„„Kolchozinis” požiūris, kad esą remkime stambų produktyvų ūkį, o visi kiti turi pasitraukti, yra ydingas ir Lietuvos problemų neišspręs. Tie „kiti” žmonės neturi kur pasitraukti. Jei požiūris nesikeis, jų gyvenimas nė kiek nepalengvės. Niekaip neišbrendama iš diskusijų, kas kaltas dėl kolūkių sugriovimo, gerai ar blogai buvo tie kolūkiai. O juk tiesiog reikia integruotos kaimo politikos, „nesifokusuojant” vien tik į žemės ūkį”, – teigia socialinių mokslų daktarė. Jos manymu, „perspektyva Lietuvoje priklauso ne dideliems kapitalistiniams, o šeimyniniams ūkiams. Socialinių problemų sprendimas kaime priklauso nuo vietos savivaldos iniciatyvų”.
„Pensininkai savaime pasitrauks, bet kaip gyventi trisdešimtmečiams keturiasdešimtmečiams kaimuose arba mažose gyvenvietėse? Jie neturi kol kas jokio pasirinkimo. Kaip gyventi ir ką galvoti jų vaikams, kurie neretai dėl skurdo negali lankyti mokyklos? Jiems belieka skursti kaip ir jų tėvams arba emigruoti”,– teigia J.Mačiulytė.
Tyrinėdama Lietuvos kaimą ji po keletą savaičių gyvena kurioje nors vietoje, o su vietiniais žmonėmis susipažįsta juos anketuodama. „Bandome apklausti visus vietinius gyventojus. Sunkiau su darbininkais, lengviausia anketuoti ūkininkus. Didžiausia vadinamųjų trihektarininkų viltis – didesnės supirkimo kainos. Apie kitas jų perspektyvas vis dėlto turi galvoti valstybė”, – teigia mokslininkė.
Tačiau, mokslininkės manymu, politikams, kurie buvo atsakingi ir iki šiol kuruoja kaimo reikalų sritį, labai trūksta profesionalumo, o Žemės ūkio ministerijos specialistai linkę atkartoti tai, ką jiems nurodo ir pasako Europos Sąjungos institucijos. Trūksta savarankiško mąstymo, Lietuvos laikysenos vienu ar kitu klausimu ir net elementaraus supratimo, ką reikia daryti.
Ji teigia, kad netgi Europos Sąjungos priemonės kaimo žmonių iniciatyvai ugdyti, mokyti juos ir šviesti dėl nesuprantamų priežasčių ir valdininkų vangumo nėra pritaikytos Lietuvos poreikiams ir geografinėms ypatybėms, dėl to gali neturėti realaus efekto. Konsultantai, finansuojami Žemės ūkio ministerijos, taip pat labiau linkę padėti ne smulkiesiems, o stambiems ūkininkams, galintiems papildomai susimokėti už paslaugą. „Kalbantis su Seimo nariais susidarė įspūdis, kad jų vertybės, supratimas yra kitoks ir jie net nesupranta, apie ką kalbama. Tarp buvusio Seimo Kaimo reikalų komiteto ir procesų kaime – visiškas atotrūkis”,– teigia J.Mačiulytė.
J.Mačiulytės manymu, daugiausia Lietuvos kaimo problemų kyla dėl to, kad nėra vietinės savivaldos. „Vengrijoje, Čekijoje, netgi Lenkijoje yra vietinis lygmuo teritorinėje savivaldoje. Miestelyje, turinčiame penkis šimtus žmonių, yra savivalda, renkamas meras. Merai yra profesionalai, jie mokosi ir mokomi rengti projektus bei ieškoti investicijų.
Čekijoje smulkios komunos tarpusavyje bendradarbiauja, rengia projektus, pavyzdžiui, vandenvalos, kelių tiesimo ir pan. Minėtos valstybės kitaip projektavo ir vykdė teritorines reformas. Jos įteisino vietinį komunų lygmenį”, – sako J. Mačiulytė.
Tuo tarpu mokslininkė prisimena, kad pirmiausia Lietuvoje buvo kalbama apie apskritis, kiek jų reikia ir kiek jų bus. „Mano kolegoms, vykdant reformą, svarbiausia buvo nubrėžti ribas. O koks tų ribų turinys, kas tame regione bus, kokį decentralizacijos laipsnį pasirinkti, jiems buvo nelabai svarbu. Vėliau svarstyta, kiek galių suteikti savivaldybėms. Tačiau iki žemiausio lygmens taip ir neprieita. Manau, tai centralizuotos valstybės palikimas – baiminamasi į rankas įduoti iniciatyvą vietos institucijoms. Toks įspūdis, kad tik „viršuje” visi viską geriausiai žino ir išmano”, – sako mokslininkė.
J.Mačiulytė prisimena, kokį atsakymą išgirdo į klausimą, kodėl apskritims nebuvo skirta daugiau funkcijų. Esą kai ateis ES fondai, pinigai, susiburs draugų kompanija ir pasidalys juos sau. Ateityje tai, kad nėra vietinės savivaldos, trukdys rengti projektus, pritraukti Europos Sąjungos fondų pinigų.
Atitrūkimas nuo Vilniaus, centro, kur viskas vyksta, yra labai didelis, žmonėms atvykti į Vilnių iš Skuodo, Plungės ar Joniškio yra brangu, trunka daug laiko, o informacija iš Vilniaus regionus pasiekia pavėluotai.
„Idealus variantas, kuris, bijau, Lietuvoje nebus įgyvendintas, būtų vykdyti normalią teritorinę administracinę reformą – įteisinti žemiausią teritorinį lygmenį, seniūnijas. Gal net ne seniūnijų lygmenį, galima apylinkių lygmenį – gyventojų tankumas Lietuvoje nėra didelis. Bet turi būti renkamas seniūnas, nes skirtasis vykdo ne žmonių, o skirtosios įstaigos ar politinės organizacijos valią. Taip pat reikėtų įteisinti aktyviausias kaimo bendruomenes, kurios išsirutuliotų į seniūnijas, turinčias savivaldą, savo biudžetą, valstybės dotacijų”, –sako mokslininkė, Lietuvos kaimą tyrinėjanti jau dešimt metų.
Anot jos, jei būtų įgyvendinta reali vietinė savivalda, apie investicijas galvotų ne tik savivaldybės, bet ir seniūnijos. Dabar, kai savivaldybės neturi realios ekonominės savivaldos, net aktyviausiems merams nepavyksta pritraukti užsienio investicijų – daugiau nuolaidų, palankesnių sąlygų investuotojams jos gali pasiūlyti tik savo biudžeto sąskaita.
J.Mačiulytės manymu, vietinė savivalda būtina, nes tik taip galima išjudinti kaimo žmonių iniciatyvą. „Nepamirškime, Lietuvos kaimas ne toks, koks buvo iki kolektyvizacijos”.