Tik pasirodžius globos namuose pirmasis šešiametės Deimantės žodis po pasisveikinimo buvo: „Aš važiuosiu pas mamą“. Greta bėginėjanti tamsiaplaukė Erika, lyg vaikiškai lenktyniaudama, pasigyrė: „Mane mama taip pat pasiims“. Tik kiek vėliau mergaites prižiūrinti auklėtoja pridurs, jog nė viena iš jų šventėms neiškeliaus pas artimiausią žmogų – mamą.
Deimantės mama asociali, o tokie artimieji, kaip sako globos namų darbuotojai, yra reti vaikų svečiai. „Jie tik pažadus dalina, o vaikai beprasmiškai tiki ir laukia“, - sako „Smiltelės“ auklėtoja Janina Zinkevičienė. Tačiau dar kartą jos paklausus, ar tikrai mama ateis, mergaitė pakartoja: „Aš jau dabar žinau, kad mama ateis pasiimti manęs ir brolio Alekso“.
Erika ypač savarankiška mergaitė, kitais metais galbūt Kalėdas švęs svečios šalies šeimoje, kuri neseniai buvo atvykusi susipažinti su lietuvaite. Tačiau šių metų šventes, jei niekas nepasiims, Erika sutiks globos namuose.
Vaikų šeimynos
Klaipėdos vaikų globos namų direktorės stebisi, kodėl žmonės vis dar galvoja, jog tėvų globos netekę vaikai nepalaiko, nešvenčia senelių puoselėtų liturginių švenčių. Vaikai žino, kas yra šv. Kūčių stalas ir dvylika patiekalų, žino Kalėdas, Naujuosius metus. Vienuose globos namuose šventinę vakarienę paruošia įstaigos virtuvė, kituose – išsikepdami duonos prie dvylikos patiekalų gaminimo prisijungia vadinamosios šeimynos.
Šeimyna globos namuose vadinama vaikų grupė, kuri sudaryta nuo mažiausio iki didžiausio valstybės globotinio. Globos namuose jie turi savotiškus butus – su virtuve, miegamaisiais, laisvalaikio kambariais. Viskas daroma tam, kad vaikai pasijaustų lyg tikroje šeimoje. Tačiau, nors ir turėdami visus būtiniausius gyvenimui skirtus daiktus (televizorių, šaldytuvą, dujinę viryklę), kuriuos dovanojo rėmėjai, brangiausio dalyko – meilės jiems, deja, niekas negali nupirkti.
Todėl šeimynų auklėtojos, kurias vaikai neretai vadina „mama“, šventine Kūčių vakariene, sako, stengiasi priminti jaukius namus. „Vakarienė pas mus - su visais papročiais – dvylika patiekalų, į kuriuos įeina kūčiukai, kisielius, valgom paplotėlį“, - pasakoja specialiosios internatinės mokyklos „Smiltelė“ direktoriaus pavaduotoja Vilma Bakševičienė, informuodama, kad jų mokykloje yra trisdešimt du valstybės globą turintys vaikai. Kitų globos namų direktorės prideda, kad vaikai mėgaujasi protėvių palikimu – burtais, kai vienas iš jų – šiaudo traukimas iš po staltiesės.
Ant šventinio stalo, kaip teigia globos namų administracija, netrūksta nei saldumynų, nei vaisių. Viskas rėmėjų dėka. O ir patys vaikai pritaria, kad švenčių metu valgo daug skaniau nei kasdien.
Geriau likti
Ne visi vaikai skuba palikti globos namus per šventes. Atsiranda tokių, kurie pasako: „Man čia geriau“. Į klausimą: „Kodėl?“ jie paprasčiausiai gūžteli pečiais, neva pas globėjus jiems nesmagu, o pas artimuosius nenori.
Nors šventėms ir savaitgaliams vaikus pasiimantys globėjai likimo nuskriaustiems negaili nei dėmesio, nei švelnių apkabinimų, ne visi vaikai trokšta pas juos patekti. Internatinės mokyklos „Smiltelė“ augintiniai Viktorija ir Alanas šventes taip pat sutiks globos namuose. Jie neliūdi, nes čia turi bendraamžių draugų.
Septyniolikmetis Tadas, „Ryto“ globotinis, sako visas šventes pasitiksiąs dabartiniuose savo namuose – vaikų globos įstaigoje. Tai bus pirmosios šv. Kūčios, Kalėdos ir Nauji metai, kuriuos jis pasitiks ne pas artimuosius ir ne svečiuose. Pas seserį vaikinas nenorįs švęsti: „Aš ją myliu, bet ji yra blogos širdies“. Ji neateina aplankyti jaunesniojo brolio, o Tadas jos sako nelaukiantis.
Vaikų globos namų „Smiltelė“ direktorė Vida Petraitienė sakė, jog ne visiems atėjusiems švenčių proga pasiimti berniuko ar mergaitės yra atviras kelias. „Prieštarauju vaikų kaip žaisliukų pasiėmimui. Jis „užsikabina“ ir tikisi, kad po kiek laiko bus įvaikintas“, - sako V. Petraitienė. Direktorė prisimena, kad dažnai susilaukia tokių svečių, kurių vaikams jau yra viskas nusibodę, todėl kaip kažkokią naujovę jie norį šventėms pasiimti vaiką iš globos namų pas save. Kitos Klaipėdos globos namų vadovės sako įspėjančios vaikus, jog šie žmonės tenori pasikviesti į svečius. „O į svečius nori eiti kiekvienas“, - šyptelėdama priduria Regina Milašienė, „Ryto“ vaikų globos namų direktorė.
Negeroje vietoje
Aštuonmetis Eimantas laukia susitikimo su prosenele, kada su seserimis galės pas ją pasisvečiuoti. Pas prosenelę jam geriau esą nei globos namuose, tačiau berniukas dar nežinojo, ar prosenelė ateis jų pasikviesti šv. Kūčių vakarienei. Baigęs pasakoti apie šventines nuotaikas vaikas atsivers kieto viršelio sąsiuvinį ir paėmęs raudoną flomasterį tęs didžiulių raidžių spalvinimą: „AŠ LABAI MYLIU MAMĄ. AŠ LABAI MYLIU TĖTĮ“.
Mažieji vaikai dar neslepia to, ką padarė mama, kas nutiko tėčiui. Didesnieji tiesiog pasako: „Yra negeroj vietoj“.
Jeigu ir verkia globotiniai, tai paslapčiom, kai niekas nemato, pasakoja globos namų darbuotojos. Tik mažiausieji dar neišmokę slėpti ir sulaikyti ašarų. Paglostyk jam galvelę, apkabink, pasisodink ant kelių ir jis pajaus tau šilumą. Išeinant į tavo delną, netekęs mamos dėmesio vaikutis, įdės savo rankelę ir lydės iki durų.
Vyresnieji vaikai tikrųjų mamų nebenori. „Jie yra jautę alkį, valkatavę, šalę, todėl tikina tėvų klaidų nekartosiantys“, - sako R. Milašienė.
Svajonė būti kartu
Tuo tarpu, kai vaikai svajoja apie dviratį, kompiuterį ar ką kita, devynmetės Janinos kalėdinis troškimas – būti kartu su mama ir broliu, kuris yra kituose vaikų namuose. „Ryto“ direktorė išduoda: „Kiekvienas vaikas turi slaptą svajonę – turėti šeimą“. Garsiai apie tai jie nekalba, stengdamiesi neišduoti ilgesingų jausmų.
