Joks aš ne gyvūnų ar gamtos mylėtojas. Kas kartą, kai kas nors mane tokiu tituluoja, įsižeidžiu. Jausmai, kuriuos jaučiu gyvajai ar negyvajai gamtai pagrįsti rūpesčiu dėl žmogaus etinio santykio su aplinka ir asmeniniu smalsumu. Ar natūralu jausti meilę, gailestį žiemojantiems paukščiukams bei alkstančioms stirnaitėms? Ar kas nors pamąstė, kaip tai prieštarauja laukinei prigimčiai? Mūsų ir tų vargšų padarėlių.
Badas gamtoje, tai tarsi gerai suteptas, galingas sportinio automobilio variklis. Dėl bado stipresni ir greitesni randa ar pagauna daugiau ėdesio. Dėl bado silpnieji stimpa ir, atėjus atlydžiui, neatveda jauniklių. Pasaulį išvysta tik pajėgiųjų karta, kuri užtikrina rūšies pažangą. Toks laukinio žaidimo tikslas. Jo taisyklių nepaiso tik šiuolaikinė, egzaltuota žmonių karta. Juk tie pūkuoti ir plunksnuoti padarėliai tokie mieli, gal net panašūs į mus pačius. Ar galima leisti, kad jų maži kūneliai sustingtų pusnyse? Ar teisinga, jog varnėnų jauniklius iš inkilo iškrapštys kiaunė?
Net įsivaizduoju, ką pasakytų močiutė, kuri moko savo anūką lesinti žvirblius: „Gi, paukšteliams šalta, jie badauja. Kaip dabar nešersi? Geriau tuos kovus ir varnas kas išbaidytų. Ne tik dergia, bet ir maistą atima iš mažesnių sparnuočių!”. Tautosaka ir populiarioji kultūra mums įdiegė, kad geri žmonės myli ir gina gyvūnėlius. Jei nemyli ir tau nesvarbu, kiek stirnų iš bado nugaiš šią žiemą, tai tu - beširdis, besarmatis šunsnukis.
Būtina atminti, kad bet kokie mūsų veiksmai gamtoje vienos rūšies atžvilgiu turės pasekmių grupei kitų rūšių. Ar tikrai galim sau leisti spręsti, kam verta gyventi ir klestėti, o kam išnykti? Žmonės niekada nereiškia simpatijos ir paramos rūšims, kurios savo išvaizda ir elgsena menkai primena mus pačius. Gal todėl, kad savo sąmonės gelmėse padėdami silpnesniems ir paliegusiems suteikiame paramą sau pačiam? Žmonių vidurūšiniai santykiai pagrįsti „Nedaryk kitam to, ko nenorėtum, kad darytų tau“ filosofija. Toks moto, tik viena iš daugelio samprotavimo ir gudrios savisaugos apraiškų. Elgesio formų, kurios svetimos instinktų valdomam laukiniam pasauliui.
Paklaustas apie savo jausmus gyvajam pasauliui, visą laiką tvirtinu, kad žmonių abejingumas gamtoje vykstantiems procesams turėtų būti grįstas altruizmu. Būtina išmokti džiaugtis gyvybės ir mirties simfonija. Natūraliai pribaigtas gyvūno jauniklis, turėtų asocijuotis su naujos, gal ne tokios žavios, tačiau nemažiau sudėtingos gyvybės pradžia.
Einant koja kojon su gamta, negalima groti savo maršo. Reikia stebėti, mokytis ir suprasti, kad tik mums egzistuoja užuojautos, meilės ir gailesčio sąvokos. Kitiems šios planetos gyventojams, tai tik galimybė, kurią privalome gerbti.
