą ir ne mažiau puikų restoraną, kuriame galima paragauti Culurgionis - Sardinijai būdingų koldūnų su sūriu. Nieko skanesnio daugiau keliaujant po Sardiniją ir neteko ragaut.
Arbatax miestelis su 5000 gyventojų ir nemažu uostu turistų yra lankomas dėl įspūdingų rausvų uolų. Surasti uolas nuo viešbučio, esančio kitame miestelio gale, užduotis toli gražu ne iš lengvųjų. Uolėtoj pakrantėj yra keletas užutėkių, paplūdimių.
Kaip dažnai nutinka, pirmiausiai nuėjau ne ten. Pataikiau į paplūdimį. Gražu, bet ne sezonas. Maudytis net nesinori bandyti. Akis džiugina žydinti augmenija. Mūsų vazoninės gėlės žydi tiesiog palei gatvę.
Įspūdingosios uolos - „už kampo“, o kad jas pasiekčiau, reikia nueit beveik į kitą miesto galą. Nuorodų ne per daugiausia, turistų dar mažiau. Prie uolų užklumpa lietus. Neabejoju, kad šviečiant saulei jos atrodo žymiai įspūdingiau.
Negalima nenusifotografuoti prie labiausiai Arbatax fotografuojamo objekto, nors šalta nenormaliai. Ieškau kavinės pasišildyti. Vienintelė miesto centre veikianti kavinė primena labiau tarybinius laikus, nei gurmanų rojų - Italiją.
Taip jau būna keliaujant, kad kažkur pasiseka daugiau, kažkur mažiau. Man pasisekė, kad pasirodė saulė, o keliautojo smalsumas privertė užsikabarot ant kalniuko, nuo kurio atsivėrė įspūdinga panorama.
Neradusi nuorodų, stengiausi eiti aiškiais takais. Gražūs laiptukai nuvedė iki akmenų prie vandens. Tikėjausi praėjus akmenimis ant kitos didesnės uolos taip pat gražiai užlipti. Užlipau ir pataikiau į viešbutį vaiduoklį. Kažkada buvęs labai prabangus didžiulis kompleksas su baseinais, teatru, stovi tuščias, apleistas. Pasijaučiau kaip Maču Pikču - dėl neaiškių priežasčių apleistas miestas, tik tenai buvo paprasčiau rasti išėjimą.
Arbatax vertas vienos dienos sustojimo, tačiau ką jame veikti ne sezono metu ilgiau, taip ir nesupratau. Jei ne įspūdingos rausvos uolos, būtų visiškai nykus, nuobodus miestelis.
