Visiškai nesutinku su tuo, kad tik susituokę žmonės žino, kas pasikeičia po vestuvių... Jie gali išdėstyti nebent jų asmeninę patirtį šlovingame arba nelabai povedybiniame gyvenime, bet ar tikrai apie tai reikia kalbėti post factum, kai daug kas ima keistis?
Argi nereikia tų dalykų žinoti jau iki kuriant šeimą? Kas tikrai pasikeis ir kad su tuo reiks susitaikyti, kad kažką visiškai įmanoma išlaikyti visą gyvenimą ir kad tikrai bus naujų dalykų, kurie du žmones galės džiugint tiek, kiek jiems lemta būti kartu. Aš - Vilma ir aš neištekėjus. Ir nors visai įmanoma, kad ir neištekėsiu, vis tiek man visai ne gėda pristatyti savo viziją.
Žinoma, man teko perskaityti visus rašinius su įdomiais faktų pateikimais apie pokyčius šeimoje. Kai kurie jų buvo teisingi, o su kai kuriais – na, aš tikrai velčiausi į polemiką.
Pavyzdžiui, pasvarstykime, kaip pasikeičia vedybinis gyvenimas ant pirštuko užsimovus žiedą? Ech, kaip tai moteriška... Laukti visą gyvenimą pasiūlymo tuoktis ir iš to džiaugsmo prarasti savo identitetą, pakeisti pavardę ir didžiuotis, kad statusas pasikeitė: „Buvau apžieduota ir jau žinau, kam priklausau“.
Yra viena protingos moters teorija, kad moteris – kaip upė, žiū, teka savo vaga ir bet – įsilieja į jūrą, t.y. tampa kažkieno dalimi. Visų pirma, šį rašinėlį rašau sau, antra – visoms moterims, kurios taip neatsargiai didžiuojasi, kad tapo kažkieno, nes tikrai žinau, kad viena, kas po santuokos turi nepasikeisti – tai du žmonės turi likti individualybės, tokie, kokie buvo, tik prisiėmę daugiau atsakomybių.
Sakot, santuoka ir šeima suteikia saugumo? Vėl esu linkusi griauti šį mitą. Taip, iš esmės santuoka – socialinis reiškinys, užtikrinantys tas pačias socialines „garantijas“ (kaip supratot, taip pat tuo abejoju). Bet kaipgi kitas žmogus gali suteikti kitam emocinį saugumą?
Mano giliu įsitikinimu, kuriuo aš neabejoju, žmogus į santuoką turi ateiti būdamas saugus pats su savimi ir iš savęs. Mėgstu metaforą, tokią pačios sugalvotą ir labai banalią, bet parodančią situaciją: jei aš sėdėsiu ant, tarkim, balkono atbrailos krašto ir mane laikys, pavyzdžiui, mano vyras, žinoma, aš jausiuosi saugi. Bet tą akimirką, kai jis pasitrauks, arba tėkšiuosi žemyn, arba sėdėsiu kaip sėdėjusi su sąlyga, kad pati laikysiuosi už to krašto.
Jei paklaustumėt moterų, kam joms reikalinga santuoka, šeima ar santykiai, didžioji dalis atsakytų: „Nes tai – saugumas“. Nieko baisaus, aš galvojau lygiai taip pat, kol supratau, kad kitas žmogus gali sukurti tik nebent pseudosaugumą. Taigi į deklaraciją, kad santuoka duoda šią privilegiją, aš atsakau: kitas žmogus kitam turi duoti ne saugumą (nes jau maždaug turėjo paaiškėti, kad žmogus turi jaustis saugus ir be kito žmogaus), o dvasinį komfortą – žinojimą, kad didžiąją dienos dalį ir naktį bus žmogus (jei teisingai išsirinktas), kuris pasidžiaugs tavo laimėjimais, paguos dėl pralaimėjimų, jei reikia, pabars ir pan. Mąstau hipotetiškai, bet jei šeima tai pasiekia, tai turėtų būti pavyzdys, kaip dvi savimi pasitikinčios, išmintingos ir įdomios asmenybės kuria savo ateities gyvenimą.
Naivu būtų tikėti, kad sutuoktiniai nepavargsta vienas nuo kito, kad jų neima slėgti buitis, monotoniškas ritmas, konfliktai, pasikeitęs intymus gyvenimas (o dievai) ir pan. Ir štai, ko tikrai nereikia tokiu atveju daryti – konstatuoti to kaip fakto. Ir ką tikrai, mano supratimu, reikia daryti – tai spręsti. Kažkas pasikeitė? Ir? Iš buities galima visada išeiti, bent trumpam, monotonišką ritmą keisti ekspresija, o jau toks reiškinys kaip seksas – iš viso vertas atskiros esė.
Blogiausiu atveju, tokiais pokyčiais galima šlykštėtis, geresniu – priimti juos ir rasti savo žavesio, bet geriausiu – tiesiog tai imti ir pakeisti. Kad mano teorija sėkmingai veiktų reikia dviejų mažučių dalykų: pirmiausia, žmogaus sąmoningumo, kitaip tariant, kad jis suvoktų, kad taip gali nutikti ir kad reikia veikti; antra – išsirinkti tinkamą žmogų, kuris galvotų lygiai taip pat. Turbūt galima pajausti mano ironiją „mažučių dalykų“ klausimu...
Ach, taip. O kaip gi meilė? Kaip gi ji pasikeičia... Va, čia ir nebeaišku. Čia jau ir mano teorijos bejėgės. Bet štai kaip yra – vienos šeimos (ir atkreipiu dėmesį į tai, kad gyvenančios ilgus metus kartu, o ne tik ką susituokę) gyvena iš tiesų ilgai ir laimingai, kitos – susiduria su sunkumais, gyvena „komforto zonoj“(blogai gyventi dviese, bet gi išsiskirti tiesiog nepatogu, ką jau kalbėti apie sprendimų ieškojimus), trečios – drąsiai išsiskiria ir toliau keliauja laimės ieškoti.
Laimi tie, kurie randa tą stebuklingą atsakymą, kaip padaryti, kad pokyčiai šeimoje būtų kuo malonesni, sunkumai – lengvai įveikiami, konfliktai išsprendžiami, meilė kokiu būdu puoselėjama, asmenybės pripažįstamos su visomis keistomis charakterio vingrybėmis, o jei dar ir sugebi žavėtis vienu kitu – tai jau ne šeima, o idealas. Tiesa štai kokia: gyvenam visuomenėj ir matom daug skirtingų žmonių, šiuo atveju, sutuoktinių. Kas trukdo mums iš jų mokytis? Stebėti, kaip vienos poros klysta, o kitos – su viskuo susitvarko. Atkreipkit dėmesį į vieno rašinio gerą apibendrinamąjį žodį: „Mokytis, mokytis ir dar kartą mokytis“. Nes santuoka yra būtent tai – mokslas ir menas gyventi kartu.
P.S. Paskutinis pastebėjimas: susidaro įspūdis, kad sukurtoje šeimoje pasikeičia tai, kad žmonės pradeda matyti, kad viskas keičiasi. Štai kodėl patiko Aistės (ne)rašinys (greičiau demotyvacija gerąja prasme).
Du žmonės susėda ir netyčia sugalvoja pasvarstyti, kas jų šeimoje pakito. Ir staigmena: ogi viskas kinta į gerą. Svarbu, labai svarbu matyti ne tai, ko ima trūkti, o tai, ką nauja ir gera tai gali duoti.
V.
******
Tai konkurso "Kas pasikeičia po vestuvių" dalyvio rašinys. Dalyvauk konkurse ir TU! Laimėk kvietimą (dviems) apsilankyti Molėtų rajone prie ežero įsikūrusiame viešbutyje "SPA Hotel Belvilis" (su nakvyne).
