Pagalvojus apie žmogaus gerumą, draugus ir artimuosius, kurie, be abejo, yra geri man ir vienas kitam, iškyla klausimas: ar tarp jų yra iš tiesų geras žmogus? Na, toks išties nuoširdus, sąžiningas, palankus ir doras. Aišku, niekas apie save nepasakys, kad yra piktas ar negeras. Atidžiau pažvelgus į save ir aplinkinius, turiu prisipažinti - visi labai toli nuo tobulybės. Viena mano draugė negali pakęsti anytos, kita - pirmosios vyro žmonos, trečia - viršininko. Tarp jų yra daug šykštuolių ir egoistų. Tik vieną vienintelę moterį galėčiau pavadinti tyriausiu dvasinio grožio pavyzdžiu. Irzlumas ir pyktis - jai svetimos savybės.
Kai buvau dar visai mažytė, pavydėdavau šiai darniai šeimai, kurioje augo keturi vaikai. Mama juos labai mylėjo, kiekvienam rasdavo laiko, reikiamo dėmesio ir žodžių. Kai kas nors ateidavo pas jos vaikus j svečius, ji taip džiaugdavosi, tarsi jų namus būtų aplankęs ilgai lauktas svečias. Tik po daugelio metų sužinojau, kad iš keturių vaikų tik du yra jos.
Kiti du - vyro. Vyras paslapčia gretimame miestelyje sukūrė kitą šeimą. Naivi ir patikli žmona nieko nė neįtarė - lepino ir saugojo vyrą, laukdavo jo sugrįžtančio atseit iš komandiruočių. Kartą grįžęs iš eilinės tokios komandiruotės jis pravirko nuo jį užgriuvusios sunkios naštos: neteko meilužės, maži vaikai liko našlaičiai.
Sunku pasakyti, koks pokalbis vyko tarp sutuoktinių, bet netrukus mažyliai atsidūrė jų namuose, o žmona jiems tapo švelni ir išmintinga mama. Iš kur ji sėmėsi tos išminties, nustelbusios išdavystės sukeltą neapykantą, apmaudą ir pyktį? Tai sunkiai suvokiama ir šiandien.
Dabar, kai vaikai užaugę, o vyro vyresnėlis suklupęs - iš kuklaus ir inteligentiško žmogaus pavirtęs į girtuoklį, kai nuo jo visi nusisuko, įskaitant ir žmoną bei vaikus, mama (neapsiverčia liežuvis pavadinti jos pamote) liko vienintelė, iš visų jėgų dar bandanti jį išgelbėti. Kaimynės liežuvauja: „Kiek, girdi, galima jam nuolaidžiauti? Nedėkingasis. Išmestų pagaliau jį gatvėn", - sako vienu balsu. O ši kaimynėms atsako: „Pyktis - man pernelyg didelė prabanga, kurios negaliu sau leisti".
Keletas niuansų
Nuoširdus noras padėti - vienas svarbiausių „gerumo įstatymo" priesakų. Šis įstatymas padeda atsikratyti ir tokių emocijų kaip irzlumas. Kita mano draugė, labai stambi moteris, pasakoja, kaip kiekvieną dieną po 10 kartų girdi jos pavymui svaidomas frazes: „Ei, tu, karve, ko čia sėdi?". „Stengiuosi užgesinti savyje susierzinimą, -sako ji, - šypsausi ir atsakau žmonėms kuo nors maloniu!", vadovaudamasi puikiai Emersono suformuluotu priesaku: „Geranoriškumas stipresnis už tomahauką".
Gerumas turi daugybę sinonimų. Bet juk žmogus gali užjausti, nors jam pačiam jautrumas - svetima savybė. Toks gerumas žeidžia: išvydę mano apkūnią draugę žmonės rėkia: „Moterie, jūs tokia stora, aš žinau būdą, kaip sulieknėti!" Be abejo, jeigu mes iš tiesų žinome lieknėjimo paslaptį, turime patirties, vertėtų pasidalyti ja su tais, kuriems tai bus naudinga. Bet neužtenka vien būti geram - reikia būti dar ir taktiškam.
Yra ir dar vienas niuansas. Michelangelo yra pasakęs: „Darydamas gera geram žmogui, darome jį dar geresnį, o piktas žmogus nuo jam rodomo gerumo tampa dar piktesnis". Viena pažįstama, su kuria bendrauju jau daugybę metų, nuolat rezga prieš mane intrigas, bandydama sukiršinti mane su aplinkiniais, su kuriais aš pati ją ir supažindinu. Iki šiol jai atleisdavau, padėdavau įsitvirtinti kuo geresniame darbe, bet kai į jos gyvenimą sugrįždavo darna, viskas vėl kartodavosi kaip uždarame rate. Supratau, jog neverta painioti gerumo su kuklumu: panašiais atvejais reikia tiesiog nutraukti santykius su tokiu žmogumi arba elgtis su juo šalčiau.
Gėris -tai didi Potencija
Kažkada didis kinų išminčius Lao Tzu pastebėjo, kad žmonės nedaro mažo gėrio, manydami, kad iš to nėra jokios naudos. Bet taip pat neskuba taisyti ir mažyčio blogio, manydami, kad tai nedaro jokios žalos. Mažytis gėris, kaip ir mažytis blogis, turi didelę kuriamąją ir destrukcinę galią. „Jeigu nekaupsime gėrio, neturėsime didelės Potencijos, - sakė išminčius. - O jeigu žmonija neturi Potencijos, nyksta jos sveikata, kūnas ir mąstymas tampa tušti, jame neišsilaiko nei sėkla, nei įkvėpimas".
Lao Tzu suformulavo esmines savęs naikinimo priežastis. Štai jos:
• pasiskolinus negalvoti apie atlygį
• padedant žmonėms tikėtis atpildo
• pavydėti turtingiesiems
• daug nekęsti, mažai mylėti
• linkėti kam nors mirties
• džiaugtis kitų nelaimėmis
• ieškoti žinomų žmonių ydų
• skųstis, kad tenka sunkiai dirbti
• iliuzijas priimti kaip realybę
• suversti atsakomybę kitiems
• nesilaikyti pažadų
• smerkti žmogų už tai, kad jis nepadarė tau gera
• peikti talentingus žmones
• pavydėti
• prisiminti senas skriaudas
• kalbėtis su kvailiu
• sunkioje situacijoje elgtis lengvabūdiškai
• prisigėrus kelti skandalus.
Senoviniame kinų traktate didis išminčius skelbia, kad geriausias vaistas ištaisyti savo klaidas yra:
• gebėjimas padėti seniems ir sergantiems žmonėms
• nereikalauti grąžinti senų skolų
• nesiginčyti, kas yra teisus, o kas klysta
• nelaikyti savyje nuoskaudų
• atiduoti tai, kas geriau ir gausiau, o sau pasilikti, kas prasčiau ir mažiau
• nesiskųsti sunkiu darbu
• neliūdėti, jei esi neturtingas
• džiaugtis kitų sėkme
• dėl savo bėdų ir ligų kaltinti tik save
• nesikišti į svetimus reikalus
• maitintis ir rengtis pagal poreikius
• svarbiausia - griežtai saugoti save ir už uždarų durų.
Gerumas vertybių skalėje
Psichologai nustatė, kad gerumo svarbą labiau suvokia vyresnio amžiaus žmonės. Per vieną apklausą dalyvavo 1500 netekėjusių moterų. Paklaustos, kokiomis asmeninėmis savybėmis turi pasižymėti pretendentas į jų širdį, daugiau nei pusė nuotakų gerumo iš viso nepaminėjo, o likusios nustūmė jį į 18 vietą ir žemiau. Gerumą nusvėrė darbštumas, gera socialinė padėtis, protas, išorinis grožis, ištikimybė.
Vėliau buvo apklausta 1500 moterų, gyvenančių santuokoje 5 ir daugiau metų. Į aukščiausią pageidaujamų savybių penketuką įtraukė patikimumą, santūrumą, meilę šeimai, dvasinę brandą ir gerumą. 93 proc. iš 560 vyrų į klausimą: „Kokiomis trimis savybėmis turėtų pasižymėti jūsų būsima žmona?" - atsakė, kad ji turėtų būti graži, seksuali ir gera.
