Statistinius duomenis, kuriuos analizuoja treneriai, galima skirstyti į dvi grupes: duomenys apie fizinę žaidėjų būklę ir duomenys apie žaidimo ypatumus. Treniruotėse žaidėjai apkabinėjami širdies monitoriais, GPS ir kitais įtaisais, stebinčiais jų būklę.
Taip klubai gauna vertingos informacijos apie tai, kokiu greičiu kokį atstumą ir kiek laiko gali bėgti žaidėjas, be to, tai padeda nustatyti optimalų treniruočių krūvį ir ilgą laiką palaikyti idealią fizinę būklę, leidžia nepervargti žaidėjams ir sumažina traumų galimybę. Visi sutinka, kad šie pokyčiai yra tik į gera.
Šiek tiek kitokia situacija yra kalbant apie žaidimo statistiką. 1996 m. buvo įkurta bendrovė „Opta Index“, kuri pradėjo nuosekliai rinkti Anglijos aukščiausiosios lygos statistiką. Pirmą kartą istorijoje klubų vadovai ir treneriai žinojo, kiek kilometrų nubėgo žaidėjas ar kiek tikslių perdavimų jis atliko, taip pat tai, kur dažniausiai atsiduria kamuolys po kampinio.
Kiekvienas didelis klubas šiais laikais savo sprendimus dėl žaidėjų įsigijimo, pardavimo ar rungtynių taktikos grindžia būtent analizės rezultatais. Pasak vieno iš Londono klubo „Chelsea“ vadovų, klubas analizei pasitelkia maždaug 32 mln. duomenų įrašų iš 12–13 tūkst. rungtynių.
Kaip visada, pažangios idėjos sulaukia pasipriešinimo. Reikėtų nepamiršti, kad daugelyje šalių futbolo klubų treneriai dažniausiai negali pasigirti aukštuoju išsilavinimu, dažnai tai buvę žaidėjai, anksti metę mokyklą dėl futbolininko karjeros ir pasikliaujantys savo intuicija bei patirtimi.
Senbuviai skeptiškai vertindavo naujoves ir klausdavo, ar gali niekada futbolo nežaidęs akiniuotas moksliukas, apsiginklavęs kompiuteriu ir skaičiais, pakeisti 30 metų futbole besisukantį „ekspertą“. Tačiau atsižvelgiant į tai, kad vidutinis futbolininkas stipriausiose lygose uždirba 5–6 mln. litų per metus, o už šitą sumą klubas galėtų pasisamdyti keliasdešimt analitikų, pamažu ima vyrauti požiūris – o kodėl nepabandžius?
Statistinės analizės triumfas
Futbolo žurnalistai Simonas Kuperis ir Stefanas Szymanskis savo knygoje „Why England Lose: And Other Curious Football Phenomena Explained“ (liet. „Kodėl Anglija pralaimi ir kiti keisti futbolo fenomenai“) aprašo įdomų statistinės analizės panaudojimo atvejį. Baskų ekonomistas Ignacio Palacios Huerta nuo 1995 m. pradėjo kaupti duomenų bazę savo tyrimui apie mušamus 11 m baudinius. Ją paskelbė 2003 metais.
Prieš 2008 m. Čempionų lygos finalą su juo susisiekė Londono klubo „Chelsea“ atstovai ir paprašė pasidalyti savo žiniomis apie jų priešininkų, „Manchester United“, žaidėjų elgseną mušant 11 m baudinius. Ekonomistas jiems nusiuntė tokias pastabas:
- „Manchester United“ vartininkas Edwinas van der Saras mėgsta griūti į smūgiuojančiojo „natūraliąją“ pusę (dešiniakojai futbolininkai dažniausiai smūgiuoja į kairę (vartininko atžvilgiu – dešinę) pusę, kairiakojai – atvirkščiai). Dėl to smūgiuojantiesiems rekomenduojama elgtis priešingai.
- Absoliuti dauguma E. van der Saro atmuštų baudinių buvo smūgiuoti jam palankiame vidutiniame (1–1,5 m) aukštyje, todėl rekomenduojama smūgiuoti arba pažeme, arba kuo aukščiau.
Mančesterio klubo žvaigždė Cristiano Ronaldo mėgsta įsibėgėti, stabtelėti, žengti porą žingsnių ir tik tada smūgiuoti. Tokiu atveju 85 proc. kartų jis smūgiavo vartininkui į dešinę. Dar daugiau – C. Ronaldo dažnai bėgdamas pakeičia savo sprendimą, kur smūgiuoti, atsižvelgdamas į vartininko judesius, tai yra į kurią pusę jis žada griūti. Todėl labai svarbu, kad vartininkas iki pat smūgio akimirkos nejudėtų.
- Komanda, baudinių serijoje smūgiuojanti pirma (eiliškumas nustatomas metant monetą), laimi 60 proc. atvejų.
Nors mokslininkas negavo jokio oficialaus patvirtinimo, kad į jo pastabas bus atsižvelgta, stebėdamas finalą, kurio nugalėtojas buvo nuspręstas po 11 m baudinių serijos, jis neabejojo, kad klubas „Chelsea“ laikėsi jo patarimų.
Po pirmų dviejų baudinių rezultatas buvo 2:2, abu „Chelsea“ žaidėjai smūgiavo į kairę vartininko pusę pažeme arba aukštai. Tada prie kamuolio stojo C. Ronaldo. Kaip ir tikėtasi, bėgdamas jis sustojo, bet „Chelsea“ vartininkas Petras Čechas, anot ispanų spaudos, „net nemirktelėjo“ ir atlaikė smūgį griūdamas į dešinę. Trečias „Chelsea“ baudinys buvo atliktas taip pat kaip pirmi du. Ketvirtą baudinį mušė kairiakojis „Chelsea“ gynėjas Ashley Cole’as. Nors ir priešingai, nei rekomenduota, jis smūgiavo į savo „natūraliąją“ pusę, tačiau pažeme, taigi pelnė įvartį.
Esant rezultatui 4:4 ir Mančesterio klubui išnaudojus visus penkis bandymus, prie kamuolio stojo „Chelsea“ gynėjas Johnas Terry. Kaip visi, žiūrėję finalą, pamena, smūgiuodamas jis paslydo ir pataikė į virpstą (be abejo, vartininkas griuvo į priešingą pusę). Toliau pagal taisykles baudiniai buvo mušami iki pirmos klaidos. Kai rezultatas buvo 7:6, „Manchester United“ naudai prie kamuolio stojo „Chelsea“ puolėjas Nicola Anelka.
Laukdamas teisėjo leidimo smūgiuoti, vartininkas, kuris greičiausiai manė, kad klubo „Chelsea“ taktika yra visą laiką smūgiuoti į vieną pusę, pirštu parodė į kairįjį vartų kampą, tarsi sakydamas; „Juk smūgiuosi ten, ar ne?“ Kaip tai paveikė „Chelsea“ puolėją, neaišku, bet jis ne tik smūgiavo į priešingą, savo „natūraliąją“, pusę, bet ir vartininkui palankiame aukštyje. E. van der Saras baudinį atmušė ir „Manchester United“ tapo Europos čempionais.
Per daug gražu, kad būtų tiesa? Susiraskite šios baudinių serijos vaizdo įrašą internete ir nuspręskite patys.
Taigi, pamažu atsiranda vis daugiau futbolo sričių, kur galima panaudoti statistinę analizę. Ir nors daliai futbolo veikėjų tai vis dar atrodo įtartinai, vis daugiau žmonių suvokia šių technologijų teikiamus pranašumus. Tačiau kai kalbama apie vaizdo technologijas, situacija visai kitokia.
Buvo ar nebuvo?
Didžiausia problema, apie kurią sukasi visa diskusija, yra neteisingai (ne)įskaityti įvarčiai. Daugelyje sporto šakų įdiegti tam tikri technologiniai sprendimai, kurie pašalina šią problemą. Ledo ritulyje prieš priimant galutinį sprendimą ginčytinų įvarčių (pavyzdžiui, ar įvartis nebuvo pelnytas koja, mat tai draudžia taisyklės) vaizdo įrašus peržiūri pagrindinis teisėjas.
Amerikietiškajame futbole kiekvienas pelnytas įvartis automatiškai peržiūrimas teisėjų kolegijos. O kiekvienos komandos treneris turi galimybę per rungtynes užginčyti tris aikštės teisėjų sprendimus (pavyzdžiui, pražangų (ne)skyrimą). Jei po papildomos peržiūros paaiškėja, kad pradinis teisėjo sprendimas buvo teisingas, komanda netenka teisės pasinaudoti viena iš turimų 3 minučių pertraukėlių. Teisėjui suklydus, pradinis sprendimas panaikinamas.
Tenise naudojama technologija „Hawk-Eye“, parodanti kamuoliuko skriejimo trajektoriją ir tikslią jo kontakto su žeme vietą. Krepšinyje taip pat yra galimybė peržiūrėti ginčytinus sprendimus. Tačiau futbole neegzistuoja nieko panašaus.
Daugiausia aptariamas sprendimas – vartų linijos technologija. Debatai šiuo klausimu nerimsta jau daugiau nei dešimt metų, tačiau iki šiol oficialios taisyklės skelbia, jog norint įskaityti įvartį „visas“ kamuolys privalo kirsti vartų liniją (tas pats galioja ir užribiui). Turbūt sutiksite, kad tai nėra absoliučiai tiksli formuluotė.
Per visą futbolo istoriją įmušta begalės ginčytinų įvarčių, kartais nulemiančių pasaulio, Europos ar Čempionų lygos nugalėtojus. Ko gero, garsiausias toks atvejis užfiksuotas 1966 m. pasaulio futbolo čempionato finale tarp Anglijos ir Vokietijos Federacinės Respublikos. Per pratęsimą, esant rezultatui 2:2, po anglų puolėjo Geoffo Hursto smūgio kamuolys nuo skersinio atsimušė į vartų liniją ir buvo gynėjų išspirtas toliau nuo vartų.
Nors anglai iškart pradėjo sveikinti savo komandos draugą su pelnytu įvarčiu, teisėjas nebuvo toks tikras ir nutarė pasikonsultuoti su šoniniu teisėju Tofiku Bachramovu iš SSRS. Po trumpo „pokalbio“ gestais, mat nė vienas iš teisėjų nemokėjo abiem suprantamos kalbos (pagrindinis teisėjas Gottfriedas Dienstas buvo šveicaras, o T. Bachramovas – azerbaidžanietis), įvartis buvo įskaitytas.
Vėliau G. Hurstas pelnė dar vieną įvartį, ir anglai pirmą ir kol kas vienintelį kartą tapo pasaulio čempionais, laimėję finalą 4:2. Tiek rungtynių dalyviai, tiek žiūrovai ilgus metus ginčijosi, ar įvartis buvo įskaitytas teisingai. Anglų žaidėjai teigė, kad įvartis buvo. Sirgaliaus darytas vaizdo įrašas rodė, kad tik dalis kamuolio kirto vartų liniją. Pagrindinis teisėjas neturėjo nuomonės, nes smūgio metu buvo nusisukęs nuo vartų.
T. Bachramovas savo memuaruose rašė manąs, kad kamuolys atšoko ne nuo skersinio, o nuo vartų tinklo jau pelnius įvartį, tačiau vokiečiai tvirtino, kad jis taip keršijo vokiečiams už Antrąjį pasaulinį karą. Taip pat buvo paplitusi istorija, kad T. Bachramovas, mirties patale paklaustas apie šį epizodą, atsakė vienu žodžiu: „Stalingradas.“ Vis dėlto šiuolaikiniai tyrimai, atlikti Oksfordo universitete, rodo, jog kamuolys ne visiškai kirto vartų liniją, todėl įvartis neturėjo būti įskaitytas.
Įdomus faktas, kad šiais laikais tiek televizijos žiūrovai, tiek sirgaliai stadione, tiek trenerių štabas su atsarginiais žaidėjais turi galimybę pasižiūrėti vaizdo įrašą ir jau po kelių sekundžių pamatyti, ar teisėjo priimtas sprendimas buvo teisingas. O technologijų šalininkai nesupranta, kodėl nenorima suteikti tokios galimybės patiems teisėjams.
Finansinis aspektas šioje diskusijoje taip pat labai svarbus. Šiuolaikiniame futbole sukasi milžiniški pinigai, todėl tokios klaidos kainuoja labai daug. Pavyzdžiui, klubai, dalyvaujantys šių metų Čempionų lygos varžybose, iš UEFA gauna tokias sumas:
- patekimas į finalinį etapą (32 komandos) – 3,9 mln. eurų;
- dalyvavimas grupės varžybose – 0,55 mln. eurų už kiekvienas sužaistas grupės rungtynes.
Papildomai komanda gauna 0,4 mln. eurų už lygiąsias ir 0,8 mln. eurų už pergalę;
- aštuntfinalio dalyvės gauna po 3 mln., ketvirtfinalio – po 3,3 mln., pusfinalio – po 4,2 mln. eurų;
- Čempionų lygos finale pralaimėjusi komanda gauna 5,6 mln., čempionai – 9 mln. eurų.
Kitaip sakant, kiekviena komanda gauna bent po 7,2 mln. eurų, o čempionai per varžybas gali surinkti 31,5 mln. eurų. Galbūt didžiausiems pasaulio klubams tai ir nėra labai dideli pinigai (jų užtektų vienam ar dviem aukščiausios klasės žaidėjams įsigyti), bet mažiems Kipro ar Rumunijos klubams tai prilygsta kelerių metų biudžetui. Kai vieno neteisingo švilpuko kaina yra milijonai, natūralu, kad norisi to išvengti.
Vaizdo technologijų diegimo priešininkai turi savų argumentų. Ko gero, subjektyviausias argumentas yra tas, kad „futbolą žaidžia ne robotai, o žmonės, todėl klaidos yra natūralus dalykas, ir be jų futbolas nebūtų toks populiarus ir įdomus žiūrėti“. Juk daug svarbesnis veiksnys yra tas, kad norint žaisti futbolą tiesiog reikia turėti kamuolį, o visa kita – pagal aplinkybes. Futbolo, kaip sporto šakos, įdomumas taip pat priklauso ne vien nuo „nepertraukiamo žaidimo“. Pavyzdžiui, daugelis žmonių nesupranta, kaip galima žiūrėti pusantros valandos trunkančias rungtynes, kurios baigiasi rezultatu 0:0.
Taip pat neretai pasigirsta nuomonių, kad visos technologijos yra turčių išsidirbinėjimas ir nereikia jiems pataikauti, nes futbolas visada buvo paprastų žmonių sportas. Nors kai tie „paprasti“ žmonės uždirba dešimtis ar šimtus tūkstančių per savaitę (pavyzdžiui, Anglijos aukščiausiojoje lygoje geriausi žaidėjai uždirba apie 900 tūkst. litų, neatskaičius mokesčių, per savaitę).
Kita vertus, finansiniai aspektai šiose diskusijose yra svarbūs, nes neaišku, kas turėtų finansuoti technologijų diegimą: FIFA ar patys klubai. Kadangi preliminarūs skaičiavimai rodo, jog vartų linijos technologijos diegimas kainuotų apie 600 tūkst. eurų vienam klubui, tikrai ne visi nacionalinėse lygose žaidžiantys klubai ar netgi rinktinės galėtų sau tau leisti, o ką jau kalbėti apie žemiausių lygų ar mėgėjų klubus, dalyvaujančius taurių varžybose.
Ar būtų sąžiningos rungtynės, kuriose vienas prieš kitą žaistų klubas su įdiegta technologija ir be jos? Kieno naudai būtų priimami ginčytini sprendimai?
Dar vienas klausimas, kurį kelia technologijų priešininkai: kur bus nubrėžta jų naudojimo riba? Ar ji bus naudojama tik įvarčiams, ar ir nuošalėms, 11 m baudiniams, užribiams, kampiniams, visoms pražangoms, retrospektyvioms bausmėms ir t. t.? Šis argumentas iš tiesų pagrįstas. Daugelyje sporto šakų, kuriose taikomos vaizdo technologijos (krepšinis, tenisas, amerikietiškasis futbolas, ledo ritulys ir kt.), laikas dažnai stabdomas pažeidus taisykles ar minutės pertraukėlėms. O futbolo rungtynėse laikas niekada nestabdomas. Kol kas niekas nesiūlo variantų, kaip spręsti šią problemą.
Taip pat neaiškūs techniniai tokių technologijų diegimo klausimai. Kokia technologija geriausia: tenise naudojama „Hawk-Eye“, mikroschemos kamuolyje, „bendraujančios“ su mikroschemomis vartų virpstuose ir nustatančios tikslią kamuolio padėtį, ar kokia nors kita? Atliekant bandymus paaiškėjo, kad bet kurios technologijos tikslumas neviršija 95 proc., todėl nėra prasmės ką nors diegti, kol negalima užtikrinti 100 proc. tikslumo (šiuo metu vartų linijos technologija pajėgia nustatyti kamuolio vietą 5 mm tikslumu ir pateikti duomenis per pusę sekundės). Technologijų šalininkai prieštarauja, esą 95 proc. daug geriau nei tai, kas egzistuoja dabar, tai yra teisėjų nuomonė žaidimo metu.
Nors statistinės analizės ir su ja susijusių technologijų taikymas ir sulaukia gana didelio palaikymo, situacija smarkiai skiriasi vaizdo technologijų srityje. Atmetus argumentus, esą „naujovės iškreiptų futbolo tradicijas ir esmę“, abi pusės iš principo kelia tas pačias problemas: žaidimo sąžiningumo ir finansinio technologijų diegimo aspekto. Viena vertus, vaizdo technologijos padėtų užtikrinti „sąžiningą“ rungtynių rezultatą ir padėtų klubams bei rinktinėms išvengti nuostolių (tiksliau, negautų pajamų), patirtų dėl teisėjų klaidų.
Kita vertus, jei FIFA finansavimo naštą perkeltų ant klubų pečių, tai ne tik turėtų neigiamų padarinių klubų pelningumui, bet ir pažeistų sąžiningumo principą, jei ši technologija būtų įdiegta ne visuose stadionuose (tiesa, šie argumentai aktualiausi mažiems klubams).
Mano žiniomis, nėra parengta nė viena detali studija ar tyrimas, numatantis visus tokių technologijų diegimo aspektus, biudžetą, grafiką ir finansavimo schemas. O kol to nebus, greičiausiai viskas taip ir liks diskusijos, atsinaujinančios sulig kiekvienu didelio klubo ar rinktinės pralaimėjimu dėl teisėjo klaidų.
