Lietuvos gyvenviečių herbuose vaizduojami įvairūs augalai – ne tik artimi lietuvio buičiai, žydintys ar vedantys vaisius, bet ir nykstantys, unikalūs gamtos paminklai.
GRYNAS.lt leidosi į gamtos simbolių paieškas Lietuvos miestų simboliuose.
Miško apsupty
Ąžuolas laikomas jėgos, vyriškumo, nepriklausomybės, ištvermės ir tvirtumo simboliu. Pagonybės laikais ąžuolynai Lietuvoje buvo kulto centrais. Tai lėmė pasirinkimą šiuos medžius įprasminti herbuose. Bijotų herbe pavaizduotas prieš 200 metų tūkstantmečio ąžuolo kamiene rašytojo, istoriko Dionizo Poškos įrengtas Baublys – pirmasis Lietuvoje senienų ir kraštotyros muziejus. Vietiniai anuomet sakydavo, kad ąžuolo giliose drevėse vėjas baubte baubdavo, o rašytojas šį vardą siejo su Bubilu – senovės lietuvių medaus dievaičiu.
Gilučių herbe vietą rado ne dvylika ąžuolų, o gilių. Vos prieš pusmetį Lietuvos Respublikos Prezidentės patvirtintame Šveicarijos kaimo herbe lyg graikiškasis kryžius susijungę keturių ąžuolų kamienai, kurių kiekvienas puoštas trimis medžio lapais. Panašų „trejetuką“ ant vienos šakos pamatysime atstovaujantį Garliavai. Kelmės herbe po vežimo ratu taip pat pavaizduoti trys ąžuolo lapai. Dviem gilėm ir trimis lapais pasipuošęs ir penkiašakis seną ir garbingą praeitį, gyventojų tvirtumą ir ryžtą kovose už Lietuvos laisvę ir nepriklausomybę įprasminantis „galiūnas“ vaizduojamas Betygalos herbe. Ąžuolas su amžinosios ugnies liepsnelėmis priklauso Upynai. Virš daugialapio Gaurės ąžuolo nepamiršta vietos palikti ir saulei. Šilalės herbe – raudonas ir sidabrinis ąžuolai. Jiezno herbe vaizduojama ąžuolo šaką su lapais ir gilėmis laikanti sparnuota moteris.
Samylų herbe įamžintas botaninis gamtos paveldo objektas Dubravos medžiai „dvyniai“ – susiviję paprastoji pušis ir paprastasis ąžuolas. Pirmoji simbolizuoja gyvybę ir sėkmę, antrasis – tvirtumą ir jėgą. Auksinių pušies kankorėžių kolekciją pavyko „priglausti“ Kačerginės herbe. Tarpukariu šis miestelis garsėjo kaip puiki šalia laikinosios sostinės esanti vasarvietė, pušynas, o dabar – kaip vaikų vasaros stovykla. Apylinkėse garsėję brandūs pušynai prisiminti ir kuriant Pušaloto herbą. Pušies šakelė skelbia apie Kriūkus supančius pušynus. Apie Šilavoto vardo kilmę ir tebežaliuojančią girią praneša trys spygliuotės.
Druskininkų simbolyje pavaizduotos trys auksinėmis karūnomis „pasidabinusios“ sidabrinės pušys. Taip įprasminti kurortinį miestą supę miškai, Nemunas ir XX a. čia gyvenęs bei kūręs kompozitorius ir dailininkas Mikalojus Konstantinas Čiurlionis.
Traupio herbe „auga“ žalias šerinės kalnarūtės keras, į Lietuvos Raudonąją knygą įrašytas vienas rečiausių mūsų šalyje sutinkamų sporinių induočių. Jis želia ant senosios akmeninės miestelio kapinių tvoros. Lietuvoje tėra kelios vietos, kur žaliuoja šerinės kalnarūtės.
Apie kadaise Skaistgirio apylinkėse buvusią neįžengiamą girią XXI amžiuje primena herbe pavaizduotos penkios uosio šakelės. Žalia liepa priklauso Leipalingiui. Sidabravo herbe vaizduojamas nežydintis medis. Židikų herbo viduryje esančią koplytėlę supa du dideli medžiai, primenantys liepas. Gižuose nuo kapinių iki dvaro vedusi 2,5 km liepų alėja jau įprasminta herbe. Aleksandrija tai įprasmino dvejais susiglaudusiais medeliais. Lentvaryje esančiame grafų Tiškevičių parke augantys klevai herbe virto trim auksiniais lapais. Šalčininkų herbe – trys lazdyno riešutai. Ežerėlis įamžino pelkėtam kraštui būdingą simbolį – tris spanguolių šakeles.
Derliaus metas ir amatai
Kidulių herbe įprasminta visa iš gausybės rago virstanti gamtos gėrybių puokštė. Alvitą pristato auksinis medis, besikerojantis iš auksinės vežimo ašies. Rudiškių kaimo herbe pavaizduotas raudonas plūgas su aukštyn besistiebiančiomis raudonomis apynių virkščiomis. Pastarųjų vainikas nepamirštas ir Daujėnų herbe, kadangi šis kraštas nuo seno garsėjęs aludaryste. Šios tradicijos nepamirštos ir Pasvalio herbe, kur apynių virkščia apsivyniojusi apie jaučio ragus. Šio gyvūno galva simbolizuoja žemdirbystės centrą. Pašvitinys pasistengė įprasminti aludarių apynius ir senąjį žemdirbystės įrankį kaplį. Lekėčių herbe įamžintos sakininkystės tradicijos – sujungtos medžio įpjovos ir nuo jų tekantis auksinis lašas.
Derlingumo ir gyvybės simbolis – javų varpa – pavaizduota Akademijos herbe. Šiame miestelyje įsikūręs Aleksandro Stulginskio universitetas (buv. Lietuvos žemės ūkio universitetas). Čekiškės herbo viršuje pavaizduotas auksinis kviečių varpų vainikas, spindintis mėlyname fone, tarytum saulė danguje. Auksinis kviečių pėdas ir du laurų vainiką laikantys angelai priklauso Žasliams. Apie Plungės turtus nuo seno skelbia herbe pavaizduotas karmazininiu kaspinu laisvai surištas kviečių pėdas. Trys varpos pavaizduotos ir Griškabūdžio, o grūdus berianti ranka – Ginkūnų herbe.
Linininkystės tradicijos įprasmintos Šakių simbolyje. Užpalių herbe – prekybai paruoštų linų ryšelis bei vainikas iš žalio palmės lapo ir lauro šakelės su raudonomis uogomis.
Obelių herbą „išduoda“ trys obelų žiedai. Šėta savajame pavaizdavo išrautą sidabrinę obelį su trimis auksiniais obuoliais. Pakuonio herbe šis medis papuoštas gausybe žiedų. Kybartų herbe taip pat rasta vietos auksiniams obuoliams.
Smilgius „atstovauja“ plačiai paplitusios pievų žolės smilgos. Dobilai pavaizduoti Joniškėlio, Klausučių, Sintautų, Satkūnų herbuose. Varėnos herbe vaizduojama bitė virš šešių viržių žiedų.
Žiedų valdovai
Šačių herbe nuspręsta pavaizduoti gyventojų įprotį kiekvieną pavasarį eiti skinti pakalnučių ant Ryklės kalno, kur gausu šių gėlių. Trys sidabrinės lelijos simbolizuoja ežerų kraštą Ignaliną. Grinkiškio herbe angelas laiko žydinčią leliją, krikščionybėje įprasminančią tikėjimą, skaistumą, tyrumą ir šviesą. Heraldinės lelijos vaizduojamos Jurbarko, Krekenavos, Rumšiškių, Vilkaviškio herbuose. Plačialapių klumpaičių žiedai – Kairių simbolikoje.
Domeikavos herbe žydintis erškėtrožių krūmas mena vietinių kovą už laisvę ir sovietmečiu buvusią Rožių (Ražių) apylinkę. Alytui „baltą rožę raudoname lauke“ suteikė Lietuvos didysis kunigaikštis Steponas Batoras. Rožę rasime ir Giedraičių, Ukmergės herbuose. Kartu su kalaviju Skirsnemunės herbe vietą rado ir pasviręs lauro medelis. Laurų šakelės puošia Kalvarijos, o vainikai – Gargždų, Sudargo, Žvingių, Valkininkų herbuose.
Lietuvoje savo herbus turi apie 340 gyvenviečių – savivaldybių, miestų, miestelių ir kaimų.
