Cikt cikt cikt, - staiga išgirstu: kaukši aukštakulnių batelių kulniukai. Pažiūriu - švytruoja merginos nuostabios kojos. Vejuosi.
Matau iš nugaros: linguoja trumpo sijonuko aptemti klubai. Stangrios šlaunys, gracingos blauzdos ir aukšti kulniukai. Akimis vedu aukštyn: plona talija. Palaidi ilgi kaštoniniai plaukai krenta ant jos pečių. Į šoną švysčioja laiba ranka. Ant peties tabaluoja mažas rankinukas.
Cikt cikt cikt – kaukši batelių kulniukai. Tuk tuk tuk - kartu plaka mano širdis. Negaliu atitraukti akių, - jos eisena grakšti, jos figūra nuostabi.
Ar ji pati graži? Kokios jos akys? Kokios jos lūpos?
Paspartinu žingsnį. Štai ji jau šalia. Žvilgteli į mane: kaštonų akys, vyšnių lūpos, - ji graži!
Reikia pasisveikinti.
Nepasisveikinu - neišdrįstu.
Cikt Cikt Cikt, - paskui mane kaukši aukštakulniai
Kas ji?
Reikia susipažinti!
Ką jai paskysiu?
Nesusipažįstu - neišdrįstu.
Ciksėjimas tolsta.
Sustoju. Ji pasuka kitu taku.
Ar aš ją kada nors vėl pamatysiu? – ilgai stoviu ir žiūriu įkandin.
Šeštadienis. Bėgu plačiais laiptais aukštyn. Gitarų, saksofono ir būgno garsai. Salėje žybsi įvairiaspalviai prožektoriai. Blyksnių, spalvų ir garsų svaigulyje šoka susiglaudusios poros.
-Labas, labas, - pamatę mane sveikinasi draugai, bet man jie nerūpi, tik žvalgausi į merginų pusę.
Ji!
Ji stovi, kaip ir anąkart, toje pačioje vietoje, netoli scenos, visų merginų priekyje. Grakšti koja, apauta dailiais aukštakulniais bateliais, atstatyta į priekį. Trumpas sijonėlis vos dengia šlaunis. Oranžinės spalvos palaidinėje šviečia standžios krūtys. Dabar jos kaštoniniai plaukai palaidi, krenta ant jos pečių. Išdidžiai pakelta galva...
-Rožių valsas – praneša.
Mane paliečia švelni ranka.
Pakeliu akis - spindinčios kaštono akys žiūri į mane.
-Galima, - ji vėl pakartoja.
Kaštono akys meiliai žiūri į mane... Stoviu sustingęs, kojos neklauso manęs.
-Galima, - vyšnių lūpos vėl atkartoja.
Ji šokti kviečia mane!
Ji šoka su manimi! Ploni piršteliai, rausvi nagučiai mano delne. Tvilksi standžios šlaunies prisilietimai. Mano širdis liepsnoja nuo jos krūtinės ugnies...
Aš ją myliu!
-Mano vardas Justas, - ištariu savo vardą.
-Aš Aurėja, - ji pasako savo vardą.
Aš ryžtuosi.
-Ar galiu šį vakarą palydėti į namus, - klausiu.
-Gali, - ji priglunda dar labiau prie manęs.
Aš jai patinku!
Aš turiu jai pasakyti.
-Aš Myliu tave! - tyliai ištariu pirmąjį savo prisipažinimą.
Ji priglaudžia galvą prie mano degančios krūtinės.
Uodžiu jos plaukų purienų kvapą... Krūtinę degina jos karšta krūtis... Jos standi šlaunis dilgsi mano šlaunį...
Aš laimingas!
Cikt cikt cikt – šalia kaukši batelių kulniukai. Tuk tuk tuk - kartu plaka mano širdis.
Siauros grįstos netašytais akmenimis Žaliakalnio gatvelės. Kur ne kur pakrypusiose stulpuose blausiai šviečia elektros lemputės. Medinės ir metalinės tvoros. Dar nepražydusiose sodose miega vienaaukščiai nameliai ir dviaukščiai namai.
Aš einu šalia jos! Ji eina greta manęs! Mes kartu! Reikia kalbėti, - bet mano kalbos dovana kažkur tai išgaravo.
Aurėja sustoja.
Taip greitai atėjome!?
Mediniai varteliai, vienaukštis geltonai dažytas medinis namas.
-Čia tu gyveni? – klausiu.
-Čia.
-Su tėvais.
-Pas šeimininkus.
-Gyveni viena?
-Su drauge.
Ji žiūri į mane. Aš matau ją. Kaštono akyse pavasaris... Didelėse juoduose vyzdžiuose nepažinta giluma...
Ji ištiesia rankas. Tiesia savo rankas link jos. Mūsų pirštai susineria ir jais teka mūsų jausmai...
Ilgai stovime priešais vienas kitą. Tyliu aš. Tyli ji. Man ir be žodžiu gera.
Staiga ji ištraukia iš mano pirštų rankas ir nubėga į namus.
-Aurėja! – stoja širdis.
Ji sustoja! Ji atsisuka!
-Justai, lauk manęs rytoj septintą prie Pasakos, - ji sušunka ir įbėga į geltoną namą.
Stoviu prie vartelių –žiūriu į langą. Lange užsižiebia šviesa, bet pro storas užuolaidas nieko neįžvelgiu.
Aurėja mano vienintelė meilė! - kartoju širdyje.
Lange užgesta šviesa.
Lėtai einu siauromis Žaliakalnio gatvelėmis į namus.
Ąžuolynas. Pilnatyje dideli, aukšti, tvirti ąžuolai pasitinka mane.
Mano vienintelė meilė! - kartoju širdyje.
Tarp aukštų medžių stovi vijokliais apaugęs senas namas ir laukia manęs.
Vienintelė tavo meilė! - cypia varteliai.
Vienintelė tavo meilė!- džergši spyna.
Vienintelė tavo meilė! - girgžda vyriai.
Įeinu į senovišką ir tamsų kambarį...
Ilgu. Laukiu šeštadienio. Laukiu pasimatymo.
Ir štai šiandieną ta laiminga diena. Stoviu prie kino teatro „Pasaka“. Žiūriu į gatvelės pusę iš kurios turi Aurėja ateiti.
Ji ateina!
Atpažįstu ją iš stoto. Atpažįstu ją iš eisenos.
Ji tokia laisva ir kupina pasitikėjimo. Ji jausminga... Ji elegantiška... Ji seksuali...
-Aurėja!
-Justinai! – ji pamato mane.
Jos akys keri. Melsvo rašto vokai... Ilgos tankios juodos blakstienos... Rudos akys... Dideli juodi vyzdžiai...
-Justai! - ji šypsosi man.
Vyšnių lūpos žavi mane.
Paduoda man savo laibą ranką. Šilta ranka.. Ilgi pirštai... Rausvi nagučiai...
-Į kiną? Gal į šokius? – klausiu jos.
-Pavasaris...
-Eikime į lakštingalų slėnį?
-Gal parskrido lakštingala!
Cikt cikt cikt, - kaukši Aurėjos kulniukai Ąžuolyno tyloje. Ore tvyro pienų ūkas. Pienių žieduose bręsta didingi ąžuolai.
Mediniais laiptais leidžiamės į lakštingalų slėnį.
Skaisti rasota žaluma. Žibučių svajingas dangaus mėlyje balti plukių debesėliai. Pievelėje purienose skuba tekėti tyras upelis. Atsisėdame ant medinio suolelio prie upelio. Čiurlena tylai upelis.
-Čia taip gražu! - Aurėja padeda galvą ant mano peties.
Ji kvepia žibučių, plukių, purienų žiedais...
Tylus ciksėjimas... Švelnus švilpimas... Astringas treliavimas... Aukšti, žemi tonai ir pustoniai... Garsų sąskambis ir disonansas... Lakštingala parskrido ir ji čiulba mums...
Akys užmerktos.... Šviečia vokų mėlis... Virpa ilgos blakstienos... Praviros drėgnos vyšnių lūpos...
Lakštingala... Pavasaris... Jaunystė...
Aš myliu ir aš laimingas!
Kaštoniniuose Aurėjos plaukuose sužvilga besileidžiančios saulės spinduliai. Aukštai krūmuose dega vakaro žarą...
Vakaras. Lakštingala ir mes dviese...
-Būčiau su tavimi visada.
-Būčiau su tavimi amžinai.
Mūsų bučiniai danguje uždega jauną mėnulį, užžiebia žvaigždes.
Virš slėnio pakyla jaunas mėnulis ir sužėri didelės žvaigždės - lakštingala nutyla.
-Kada?
-Ryt ryte.
-Kur susitinkame?
-Ąžuolyne.
Sekmadienis. Karšta saulė kyla į zenitą. Laukiu prie miesto autobusų sustojimo „Ąžuolynas“. Sustoja 29 maršruto autobusas.
Ji!
Ji vilki gėlėta suknele ir avi basutėmis. Jos plaukai laisvai supinti į dvi kasas. Jos vokai nepamelsvinti ir lūpos nedažytos. Iš jos rankų paimu pintą krepšį ir sukame į Ąžuolyną. Po viena, po du, porelėmis, kompanijomis ir ištisomis šeimos į Ąžuolyno parką degintis saulėje renkasi sekmadienio poilsiautojai. Mes pasukame atokiau nuo visų. Aurėja didelio ąžuolo pavėsyje patiesia pledą.
-Atsek, - ji atsuka man nugarą.
Baltas lygus sklastymas. Kaštonų kasos ant liaunų pečių. Svaiginantis kaštonų žiedų kvapas. Grakštus kaklas. Šilkinę oda. Mano pirštai dreba. Vos sugrabalioju mažas sagutes. Atsegu vieną sagutę, po to kitą. Ir atsikišusios stuburo slankstelių keterėles bėga žemyn... Sujuda mentikauliai... Švysteli kasos... Ir laibos rankos pakyla aukštyn... Saulėje žybteli metalinis liemenėlės segtukas... Šmėsteli melsvos bikini kelnaitės... Ir Aurėja nusivelka suknele...
Aš pirmą kartą ją matau su bikini.
Stoviu susižavėjęs – ji nuostabi: saulės nutvikstas grakštus kūnas su žydru bikini geltonų pienių jūroje. Ji traukia mane lyg magnetas. Norisi liesti ją...
Dabar matau ją visą - ji tikras moteriškumo įsikūnijimas: ilgas kaklas ir ilgi plaukai. Siauri pečiai ir laibos rankos. Plona talija ir platūs klubai. Grakščios blauzdos ir tvirtos šlaunys. Graži biusto forma.
-Kodėl nenusirengi? – Aurėja šypsosi man.
-Aš tuoj, - negrabiai segioju savo baltinių sagas. Šokinėju ant vienos kojos ir maunuosi kelnes, vos nepargriūvu ant žolės.
Aurėja atsigula ant pledo.
-Justai, gulkis šalia, - ji šypsosi man.
Aš išsitiesiu šalia jos. Pažiūriu į dangų - saulė akina. Žiūriu į Aurėją, ji šalia manęs guli ant nugaros, ir ji užsimerkusi, nes ją taip pat kaip ir mane akina. Saulės spinduliuose tviska jos tamsūs kaštono spalvos plaukai. Lygi kakta lengvai spindi. Lenkti juodi antakiai. Vos matomas vokų mėlis. Vos virpa ilgos ir ryškios blakstienos. Jos drėgnos lūpos žvilga lyg rytmečio rasa. Putni apatinė lūpa lyg prisirpusi vyšnia. Jos tyrą veidą bučiuoja saulė.
Ant nosytės ryškėja mažos strazdanėlės. Viena, dvi, trys... – skaičiuoju. Jos man lyg mažos žvaigždutės. Saulės spinduliai ir ąžuolo lapijos šešėliai žaidžia ant dailių jos kūno linijų ir šilkinėje odoje palengva ryškėja švelnus auksinio įdegio atspalvis.
Ar gali būti kas nors gražiau!? – mane apimta žavaus sumišimo ir euforijos būsena, ir aš negaliu atitraukti nuo jos kūno akių.
Jos kakle pulsuoja melsva miego arterija. Skaičiuoju jos tvinksnius: “Vienas, du, trys”… Suspaudžiu savo rankos riešą ir skaičiuoju savo pulsą: “Vienas, du, trys” - mūsų širdys plaka vienu ritmu.
Aiškiai per maža liemenėlė gaubia jos dideles standžias krūtis. Liemenėlė veržia krūtis. Ji kvėpuoja.. Jos krūtinė pakyla, ir vėl nusileidžia. Aš kartu įkvepiu, bet su mano krūtine kartu pakyla ir mano pilvas. Aurėja kvėpuoja krūtine ir jos pilvas nejuda.
Moterys kvėpuoja kitaip nei vyrai – tik krūtine. Įkvėpus liemenėlė dar labiau įsiveržia, trukdo jai kvėpuoti. Atrodo, liemenėlė neišlaikys ir tuoj plyš. Kokios jos krūtys, kokie speneliai? Deja, liemenėlė neplyšta.
Jos pilvą dengia vos matomi plaukeliai. Nuo juosmens vos matomi plaukeliai bėga link pilvo vidurio ir susilieję į liniją nuo krutinės leidžiasi žemyn, o nuo gaktos kyla aukštyn link bambos. Plaukeliai subėgę sukasi apie bambą spirale. Čia visatos centras ir joje dega Aistros ugnis…
Žemiau bambos pilvo pakilimas. Ten tikriausiai slypi gimda?
Skaisčiai žydros spalvos bikini aptempia jos plačius klubus. Iškilęs Veneros kalnelis, o pro bikini medžiagą persišviečia tamsus trikampis, kuris dingsta tarp stangrių šlaunų. Mano akys skverbiasi ten - ten įėjimas į ją...
Saulė liete liejasi iš dangaus, o iš Aurėjos - pavasario spinduliai...
Pakeliu akis į viršų. Ąžuolo vainike skleidžiasi maži gelsvai žalsvi karpyti lapeliai.
Kad žinotumėt, kaip man gera kartu su Aurėja degintis pavasario saulėje.
Paimu jos ranką. Ilgi, ploni pirštai. Lygus rožinis odos volelis. Elastingi ir stiprūs apsauginiu laku padengti nagai. Pridedu juos prie savo lūpų. Jos rankos švelnios, ir maloniai kvepia kaip pavasario žiedai. Bučiuoju kiekvieną jos pirštelį...
Mano Aurėja! - ji tarsi pavasarinių gėlių puokštė.
Kas tai!? Mano šlaunį nudilgsi elektra! Jos nuogų šlaunų plaukeliai paliečia mano šlaunų plaukelius. Ir dilgsi vis stipriau ir stipriau…Mes glaudžiamės vis arčiau ir arčiau... Laikau jos švelnią ranką ir jaučiu tekant jos elektrą...
Pažvelgiu vėl į ją. Jos akys žvelgia aukštyn. Pažiūriu ir aš į dangų: skaisčioje pavasario saulėje čiurlena mažas vyturėlis...
Mano oda visa dega nuo Aurėjos prisilietimo ir pavasarinio įdegio. Mano širdis pradeda pašėlusiai plakti ir kūną užlieja pavasario ir jaunystės elektra...
Aš laimingas! – ir pasaulyje nieko nėra svarbiau už Meilę!
Poezijos pavasario vakaras. Aš ir Aurėja sėdime Poezijos slėnyje. Aukure liepsnoja poezijos ugnis. Slėnyje susėdę ant medinių suolų, ant žydinčios pievos, atsirėmę į sužaliavusių medžių kamienus poezijos mylėtojai klausosi eilių. Prie pakylos buriuojasi poetai. Ant pakylos jaunas poetas skaito savo eiles. Visi pakerėti Pavasario ir Meilės eilių. Leidžiasi saulė. Vis arčiau slenka šimtamečiai ąžuolai, aukšti klevai ir stori kaštonai. Dar skaisčiau liepsnoja aukuro ugnis, dar jausmingiau iš poetų krūtinių liejasi eilės. Pavasaris...
Meilės žodžiais kalba poetai... Liejasi Meilės jausmai iš jų krūtinių... Sidabrinis pilnatis virš slėnio klausosi jų eilių... Nuo Meilės žodžių liepsnoja visų širdys...
Bet viskam yra laikas. Aukure palengva gesta ugnis. Poetai išsiskirsto kas sau toliau kurti naujų eilių, o poezijos mylėtojų porelės pasklinda po ąžuolyną ieškoti sau Meilės.
Mėnulis pasislepia už debesų.
Tyla. Ramuma.
Aurėja ir aš.
Aukure raudonos plėnys...
Gimsta eilėraštis. Bėgu žemyn mediniais laiptais ir užlipu ant pakylos...
-Visi visi, ąžuolai, kaštonai, visi medžiai ir gėlės, visas pasaulis klausykite mano širdies!
Nepraeiki mergelė pro šalį
Aš seniai laukiu tavęs
Vienišas klajoju po šalį
Viltis nepalieka manęs
Pegasas ir Mūza
Vingiuoti mano keliai
Vynas ir Bohema
Netikri kūno jausmai
Nepraeiki mergelė pro šalį
Sunku man eiti vienam
Mano širdis mylėti dar gali
Tik savyje pasiklydau ilgam
Man reikia meilės
Nyksta mano jausmai
Man reikia tavęs
Neištversiu aš ilgai
Nepraeiki mergelė pro šalį
Žūstu be meilės tikros
Aš vienas nerandu laimės
Man reikia meilės tavos
Aš apkabinsiu tave
Tu pabučiuosi mane
Laimė vienintelė
Mano Meilė tyra
Nepraeiki mergelė pro šalį...
Aukure vėl plyksteli poezijos ugnis. Vėl sušlama medžiai. Iš po debesies krašto išlenda sidabrinis mėnulis.
-Dar! Dar! Dar! – man ploja Aurėja.
Liejasi eiles iš mano širdies...
Cikt, cikt - kaukši aukštakulniai batukai į asfaltuotą takelį. Aurėja eina su manimi... Klausausi jos kerinčio balso... Laikau jos švelnią ranką... ... Uodžiu jos gelių aromatą... Jaučiu jos kūno svaigų prisilietimą...
Mus sutinka žaliais ąžuolo vainikais pasidabinę medžiai galiūnai.
-Ar ąžuolai žydi?
Per pienių jūra brendame prie didelio ąžuolo. Tarp šakų šokinėja saulės zuikučiai ir vainikų žalumoje sublyksi rausvos liepsnelės. Ištiesiu rieškučias – į delnus byra smulkių bordo spalvos aksominiai žiedlapiai.
-Ąžuolai žydi! – Aurėja nustemba.
-Ąžuolai kaip ir visa pasaulyje žydi! Ąžuolai tvirti, auga tūkstantį metų, bet jie sprogsta ir žydi vėliausiai, ir jų bordo spalvos žiedai maži - beveik nematomi.
Atsisėdame ant žolės po ąžuolu. Apkabinu Aurėją.
-Aš būsiu tvirtas kaip ąžuolas! – jai sakau.
Aurėja priglunda.
-Aš mylėsiu tave tūkstantį metų! – ji man sako.
-Mūsų Meilė bus tvirta!
-Mūsų Meilė bus amžina!
Didelis saulės diskas panyra į ąžuolo šakas, susišaukia savo zuikučius ir leidžiasi į Žaliakalnio kalvas.
Kuk ku. Ku ku – sukukuoja gegutė
-Kiek kartų gegutė sukukuos?
-Gegutė mums pranašauja ilgą gyvenimą...
-Mes būsime laimingi!
-Mes turėsime daug vaikų...
-Tris. Dvi mergaites ir berniuką.
-Dėstytoja sakė, kad mergaitės būna daugiau panašios į tėvą, o berniukai į mamą.
-Gal geriau du berniukus ir vieną mergaitę.
-Kodėl?
-Berniukai bus panašus į tave.
-Tada keturis.
-Kodėl?
-Dvi mergaitės būtu panašios į tave.
-Du berniukai būtu panašūs į tave.
-Tu mano vienintelė, nepakartojama...
-Tu mano vienintelis pasaulyje...
-Apie ką mes kalbame, mes dar net...
-Tai gegutė mus išpranašavo.
-Gegutė atspėjo mūsų slaptas mintis.
-Gegutė žino mūsų svajones.
-„Meilė tai ne svajonės...!“ – pasakau akademiko pasakytus žodžius.
-Tai kas?
-Meilė tai ne svajonė, meilė yra įsipareigojimas!– pasakau visą posakį.
-Aš myliu tave!
-Aš myliu tave!
-Bet mes dar jauni!?
-„Pavasaris ir jaunystė būna tik vieną kartą!“– pasakau kadaise akademikui sakytus mano žodžius.
-Mes tik studentai!?
-Sesija būna pavasarį. Pavasarį aš sutikau ir pamilau tave. Meilė mums nesutrukdys mokytis, dirbti, siekti tikslo.
-Mes dabar tik draugaujame? – jos balse išgirstu nusiminimą.
-Jaunystė laikas ne tik mokytis, bet ir mylėti! – stipriai ją prispaudžiau prie savęs ir siekiu lūpų.
-Mes neturime skubėti, – ji nusuka veidą.
-Mes turime būti kaip ąžuolai, – mano lūpos tik paliečia švelnų skruostą.
-Mes neturime skubėti žydėti ir prasiskleisti.
-Meilė turi nugalėti visus sunkumus!
-Mūsų meilės žiedų neturi pakasti pavasario šalna.
Sutemsta. Ąžuolas sugirgžda. Pūsteli vėjas. Tarp ąžuolo šakų sumirksi mėnulis, sumirga žvaigždės.. Sidabriniu mėnulio disku slenka audros debesys. Sužybsi žaibai.
Aurėja sėdi prie stalelio priešais mane.
Lengvas įdegis... Papurenti kaštoniniai plaukai... Lenkti juodi tankūs antakiai... Vokų iškilęs mėlis... Kaštonai tarp ilgų blakstienų... Mažos strazdanėlės ant nosytės... Skrostose laimės duobutės... Vyšnių raudonos lūpos, o apatinė lūpa putni...
Aurėja pažiūri į mane.
Užburiantis rudų akių žvilgsnis. Noriu visada jį jausti – spindinčias kaštonines akis ir juodų vyzdžių gilumą.
Aurėja nusišypso man.
Plati šypsena. Noriu visad šią šypseną matyti: prisirpusių vyšnių drėgnas spindinčias lūpas ir tarp jų cukraus gabalėlius...
Ji kalba.
Aš klausausi jos balso. Noriu jos balsą visad girdėti: tylūs balsas - ramintu mane. Švelnūs altas - jausmintu mano sielą... Virpantys jų tonai – audrintu mano jausmus...
Ji valgo.
Žiūriu kaip ji valgo. Žiūrėčiau į ją valgančia ir tuo būčiau sotus. Maitinčiau ją, dėčiau į jos burną skaniausius valgius, kad tik galėčiau matyti kai ji tai daro: Kanda.... Kramto... Nuryja...
Ji pakelia taurę ir geria.
Žiūriu kaip ji geria. Duočiau jai gerti skaniausius gėrimus, kad tik ji gertų. Žiūrėčiau, kaip ji grakščioje rankoje laiko taurę... Ir matyčiau, kaip panyra jos nuostabios lūpos į mano įpiltą gėrimą... Ir visad gerčiau iš vienos taurės kartu su ja...
Tyliai groja orkestras. Šokame susiglaudę.
Uodžiu jos kūno svaigų aromatą...Noriu jos kūno kvapus visad uosti: Žibučių... Purienų... Pienių kartaus vyno... Kaštonų žiedų medaus... Vyšnių... Alyvų žiedų...
Glaudžiu savo veidą prie jos skruosto. Noriu visada jausti jos švelnų odos šilką...
Lūpomis paliečiu jos skruostą, kaklą. Noriu mintyse kasdieną bučiuoti jos veidą... kaklą... O svajuose išbučiuoti jos visą kūną, nes nesu visos jos išbučiavęs...
Spaudžiu jos kūną prie savo kūno. Noriu visą laiką jausti jos karštą prisilietimą... Noriu, kad mano krūtinę degintu jos karšta krūtis... Jausti svaigų jos Veneros kalnelio prisilietimą... Stangrių šlaunų dilgsėjimą... Jauno kūno virpėjimą...
Vėl sėdime prie stalelio.
Žiūriu į ją. Aurėja žiūri į mane.
Rytoj mes jau nesusitiksime. Ryt išvažiuoju. Ryt prasideda mano gamybinė praktika.
Aš žiūriu į jos akių gilumą. Aurėjos akyse Meilė ir išsiskyrimo liūdesys.
-Mylėsi.?
-Mylėsiu!
-Ilgėsies?
-Ilgėsiuos!
-Rašysi?
-Rašysiu!
-Lauksi?
-Lauksiu!
Ore virpa saksofonas... Šoku svaigiame rūke... Noriu, kad niekada nenustotu groję...
Prabėgo vasara, ruduo ir vėl mes kartu.
Sėdime dviese mano kambarėlyje ir gurkšnojame karštą, kvapnią žolelių arbatą. Matau savo meilės veidą. Ilgos juodos blakstienos nusileidžia... Grakšti ranka pakelia stiklinę... Raudoni lakuoti nagučiai ant sidabro ažūro... Vyšnių lūpos paliečia krištolą...
Gaubia arbatos ūkas...
Linksmai spragsi koklinis pečiukas.
Aš noriu ir žiemos vakarais kartu sėdėti, kartu gurkšnoti arbatą, kartu kalbėtis, kartu svajoti...
Padedu savo arbatos stiklinę ant stalo ir paimu Aurėjos ranką. Savo rankoje turiu švelnią meilę...
-Man be tavęs vienam ilgu. Kur aš be būčiau, galvoju tik apie tave. Be tavęs man mokslai nelenda į galvą. Aurėja aš noriu būti su tavimi!– iš kart viską išsakau.
-Ir aš noriu būti su tavimi! – po juodų antakių lankais žėri meilės kaštonai... Ilgose blakstienose dar nepažinta didelių juodų vyzdžių giluma...
-Aš myliu tave! - jos ranką priglaudžiu prie savo širdies.
-Mes mylime vienas kitą!
-Tada būkime kartu. Mes galėtume mokytis, ruoštis užsiėmimams kartu. Laisvalaikiu kartu eitume į šokius, kiną, koncertą, teatrą. Kartu vaikštinėsime Ąžuolyne. o pavasarį Lakštingalos slėnyje klausysimės lakštingalos čiulbėjimo, Poezijos slėnyje – eilių. Kas vakarą, kaip ir šiandieną, kartu gertume arbatą, kalbėtume, svajotume. Aš grosiu tau akordeonu ir dainuosime..Aš kas rytą, kas vakarą, kas dieną sakysiu Tau savo Meilės žodžius. Aš bučiuosiu tave...
-Aš taip pat noriu būti kartu ir noriu girdėti tavo Myliu. Aš geidžiu tavo bučinių...
-Aš myliu tave! - Aurėja prisiglaudžiu.
Širdys kartu...
-Pasilik.
Ji tyli...
-Aš tik bučiuosiu tave.
-Bučiuok mane.
Nurengiu..Ir ji sagsto mano baltinių sagas.Ir ji gulasi ant nugaros ant sofos. Aš guluosi šalia, pasiremiu ant alkūnės ir iš viršaus žiūriu į ją.
Jos akys merkiasi. Po melsvais permatomais vokais juda dideli kaštonai... Ilgos juodos blakstienos virpa... Burna prasižioja.. Tarp raudonų vyšnių lūpų kyšo balti dantukai... Apatinė lūpa putni ir dega...
-Bučiuok mane...
Iš po ant kaštoninių plaukų išnyra standžios baltos krūtys. Tamsiai rudi ir platūs laukeliai apsitraukia ir sužvilga... Iš jų kyla bordo speneliai...
-Bučiuok mane...
Balta ir šilkinė oda... Ilgas kaklas... Grakštūs pečiai... Laibos rankos... Ilgi pirštai...
-Bučiuok mane...
Plona talija... Svajinga bamba... Platūs klubai... Iškili gakta... Juodas trumpų susiraičiusių plaukučių trikampis slepiasi tarp stangrių tvirtai suspaustų šlaunų...
-Bučiuok mane...
Neskubu. Nebučiuoju. Žiūriu į savo meilę ir negaliu atsižiūrėti. Aš noriu matyti į ją visą ... Noriu gėrėtis ją iš arti... Noriu akimis tyrinėti... Noriu smulkiausią jos kūno dalelę pamatyti...
Meilė regėjime.
-Bučiuok mane...
Aš neskubu bučiuoti. Aš noriu nuostabų jos balsą girdėti.
Meilė klausoje.
-Bučiuok mane...
Dar nebučiuoju. Uodžiu kaip kvepia jos plaukai. Kaip kvepia rankos. Kaip kvepia lūpos... Aš noriu jos kvapą uosti. Aš noriu jos kūno aromatus pažinti.
Meilė uoslėje.
-Bučiuok mane...
Laukiu, nebučiuoju. Noriu jos švelnų šilką, aksomą glostyti. Kiekvieną iškilimą, įdubimą, raukšlelę paliesti. Noriu visą savo pirštais ištyrinėti ir taip visą jos kūną pažinti...
Meilė lytėjime.
-Bučiuok mane...
Aš jos plaukus... kaklą... rankas... pirštus bučiavau. Aš jos lūpas bučiavau... Aš jos krūtys bučiavau... Bet to man vis maža... vis negana... Aš jos visos dar neišbučiavau... Aš noriu visą išbučiuoti... Kiekvieną kūno lopinėlį. Noriusavo lūpomis jos raudonas vyšnių lūpas ragauti.... Aš noriu dar jos akis... antakius... laimės duobutes ištyrinėti... Aš noriu kaklą... rankas... kojas... kiekvieną jos pirštelį pabučiuoti... bučiuoti.... Aš noriu apvalias krūtis... iškilusius spenelius myluoti.... Aš noriu pilvą... klubus... šlaunis... ir visas kojas lūpomis išvažinėti... Aš noriu kiekvieną jos strazdanėlę... kiekvieną apgamėlį... kiekvieną jos kūno lopinėlį lūpomis paliesti... Aš noriu ją lūpomis tyrinėti...
Meilė bučiniuose.
-Bučiuok mane...
Glaudžiu ją prie savęs. Aš dar noriu ją glausti, kad ko daugiau jos kūno paliestu mane ir jos karštis visą mane nupliekstu...
Meilė šiluma.
-Bučiuok mane...
Aš glaudžiu savo krūtinę prie jos krūties, šlaunį prie jos šlaunies ir jos elektra tiksi į mane...
Meilė elektra.
-Bučiuok mane...
Aš noriu su ja sueiti! Bet ar tai bus tikroji sueitis, jei aš jos dar visos savo kūno jutimais gerai nepažinau.
-Bučiuok mane...
Jos vokai pakyla. Kaštonų rudos akys žiūri į mane. Dideliuose juodose vyzdžiuose mano dar nepažįstama giluma...
Saldžioji Meilės paslaptis dar manęs laukia ateity.
-Bučiuok mane...
Pasilenkiu prie lūpų. Jos kvepia vyšnių žiedais... Geriu svaigų vyšnių vyną... Ji apkabina mane. Ji glosto mano veidą, pirštai šukuoja plaukus. Jos pirštai glosto mano rankas... pečius... krūtinę... Jos rankos stipriai apkabina mane ir nebepaleidžia...
Mano lūpos apgaubia viršutinę... po to apatinę putnią lūpą... po to apgaubia abi... Mūsų liežuviai liečia ir glamonėja vienas kitą...
Aš jaučiu meilę savo kūno jutimais...
Svaigstu nuo bučinių. Netekęs amo, vėl žiūriu.: lūpos raudonos, paburkusios, mano nubučiuotos... Akys užmerktos... Antakių lankai pakelti... Permatomi melsvi vokai... Virpa ilgos blakstienos... Rausvi skruostai... Laimės duobutės švyti...
Meilė nuostabi...
Pirštais šukuoju jos ilgus kaštoninius plaukus...
Vėl bučiuoju, tik dabar mano bučiniai greiti ir trumpi. Bučiuoju laimės duobutes... Bučiuoju tankius juodus antakius... Bučiuoju akis... Mano lūpas dilgsi blakstienos...
Kartkartėmis Aurėja atsimerkia ir laiminga pažiūri į mane. Nuo bučinių raudonos paburkusios lūpos nusišypso ir vėl užsimerkia. Mano akys ir pirštai slysta ilgais plaukais žemyn ir apglėbia baltas standžias karštas krūtis... Jaučiu drėkstančius apsitraukusius laukelius... kylantį spenius... Tamsūs laukeliai dar labiau apsitraukia, speniai bordo spalva paryškėja. Lūpos paliečia lipnius laukelius... Paliečia prisirpusia avietę... Pieno, medaus ir aviečių kvapas...
Pirštai apglėbia krūtį... Lūpos apgaubia spenį... Bučiuoju vieną... Bučiuoju kitą... Į krūtis plūsteli karštas kraujas, jos standėja, jos dega... jos plyšta...Aš geriu ir malšinu savo troškulį... Kartu klausausi jos širdies balso ir manoji širdis kartu plaka, kaip ir josios, vis greičiau ir smarkiau... Krūtinė kilnojasi, vis dažniau ir aukščiau... Meilės ugnis liepsnoja... Meilės elektra žaibuoja.. Aurėja sudejuoja... mūsų aistra nebeištvers...
Mums dar negalima! Paleidžiu spenį ir įsikniaubiu į rasotą jos krūtų tarpą... Uodžiu keistą, iki tol mano neuostą ramybės kvapą. Jis mane nuramina... Kūnas atsipalaiduoja... Širdis rimsta....
Aš pakeliu akis ir vėl žiūriu į savo meilę. Vėl gėriuosi išraižyta melsvų venų raštais balta šilkinė kaklo oda. O virš krūtinkaulio nuostabi duobutė. S raidės formos išlenkti ploni raktikauliai sujungia krūtinkaulį ir gležnus jos pečius. Krūtinę dabar dengia ilgi plaukai. Bet ji atlošia galvą ir užmeta rankas už galvos. Plaukai nuslenka ant peties ir krutinės raumuo pakelia tobulas standžias krūtis ir speniai žiūri aukštyn. Gėriuosi visa ją. Nuo krūtinkaulio ir iš po krutų šonus gaubia lenkti ploni šonkaulių lankai. Pažastų duobėse matau defiliuotų plaukelių patamsėjimą.
Po krūtinkauliu, kiek įdumba baltas lygus pilvas, kiek žemiau vidurio bambos ovalus verpetas, žemiau kiek pakilęs pilvas ir apaugusi trumpais juodi raityti plaukeliais iškilusi gakta. Jos platūs klubai ir stangrios tvirtos baltos šlaunys, smailūs kiek tamsesnės odos keliukai, grakščios blauzdos ir plonoje čiurnose šone gražus atsikišęs kauliukas ir melsvomis venomis išraižytos pėdutės raudonais nagučiais...
Aurėja guli atsilošusi, atmetusi rankas atgal, užsimerkusi, lyg ji miegotu, bet žinau - ji nemiega, nes tankai alsuoja ir aukštai kilnojasi standžios iš meilės rausvos krūtys. Jos rausvi skruostai ir pakelti juodi antakių lankai ir ilgos tankios juodos virpančios blakstienos... Po melsvais vokais juda kaštonai... Raudonos mano nubučiuotos paburkusios lūpos praviros, o apatinė dabar dar putnesnė...
Tai Meilė!
Jei mokėčiau tapyti, paimčiau palete, teptukus, dažus ir baltoje drobėje nutapyčiau jos meilės grožį:. Kvapų vaivorykštę... Sklindančią šilumą... Švytinčią elektrą... Aš ne dailininkas, bet kitas dailininkas tik nutapytu Aurėjos grožį, bet jis niekada nepamatys tai ką aš matau – nes meilę gali nutapyti tas kas mato meilę...
-Bučiuok mane...
Vėl bučiuoju pilvą... bambą... pilvo pakilimą... Po mano lūpomis, po jos oda trūkčioja raumenys... Nuo pirštų prisilietimo jos odos plaukeliai pasišiaušia ir dilgsi mano pirštus... Nuo mano lūpų prisilietimo šilkinė oda darosi vis švelnesnė... Dabar bučiuoju rausvais nagučiais kojų pirštelius po vieną ir aukštyn riečiasi maži jų piršteliai... Bučiuoju pėdučių melsvus venų raštus... Jomis kylu aukštyn. Trumpi juodi blauzdų plaukeliai švelniai dilgsi pirštus... Mano lūpos kyla plaukeliais aukštyn... Tamsesnė ir storesnė keliukų oda... Bučiuoju jos kelius... Pirštais apglėbiu standžias šlaunis... Bučiuoju šlaunis.... Jų švelni ir karšta oda... Ko arčiau, to ji švelnesnė ir vis karštesnė... Jaučiu, kaip įsitempia tvirti jos šlaunų raumenys... Bet jos šlaunys tvirtai suspaustos...
Bet negaliu į ten pažiūrėti... Negaliu tai paliesti... Veidu įsikniaubiu į degantį šlaunų tarpą... Uodžiu svaiginantį, tačiau dar neprasiskleidusios pavasarinės rožės kvapą...
Atsibundu. Šviesa skverbiasi pro užtrauktas užuolaidas. Ankstyvas rytas.
Aurėja šalia. Ji įsikniaubusi į mano krūtinę ir apglėbusi mane dar miega.
Ji šalia! Ji nepaliko manęs vieno! Šiandieną sekmadienis ir mes visą dieną vėl būsime kartu! Kad kas žinotu kaip man gera...
Atsargiai nukeliu jos ranką ir tyliai atsikeliu. Tegul Aurėja dar pamiega. Užsitraukiu ant nuogo kūno treningus. Sukišu malkas į pakurą ir užžiebiu degtuką. Linksmai suūžia koklinis pečiukas, skaisčiai suliepsnoja beržinės malkos. Atitraukiu naktines storas užuolaidas. Stikluose spindi krištolinės rožės. Paliečiu jas pirštais, - jos šaltos. Noriu pažvelgti į lauką, bet pro netikras rožes nieko nematau. Priliečiu lūpas prie stiklo ir savo karštu alsavimu tirpdinu šaltas rožes.
Ledinė rožė tirpsta. Noriu pažiūrėti, bet mane apakina saulė. Atsitraukiu. Vidun įšoka saulės zuikutis. Jis nubėga siena, pažiūri į į sieną nugręžto akademiko paveikslą, blyksteli paauksuotose knygų nugarėlėmis ir nušokuoja senu parketu prie miegančios Aurėjos, užšoka ant sofos atlošo, ir sustingsta – pamatęs ją. Saulės zuikutis gėrisi, kaip ir aš gėriuosi Aurėjos grožiu, bet ilgai neišturi ir panyra į jos purius kaštoninius plaukus.
Pažarstęs juos, jis iš jų iššoka ant baltos Aurėjos kaktos, po to peržengia tankius lenktus jos antakius, pašviečia į melsvus vokus, bet įsipainiojęs ilgose blakstienose nutįsta nosytėje. ir siekia pabučiuoti raudonas putnias lūpas, bet nespėja - lenkti antakiai išsitempia, ilgos blakstienos suvirpa, melsvi vokai pakyla ir Aurėja atsimerkia. Zuikutis bando pasislėpti juodų vyzdžių gelmėje...
-Saulė šviečia į akis... - Aurėja delnais užsidengia akis.
Saulės zuikutis greitai nubėga jas grakščiu kaklu, peršoka raktikaulius ir apšviečia virš antklodės iškilusias baltas standžias krūtis.
-Labas rytas! - Aurėja atsisėda.
Pamačiusi savo nuogą krūtinę, ji greitai užsitraukia antklodę iki pat smakro, paslepia krūtis, ir nuleidžia akis...
Saulės zuikutis nušoka ant grindų ir pasislepia po sofa.
-Labas rytas! – pokšteliu į Aurėjos žandą. – Tu dar pagulėk, - jos paprašau. - Kambaryje dar šalta, aš užkūriau pečiuką, greit bus šilta ir tada galėsi keltis.
-Justinai, ačiū tau, - ji šypsosi man.
-Aš tuoj, - pribėgęs pabučiuoju jos laimės duobutę ir išbėgu į lauką.
Aplink balta. Apšerkšniję medžiai. Suku rentinio volo rankeną ir iš šulinio išnyra sklidinas vandens cinkuotas kibiras. Saulės zuikutis užšoka ant kibiro ir tyvuliuoja vandenyje. Pilu vandenį. Zuikutis prausiasi vandens pursluose. Nešu vandenį į namą. Sename name seniai sugedusi dujinė kolonėlė, niekas jo nesutaiso ir karšto čia vandens nėra. Statau vandens puodą ant dujinės viryklės, plyksteli žydra dujų liepsna. Užkaičiu dar ir arbatinuką.
Statinuko ugnies ratilai raibuliuoja šilkinėje odoje... Spindi kaštoniniuose plaukuose... Švyti rausvose skrostose... Dega kaštonų akyse... Žėri raudonuose lūpose... Mirguliuoja tarp pirštų...Bet blėsta suknelėje...
-Aurėja?
-Justinai sakyk.
-Aš noriu tave matyti nuogą.
Ji atsistoja... Ji palenkia galvą... Aš suimu krentančius ant pečių ilgus kaštoninius plaukus - jie švelnūs ir pūrus... Įsikniaubiu į juos - kvepia kaštonų žiedais... Sužeriu juos už kaklo - bučiuoju purienomis kvepiančią kaklą... Suimu už ąselės užtrauktuko ir traukiu žemyn. Užtrauktukas bėga iki pat juosmens – pasirodo rausvi mezginiai...
Nusmaukiu suknelės kairįjį petuką žemyn - bučiuoju baltą švelnų petį... Nusmaukiu dešinįjį suknelės petuką - bučiuoju... Traukiu suknele žemyn – ji slysta liemeniu, nuslysta kojomis ir sukrenta prie kojų ant tamsaus parketo... Ji išlipa iš suknelės... Ji su rausvais apatinukais.... Nuogi gležnus pečiai... Nuogos laibos rankos....
Po nėriniais persišviečia siauros baltos liemenėlio petnešėlės.... Atsitūpiu ir atseginėju kojaraisčių segtukus... Nailonines kojines smaukiu žemyn stangria šlaunimi, nutekinta blauzda žemyn.... Ji pakelia vieną koją, po to kitą – aš kojines numaunu nuo jos mažų pėdučių ir numetu į šalį. Atsistoju ir apkabinu Aurėją per liemenį - ji uždeda savo rankas ant mano pečių...
Pakeliu apatinuką ir pirštais perbraukiu per standų korsetą apspaudusį plačius klubus, ir užčiuopiu eile metalinių kabučių, ir juos po vieną iš eilės nuo viršaus žemyn atseginėju... Nespėju pagauti - korsetas nuslysta jos kojomis ir nukrenta ant grindų.... Mano pirštai čiuopia plonytį kelnaičių šilką... Bet suimu apatinuko pridurkus ir keliu aukšty...
Aurėja iškelia rankas - aš nuvelku apatinuką per galvą... Veidą ir krūtinę dengia ilgi plaukai... Mano akys nukrypsta link kelnaičių: jos tokios gražios, mezginiuotos, o pro mezginius persišviečia tamsus trikampis. Aurėja rankomis suima išsklidusius plaukus ir mostelėjusi galvą švysteli juos atgal už nugaros. Baltas liemenukas stipriai įveržęs jos dideles krūtis Aš apglėbiu ją ir iš nugaros pusės surandu liemenėlio segtuką. Spragteli segtukas, bet liemenėlis dar laikosi ant petnešėlių – jas nusmaukiu nuo pečių ir ji ištraukia iš petnešėlių rankas... Liemenėlis nekrenta, vis dar laikosi ant standžių krutų... Mano pirštai slysta stuburo keterėlėmis žemyn ir užkliūva už kelnaičių gumos...
Palengva kelnaites smaukiu žemyn... Guma išsitempia ant plačių klubų... Smaukiu kelnaites nuo sėdmenų... stangriomis šlaunimis ir paleidžiu... Bet jos užkliuvo už keliukų... Lenkiuosi, bet ji pajudina kojas ir kelnaitės pačios nukrenta ant žemės. Ji išlipa iš kelnaičių... Išsitiesiu. Aurėja stovi taip arti. Ir tik matau nuleistus jos melsvus vokus... Ir virpančias ilgas juodas blakstienas... Jos karštas alsavimas degina mano krūtinę... Sklinda pavasario žiedų kvapai...
-Galiu pažiūrėti? – sušnabždu.
Aurėja žengia žingsnį atgal. Balta liemenėlė nukrenta... Prieš akis baltos... apvalios... standžios... krūtys... ir tamsūs platūs laukeliai... Atsikišę bordo spalvos speniai... Tarp krutų švysteli mūsų gintarinė širdis....
Ji nuoga! Akys slysta jos kūnu žemyn.
Plona talija... Bamba... Tamsių tankių plaukelių trikampis... Platus dubuo.... Stangrios ir tvirtos šlaunys stipriai suspaustos...
Aš ją matau visą! Ir ji nuostabi!
Aurėja lėtai pakelia galvą ir žiūri į mane... Didelės akys... Išplėsti vyzdžiais...
Aš drįsau tai paprašyti! Ir ji nusirengė dėl manęs!
Sagstau savo sagas. Nusivelku baltinius. Atsegu diržą. Mano kelnės nusmunka ant grindų, bet ranka sustingsta ties trumpikėmis...
Aš nedrįstu nusirengti! O ji išdrįso! Nusimaunu trumpikes ir aš.
Stovime vienas priešais kitą nuogi. Ji žiūri į manę, o aš žiūriu į ją. Aš ją matau nuogą ir ji mato mane nuogą. Mūsų akys susitinka... Dideliuose vyzdžiuose pamatau save nuoga...
-Tu graži!
-Tu tvirtas!
Ištiesiu jai rankas... Ji ištiesia savąsias... Mūsų pirštai susineria... Liaunas karštas kūnas švelniai priglunda prie manęs...
-Aš myliu tave!
-Aš myliu tave!
Mūsų kūnai dega... Mūsų kūnai virpa... Mūsų širdys plaka kartu...
Ilgai stovime vidury kambario susiglaudę...
Kad kas žinotu, kaip gera taip susiglaudus nuogiems stovėti!
Kitas vakaras.
Aš greitai nusirengiu ir palendu po antklode.
-Nežiūrėk, - Aurėja droviai nuleidžia akis.
Linkteliu galvą ir tik prisimerkiu – matau ją pro blakstienas...
Aurėja pakelia rankas ir jas atgręžia už nugaros ir atitraukia užtrauktuką. Ji suima suknelę už pridurkų ir keldama rankas aukštyn –per galvą ją nusivelka. Kartu su suknele pakyla ir rožinis apatinukas, išlenda kojaraiščiai, pasirodo standžios blauzdos, po to baltas korsetas aptempęs platų dubenį. Kaip nusirenginėja moteris aš stebiu pirmą kartą. Aurėjos apatinuko visa kūtinė ažūrinė, petnešėlės ir pridurkai apsiūti nėrinukais. Ji suknelę sudeda ant krėslo atlošo.
Dabar ji pasilenkia, ilgi plaukai užkrenta jai ant veido, spragteli atsegami kojaraiščių laikikliai ir užkišusi pirštus iš kojinių vidaus, o nykštį palikusi išorėje, pirštais braukdama kojos paviršiumi į delną surinkdama kojinę ją numauna. Ji taip pat numauna ir kitą kojinę. Aurėja išsitiesia, kojines išlygina ir gražiai sudeda jas ant krėslo atlošo. Po to ji pakelia apatinuką ir atseginėja begale balto korseto kabučių, ir atsegusi, lyg platų diržą jį nusijuosia ir padeda ant krėslo atlošo. Ji vėl rankas užmeta užu nugaros ir pasiekusi spragteli liemenėlio segtuką. Ji iš po apatinuko ištraukia baltą liemenėlę ir jį padeda ant kitų savo rūbų. Ji vėl kelia rankas virš galvos ir atriša plaukų kaspiną ir ilgi kaštoniniai plaukai nubanguoja ant pečių, ant iškilios krūtinės...
Dabar Aurėja palaidais plaukais nuogomis blauzdomis stovi basa ant šalto parketo. Tarp apatinuko mezginių matosi krūtų tarpas persišviečia tamsūs jų laukeliai... Ji viena ranka suima ilgus savo plaukus ir švysteli juos į šoną... ir plonų pirštų raudonais nagučiai su šukomis panyra į kaštoninius plaukus... ir man norisi juos šukuoti... Aurėja susišukuoja plaukus, užgesiną šviesą ir gulasi šalia manęs po šaltą antklodę...
Nuo šalčio dreba mūsų kūnai...
Dzirrr Dzirr Dzirrr – virpa nuo vėjo seno lango stiklas...
Girgžd Girgžd Girgžd – girgžda už lango sodo seni medžiai...
Mūsų kūnai susiglaudžia... Mūsų rankos ir kojos susiveja...
Aš pamiršau apsukti akademiko portretą. Akademiko vėlė mus mato...
Tegul mato, kaip mes mylime vienas kitą...
Nuo Aurėjos karšto kūno visas virpu... Visas degu...
Ar yra kas karsčiau už meilės ugnį!?
Virpa ir ji... Virpa jauni susiglaudę mūsų kūnai...
-Myli mane?
-Myliu!.
-Ir aš Myliu!
Aurėjai priglaudžia prie manęs ir aš spaudžiu ją prie savęs. Iš jos į manę ir iš manęs į ją - teka mūsų meilės elektra.
Kad kas žinotu, kaip gera!
-Gal galiu..? – nedrįstu parašyti.
-Sakyk.
-Gal galiu nuvilkti tavo apatinuką? – išdrįstu.
Aurėja neatsako.
Negrabiai traukiu jos apatinuką aukštyn... ir ji pati pakelia rankas aukštyn... ir nuvelku jos apatinukus... ir greitai pats nusitraukiu savo berankovę... ir abu apsinuoginame... ir vėl susiglaudžiame, bet dabar beveik nuogi...
Nuogos stangrios krūtys degina mano nuogą krūtinę... Ir jaučiu krūtų spenelių saldų dilgsėjimą...
Kad kas žinotu, kaip tai gera!
-Aurėja?
-Justinai sakyk.
-Aš noriu tave jausti visą nuogą, - vos išdrįstu to prašyti.
Aurėja susiriečia... ir ji nusimauna kelnaites... ir aš taip pat nutraukiu savąsias trumpikes... ir vėl susiglaudžiame tik jau visai nuogi...
Mano krūtinė liečia standžios liepsnojančios krūtis... Mano gaktą dilgsi gaktos plaukeliai... Mano šlaunis liečia stangrias tvirtai suspaustas jos šlaunys...Meilės elektra srovena iš jos kūno į mane... ir iš manęs į ją...
Nėra manęs, – tik ji... Nėra mūsų, - tik mes...
Atsibundu. Šviesa skverbiasi pro užtrauktas užuolaidas. Jau rytas.
Aurėja šalia. Ji įsikniaubusi į mano krūtinę ir apglėbusi mane ranka dar miega.
Ji šalia! Ji nepaliko manęs vieno! Šiandieną sekmadienis ir mes visą dieną vėl būsime kartu! Kad kas žinotu kaip man gera...
Atsargiai nukeliu jos ranką ir tyliai atsikeliu. Tegul Aurėja dar pamiega. Užsitraukiu ant nuogo kūno treningus. Sukišu malkas į pakurą ir užžiebiu degtuką. Linksmai suūžia koklinis pečiukas, skaisčiai suliepsnoja beržinės malkos. Atitraukiu naktines storas užuolaidas. Stikluose spindi krištolinės rožės. Paliečiu jas pirštais, - jos šaltos. Noriu pažvelgti į lauką, bet pro netikras rožes nieko nematau. Priliečiu lūpas prie stiklo ir savo karštu alsavimu tirpdinu šaltas rožes. Ledinė rožė tirpsta. Noriu pažiūrėti, bet mane apakina saulė.
Atsitraukiu. Vidun įšoka saulės zuikutis. Jis nubėga siena, pažiūri į į sieną nugręžto akademiko paveikslą, blyksteli paauksuotose knygų nugarėlėmis ir nušokuoja senu parketu prie miegančios Aurėjos, užšoka ant sofos atlošo, ir sustingsta – pamatęs ją. Saulės zuikutis gėrisi, kaip ir aš gėriuosi Aurėjos grožiu, bet ilgai neišturi ir panyra į jos purius kaštoninius plaukus. Pažarstęs juos, jis iš jų iššoka ant baltos Aurėjos kaktos, po to peržengia tankius lenktus jos antakius, pašviečia į melsvus vokus, bet įsipainiojęs ilgose blakstienose nutįsta nosytėje. ir siekia pabučiuoti raudonas putnias lūpas, bet nespėja - lenkti antakiai išsitempia, ilgos blakstienos suvirpa, melsvi vokai pakyla ir Aurėja atsimerkia. Zuikutis bando pasislėpti juodų vyzdžių gelmėje...
-Saulė šviečia į akis... - Aurėja delnais užsidengia akis.
Saulės zuikutis greitai nubėga jas grakščiu kaklu, peršoka raktikaulius ir apšviečia virš antklodės iškilusias baltas standžias krūtis.
-Labas rytas! - Aurėja atsisėda.
Pamačiusi savo nuogą krūtinę, ji greitai užsitraukia antklodę iki pat smakro, paslepia krūtis, ir nuleidžia akis...
Saulės zuikutis nušoka ant grindų ir pasislepia po sofa.
-Labas rytas! – pokšteliu į Aurėjos žandą. – Tu dar pagulėk, - jos paprašau. - Kambaryje dar šalta, aš užkūriau pečiuką, greit bus šilta ir tada galėsi keltis.
-Justinai, ačiū tau, - ji šypsosi man.
-Aš tuoj, - pribėgęs pabučiuoju jos laimės duobutę ir išbėgu į lauką.
Aplink balta. Apšerkšniję medžiai. Suku rentinio volo rankeną ir iš šulinio išnyra sklidinas vandens cinkuotas kibiras. Saulės zuikutis užšoka ant kibiro ir tyvuliuoja vandenyje. Pilu vandenį. Zuikutis prausiasi vandens pursluose. Nešu vandenį į namą. Sename name seniai sugedusi dujinė kolonėlė, niekas jo nesutaiso ir karšto čia vandens nėra. Statau vandens puodą ant dujinės viryklės, plyksteli žydra dujų liepsna. Užkaičiu dar ir arbatinuką.
Nešinas šilto vandens sugrįžtu į kambarį. Aurėją jau atsikėlusi, su vienais apatinukais ir įsispyrusi į šlepetes kurias jai nupirkau. Praustuvą pastatau ant krėslo.
-Aurėja gali praustis.
-Ačiū.
Ji rėčkutėmis vandenį pila sau į veidą. Ji prunkščia. Vanduo tyška į šalis.
Vos neprunkšteliu pats, - ji daugiau taškosi, nei praustasi.
-Pasilenk, - puodeliu pasemiu vandenį ir pilu jai ant kaklo, bet dabar vanduo bėga jai už apatinuko... Kambaryje dar vėsu – iš praustuvo ir nuo Aurėjos kūno kyla vandens garai...
-Leisk nušluostysiu.
-Aš pati... – ji nori atimti rankšluostį, bet aš neduodu ir pats šluostau jos kaklą... veidą... rankas... Nušluostęs, ją apglėbiu savo frotiniu chalatu.
-Ačiū! - ji pokšteli į mano apšepusį skruostą ir šukteli: - Ai, duria!
Iš komodos stalčiuko išsitraukiu skutimosi reikmenis. Išsimuilinu veidą, pasiimu skustuvą, ir skutuosi. Ovaliame bufete įtvirtintame veidrodėlyje matau ne tik savo veidą, bet ir Aurėją. Ji šukuojasi plaukus ir vis žvilgčioja į mane.
Nusiskutęs nusivelku iki pusės ir prausiuosi jos pamuilėse.
-Pasilenk, - Aurėja paprašo. Ji su puodeliu semia iš kibiro vandenį ir perlieja mane švarų vandenį.
-Leisk nušluostysiu, - ji šluosto mano veidą... kaklą... krūtinę... rankas... Jos švelnūs piršai liečia mano veidą... mano apžėlusią krutinę...
Mes dviese! Aurėja nakvojo pas mane! Kad kas matytų, koks aš esu laimingas!
Aurėja baigia šluostyti mane ir vėl pokšteli į žandą.
-Dabar neduria!
Apsirengiu baltiniais ir užsitraukiu treningą.
-Justinai, tu rytais bėgioji po ąžuolyną...
-Bet tu neturi sportinės aprangos.
-Eikime į Ąžuolyną, tu galėsi pabėgioti, o aš pasivaikščiosiu.
-Gerai eikime, o kai grįšime kartu gersime arbatą.
Aurėja apsirengia savo paltą.
-Sėskis, - sodinu ją į krėslą. - Duok, aš apausiu, -pabučiuoju kvapnius kojų pirštelius ir apaunu jos mažas kojytės zamšiniais aulinukais.
Žvakučių liepsna mirguliuoja šilkinėje jos odoje, žvilga jos plaukuose... Šviesos ir šešėlių kontrastai pabrėžia jos nuogo kūno grakščias linijas ir išryškina nuostabias jos formas...
Žydintys kaštonai... - pirštais šukuoju plaukus... bučiuoju akis... Žibutės - pabučiuoju skrostose laimės duobutes.. Vyšnių žiedai - bučiuoju vyšnių raudonumo lūpas, geriu svaigų prisirpusių vyšnių vyną... Purienų žiedai... - bučiuoju jos kaklą... Žiedadulkės, - bučiuoju krūtis... Pienas ir medus, - bučiuoju spenius... Pievų gėlės, - bučiuoju smailius keliukus... Neužmirštuolės... – bučiuoju plonas čiurnas... Šalpusnių geltoni žiedeliai, - bučiuoju jos kojų pirštelius... Pievų pienės – bučiuoju mažas pėdas...
Apglėbiu plačius klubus ir prispaudžiu prie savęs... Pavasario pievos žiedai... - bučiuoju jos švelnų pilvą... Bučiuoju bambos susisukimą... Bučiuoju pilvo iškilimą...
Prieš akis juodas tankių plaukelių trikampis... Lūpas nudilgsi plaukelių elektra...Plaukeliai dingsta tarp suspaustų šlaunų...
Pavasario rožių kvapas, - uodžiu jų svaiginantį aromatą...
-Aš noriu ją pamatyti, – šnabždu.
Ji pritraukia kojas... Ji praskečia šlaunys...
Aš matau...
Tarp šlaunų juodi trumpi garbanoti plaukeliai slepia bordo spalvos pakilimą. Jame vos matomas rausvas plyšys, - tai rožės dar neprasiskleidęs butonas. Bordo spalva ryškėja... Butonas didėja... Plyšys prasiveria... Skleidžiasi gležni rausvi lapeliai.... Tarp juodų plaukelių švyti raudonos rožės lapeliai... Nepaliestos rožės lapeliuose spindi meilės rasos skaistūs lašeliai...
Rožė meilės vartuose...
Su meile eisi, rožė prasiskleis ir įleis, - iš ten sugrįši stiprus ir pilnas gyvenimo džiaugsmo...
Nuskynęs rožę per prievartą, – išeisi nusivylęs, pilnas neapykantos ir nevilties.
Ten mylintiems - žydintys sodai ir gyvybės oazė ir neišsenkanti Meilės, Gyvenimo ir Laimės versmė..., o be meilės- vien nyki dykuma ir ligų šaltinis...
Ten rojus ir ten gyvenimo saldžioji paslaptis,
Ten gyvybės kelio pradžia...
Iš meilės iš ten gimsta dvasingas žmogus...
Rankos pačios tiesiasi paliesti žydinčią rožę... Neišdrįstu... Aš dar galiu tik ją žavėtis... Ir Aurėja ištiesia kojas... Ir ji suglaudžia šlaunis...
-Ačiū! Ji tokia pat man graži, kaip tavo kaštono akys, tavo vyšnių lūpos, tavo švelnios rankos...
Aurėja atsimerkia.
-Aš myliu tave!
-Aš myliu tave!
Vaško žvakutės viena po kitos gesta ir išaušta Naujųjų metų pirmoji mūsų meilės diena...
Kambarys prisipildo svaigaus ūko. Atsisuku. Aurėją visa švyti... Ir ji šiandieną kaip niekada paslaptinga...
-Kodėl taip žiūri į mane ? - ji prieina ir padeda galvą ant mano peties.
-Aš tave myliu! – tyliai sakau.
-Aš tave myliu! – ji šnibžda man.
Apkabinu per liemenį ir savo skruostą priglaudžiu prie jos skruosto. Ji miela... Ji man artima... Ji mano kūno dalis... Ji mano siela...
Paimu ją ant rankų ir nešu... Ji lengva... Jos akys užsimerkia... Ji švelni... Nusvyra jos ranka...
Guldau į sofą.
Svaigiame rūke užmerktos akys... Nuostabi burna pravira... Raudonos vyšnios... Ir cukraus gabalėliai...
Palengva ją nurenginėju ir pats skubiai nusirengiu...
Iš svaigaus rūko iškyla baltos krūtys... Ir švelnios rankos apsiveja apie mano kaklą... Ir spaudžia mane prie degančių krūtų...
Vyšnių karštas vynas svaigina... Stangrios krūtys degina mano krūtinę... Mano pilvas pajaučia pilvo pakilimą... Mano gakta paliečia gaktą...
Rožių svaiginantis kvapas... Keliai kyla... Skečiasi šlaunys... Aš guluosi tarp šlaunų... Paliečiu rožės butoną... Skleidžiasi rožės rasoti lapeliai...
Einu į brandą...
Einu į nuolankumą...
Einu į paslaptį...
Iš rožės tvilksi elektra... Ji teka mano kraujagyslėmis... Pasklinda po visą mano kūną... Ir laikas sustoja... Ir mes kartui kylame aukštyn... Ir skriejame į ten... Ir ten gražu ir gera... Varpų gausmas... Pavasario gėlių vėjo dvelksmas... Aurėjos kūnas spinduliuoja vaivorykščių spalvomis... Jūros bangos skalauja mus... Iš žydro dangaus tvieskia skaisti saulė... Spindi sidabrinis mėnulis.... Mirga didelės žvaigždės... Giedras dangus sužaibuoja ir stipri, svaigiai skausminga elektros iškrova...
Palengva sklaidosi paslapties rūkas...
Nejau tai įvyko!?
Taip tai įvyko.... Aš su Aurėja suėjau!
Aš pažinau paslaptį... Ir tai mano naujo gyvenimo pradžia ir mūsų Meilės tęsinys... Dabar mano kūnas lyg kitas... Ir jausmai jau kitokie... Mane apėmęs neišpasakyto džiaugsmo, prieraišumo, švelnumo, ramybės jausmas... Man taip lengva ir gera...
Tikrai žinau - aš myliu ją! Aurėja mano gyvenimo džiaugsmas ir šviesa. Tik meilė sielas ir kūnus pakyli virš žemės, ir tik meilėje kartu galime patekti į žydintį Roju, ir iš ten su dar didesnę meilę sugrįžti vėl kartu gyventi...
„Meilė – atsakomybė!“ - aš turiu būti atsakingas už save, už ją ir mūsų bendrą ateitį. Aurėja man dovanojo savo gražiausią dovaną nekaltybę. Šis jos širdies ženklas – meilės pripažinimas. Ar užvaldęs jos kūną neatimu jos tyrumą, orumą.? Gal pasiekiau viso to tardamas jai švelniausius žodžius, bučiuodamas, glamonėdamas - suaudrinęs jos sielą, širdį ir kūną. Kūnas, meilė ir gyvybė – jie neišskiriami. Ar aš dabar galiu kurti naują gyvybę? Meilė yra ne vien duoti, bet ir atsižadėti. Seksas gali pražudyti mūsų meilę, jei ji taptų tik meilės dingstimi. Aš turiu iki vedybų atsisakyti intymių santykių. Man reikia Aurėjai pasakyti: „Myliu tave taip, kad noriu tave saugoti“.
Trys baltos lengvosios mašinos nusileido nuo Žaliakalnio ir sustojo prie civilinės metrikacijos skyriaus. Justinas juodu kostiumu iššoko iš mašinos, apibėgęs aplink atidarė durelės ir ištiesė ranką Aurėjai. Išlipo jaunoji balta suknele ir baltu nuometu. Išlipo piršlys ir svočia. Iš kitų dvejų mašinėlių išlipo visa palyda. Snigo. Prie civilinės metrikacijos suko daug išpuoštų kaspinais ir gėlėmis mašinų virtinės. Išlipdavo vestuvininkai ir skubėjo į civilinės metrikacijos pastatą.
Piršlys mostelėjo ranka link durų ir pirmas nužingsniavo link jų. Aurėja įsikibo į parankę Justinui ir nusekė paskui piršlį ir svočią.
Didžiuliame hole buriavosi kelios vestuvės. Pasigirdus Mendelsono maršo garsams aukštos ir plačios ąžuolinės durys atsiverdavo ir vestuvių procesija slinko kaip konvejeris. Justinas su Aurėja taip pat turėjo laukti savo eilės. Juodo kostiumo, baltų baltinių ir parišto balto kaklaraiščio fone Justino veidas atrodė kiek pablyškęs.
Pasigirdo Mendelseno garsai. Priešais atsivėrė plačios ąžuolinės durys.
Cick cikt cikt – terasinėmis grindimis nukauškėjo balti aukštakulniai bateliai. Iš po kelius nesiekiančios ramunėlėmis papuoštos šilkinės atlaso baltos suknelės, švytravo grakščios jaunos kojos. Rūtų šakelėmis išsiuvinėta ir blizgančia karūnėle vainikuota trumpa plono tinklelio pūsta balta nuomėta dengė jos išdidžiai pakeltą kaštoniniais plaukais papurentą galvą. Balto atlaso ilgomis pirštinėmis apmautose laibose rankose prie savo iškilios krūtinės ji spaudė tris baltas kalijas. Jos galva, jos stotas, jos išdidi eisena rodė, o spindinčios kaštono akys, besišypsančios vyšnių lūpos ir skrostose laimės duobutės sakė visiems: „Aš laiminga“.
Kulniukų ciksėjimas nutilo - jaunieji žengė raudonu kiliminiu taku prie masyvaus ąžuolinio stalo, virš kurio kabėjo didžiulis LTSR herbas, o už jo stovėjo balta palaidinuke ir berankoviu bordo spalvos kostiumėliu apsirengsi pagyvenusi moteris. Jaunieji priėjo ir sustojo. Piršlys ant aksomu iškloto padėklėlio padėjo auksinius žiedelius.
Jaunieji garsiai patvirtino, kad nori būti vyras ir žmona, ir kad jaunoji pasirenką vyro pavardę. Civilinės metrikacijos vedėja atvertė dokumentą. Justinas ir Aurėja savo pasirinkimą patvirtino parašais. Liudytojų knygoje pasirašė piršlys ir svočia ir vyriausias pabrolys su pamerge.
Civilinės metrikacijos skyriaus vedėja pakėlė raudoną segtuvą padabinta sovietine simbolika ir skaitė ilgai Sovietinės šeimos teises ir pareigas, priminė šeimos ištikimybę partijai, jų tikslą statyti komunizmą, palinkėjo gimdyti auklėti vienintelę privilegijuotą sovietinės visuomenės klasę – vaikus auklėti tarybine dvasia. Perskaičiusi raštą, vedėja ištiesė padėklą su dviem auksinais žiedais. Justinas paėmė mažesnį ir ant pirštinėtos Aurėjos dešinės rankos bevardžio piršto užmovė žiedelį. Aurėja jam užmovė kitą.
- Jūs vyras ir žmona, - pagaliau Justinas išgirdo taip jo ilgai lauktus žodžius.
Aš apglėbiu savo Aurėją ir į lūpas švelniai pabučiavau. Mendelsono garsai. Vedėja padavė santuokos liudijimą ir vestuvinė ceremonija buvo baigta.
- Degtinė karti... Degtinė karti... karti... karti. Jaunieji bučiuosis kol bus saldi... – atsistoję dainavo svečiai.
- Aš myliu tave.
Švelniai bučiavau savo žmoną... savo meilę...
- Aš myliu tave.
Ji bučiuoja mane, savo vyrą.
Aš vis žvilgčiojo į savo meilę, savo gyvenimą. Ji šalia. Dabar ji man buvo dar gražesnė ir skaistesnė nei bet kada.
- Tu mano laimė, - sušnabždėjau.
- Aš laiminga, - ji atsakė man tuo pačiu.
Jis nepamiršo ir nepamirš niekada pirmosios sueities su Aurėja. Ji jam buvo netikėta, nevaldoma ir neteisėta. Dabar jie vyras ir žmona. Jis nekantravo, taip troško jos. Jam norėjosi ne tik ją matyti, ne tik uosti, liesti, bet susilieti su ją ir tapti vienu kūnu, ir tai suteiktu jam ne tik daug džiaugsmo, bet ir leistu jo meilei pilnai atsiskleisti...
Tačiau, kad ir abejodamas, bet išlaikęs savo įžadus, jis buvo laimingas Susilaikydamas jis nekentėjo, o savo skaistybę aukojo meilės labui.
Vedę jiedu ir toliau gyvens meilėje, bet jų meilė netrūks pilnaties, nes susilaikyti daugiau jau nebereikės, meilė nebebus atsieta nuo lytinio malonumo, ir tai teiks jų meilei daugiau laimės. Bet kiekvienas lytinis aktas yra garsus šaukimas gyvybės. Tačiau dabar, jis dar nepasiruošęs gyvybės skleisti, gyvybei duoti...
- Aš turėsiu tai, ką tu turi...
- Tu turėsi ką aš turiu...
Tačiau kažkur giliai kirbėjo abejonės:
Nejau laimė - tik meilės poreikis?
Nejau laimė - beprotiškas noras mylėti ir būti mylimam?
Siekimas?
Siekimas grožio, kurio niekas kitas daugiau nesuniokos.
Ilgėjimasis?
Ilgėjimasis žmogaus su kuriuo niekas dabar jo negalės išskirti.
Meilės ilgesys?
Kodėl toks beprotiškas meilės ilgesys? Ar toks meilės ilgėjimas nėra ieškojimas apčiuopomis?
Geismas?
Nejau jo geismo gelmėje nėra nieko, išskyrus laimę mylėti?
Intymioje prieblandoje nusivilkau švarką ir jį pakabinau ant kėdės atlošo. Aurėja nusiėmė nuomėtą ir padėjo ant viršaus.
Baltas nuometas ant juodo švarko...
- Duok padėsiu, - traukiu suknelės užtrauktuką.
Aurėja nusiėmė žiedą ir laiko rankoje.
- Duok palaikysiu, - paėmiau jos žiedą.
Aurėja nusimovė baltas pirštines ir jas padėjo.
Paėmiau jos baltą ranką ir vėl aukso žiedą užmoviau ant bevardžio piršto ir jį pabučiuoju.
- Parodyk savąjį.
Ištiesiau savo ranką. Aurėja paėmė ir pabučiavo žiedą.
- Kam bučiuoji!? - atitraukiau ranką.
- Aš pabučiavau, kaip ir tu bučiavai mūsų sąjungos žiedus.
- Geriau aš pabučiuosi tave į lūpas, - apkabinau ją per liemenį ir prispaudė prie savęs. Ji pakibo ant mano kaklo.
Bučinys buvo kitoks, nei anksčiau: atsiduodantis, laisvas, švelnus, saldus, kartu ir aistringas...
-Tu man duosi, ko aš neturiu...
- Tu man duosi ką turi...
Žiedai mus surišo... mus amžiams įpareigojo...
Ant rankų spindėjo auksiniai vestuviniai lygūs žiedai. Lengvai pakėliau savo Aurėją ant rankų ir nunešiau į lovą.
- Palauk, aš dar nenusirengusi.
- Aš tave lovoje nurengsiu.
- Aš dar su rūtų vainikėliu ant galvos...
- Aš jį nusegsiu...
Ant ąžuolinio parketo nukrito balti bateliai. Aurėja paguldžiau ant atlasinės lovos ir visai pamečiau galvą: nutraukiau suknelę, skubiai sagsčiau korsetą, nekantraudamas skubėjo nurengė visą kas trukdė jo aistrai. Aurėja nesipriešino, tik bučiavo jo skubančias rankas. Pagaliau mano krūtinę nudegino karšta krūtis; pagaliau gakta palietė jos kalnelį; pagaliau nutvieskė karšta ugnis... Ir nieko nelaukęs nėrė į žaibuojančią erdvę...
Sugrįžęs, išvargintas audros, išsekintas žaibų, gulėjau šalia
- Justinai, myliu tave - Aurėja padėjo galvą ant mano alsuojančios krūtinės.
Uodžiau jos plaukų kaštonų kvapą.
- Ai! –staiga atitraukiau ranką.
Iš piršto lašėjo kraujas...
- Pamiršau!
Aurėja iš plaukų pati išsisegė rūtų vainikėlį ir jį padėjo ant tualetinio stalelio.
- Aurėja atleisk. Aš vėl paskubėjau. Aš vėl nesusivaldžiau, - bučiavau rankas... pečius... veidą... Ji gulėjo atmerktomis akimis. Tik švelnūs jos pirštai braukė per mano veidą... akis... lūpas...
Man buvo gėda savęs, nes vėl paskubėjau. Kaltinau save, nes palikau savo švelnumą ir pasidaviau nežabuotai savo kūno aistrai?
Ilgai neužmigau. Žiūrėjau į prieblandoje dūluojančius lubų medinius balkius…
Aš galvojau: nors Aurėjos širdis priklauso man, bet jos kūnas dar man nepavaldus. Aurėja laukia iš manęs švelnumo, o ne vyriškų veiksmų. Norint sužadinti joje glūdinčią aistrą - reikės daug švelnumo. Aurėja kaip žydinti pavasario gėlė; graži, švelni, kvapni. Nereikia jos skubėti nuskinti, tik džiaugtis, gėrėtis. Joje dar nesužadinti kūno jausmai, jis dar nepaniro į jos sielos gelmes...
Tą antrą povestuvinę naktį aš neskubėjau. Išsakiau Aurėjai gražiausius savo žodžius – audrinau jos sielą; glamonėjau, liečiau, glaudžiau, bučiavau – taip kartu įaudrinau ir jos kūną. Ji visa virpėjo nuo mano gražių žodžiu, nuo mano švelnių glamonių. Iš meilės jausmo, vyšnios paburko, paraudo. Krūtys rausvėjo, standėjo, tamsūs laukeliai tamsėjo, susiraukšlėjo, speneliai sustandėjo.
Jaunos moters kūnas alsavo svaigiausiu karščiu, pasišiaušę odos plaukeliai kibirkščiavo elektra. Rausvas butonas skleidėsi. Jos rožė pražydo. Ir pirštus suvilgė nektaras, drėgni ir karšti lapeliai prasiskleidė. Netrukdomas įėjau ten ir buvau joje. Judėjau joje. Aurėja taip pat judėjo. Bendras judėjimas mūsų kūnuose sukaupė nenumaldomą, nesuturimą įtampą. Rožės nektaras pasklido po visą mano kūną, tekėjo mano krauju ir užpildė mano giliai paslėptus jausmus.
Aš svaigau, bet mano akys nežiūrint neapsakyto malonumo neužsimerkė, norėjo matyti tą nuostabų jos pasaulį, jos veidą, jos visą kūną: juodi lankai buvo įsitempę, kaštonų akys užmerktos, virš jų trūkčiojo melsvi vokai, juodos ilgos blakstienos virpėjo. Rausvėjo žandukai. Nuo plūstančio kraujo lūpos burko ir raudo. Jos prasivėrė ir juose suspindo balti dantukai. Ji norėjo šaukti, bet nusišypsojusi vėl užsičiaupdavo. Burna plačiai prasižiodavo, ir tarp baltų dantų pasirodydavo aistringas rausvas liežuvis. Nuostabus jaunatviškai skaistus veidas nušvito, nuostabi meilės šviesa, sklido iš jo.
Jos kakta, viršutinė lūpa rasojo, kaklas pasidabino nuostabiais rausvais raštais. Iškilusios rausvos krūtys nuo plūstančio kraujo ir širdies aistros pulsavo. Krūtinė giliai pakildavo ir vėl iškvėpdavo, įkvėpdavo, įsisotindavo deguonies , bet neilgam. Ji trūkčiojo. Ji gaudė meilės oro. Aš regėjau tai, ko nemačiau nei gražiausiame sapne, uodžiau kvapniausius kvapus, visu savo kūnų panirau į ją, į jos pasaulio gelmes, ir mačiau, jaučiau, kad ir ji tai jaučia. Meilės elektra tekėjo iš jos į mane, ir iš manęs į ją. Man norėjosi tai ir toliau jausti, ir viską matyti, viską žinoti. Aš jutau, šiandieną jos dienos - vaisingos. Tačiau aš negaliu jai atiduoti viso savęs, tai kas yra manyje, nes užsimegztų nauja gyvybė. O naujai būtybei ateiti dar ne tas laikas. Todėl negalėjau pilnai atsipalaiduoti, turėjau tvardytis.
Sulėtinau ritmą, įsitempusius raumenis atpalaidavau ir tik švelniai bučiavo švytintį jos veidą, rausvėjantį kaklą, gyvas krūtis. Aurėjos išskiesti pirštai šukavo mano plaukus, jos rankos apsivydavo apie mano kaklą ir mano galvą prispaudė prie savo lūpų, po to prie krūtinės, prie savo liepsnojančių krutų... Aš nebegalėjo daugiau išturėti, mano kūnas įsitempė, aš norėjo šaukti: „Aš myliu!“– bet nesušukau, tik mintyse tariau sau: „Aš turiu saugoti ją“, ir didelės valios dėka, išėjo iš ten, kur taip troškau visam pasilikti. Kai mano kūnas sužaibavo, žaibai nesiekė jos žemės... Aš tik įsikniaubiau į josios krūtinę. Man norėjosi verkti. Tik nežinojau kodėl – ar iš laimės, o gal iš nebaigties...
Aurėja glostė mane ir bučiavo mano veidą...
Burgaila
*****
