Deja, bandžiau nesėkmingai.
Tuomet mėginau mobilizaciją pradėti nuo gatvių. Šnekėjau su tuzinais jaunų žmonių iš Ukrainos, Estijos, Latvijos ir Lietuvos, bandžiau suvilioti juos pasakojimais kaip gerai jie atrodytų apsivilkę karinę uniformą ir klausiau ar jie sutiktų kovoti už JAV Irake. Dauguma atsakė keistais žvilgsniais.
Viena mergina iš Latvijos neleido savo vaikinui vykti į Iraką, tačiau sakė, kad mielai išleistų savo tėtį.
Nenoriu nuvertinti 105 Lietuvos, 122 Latvijos, 55 Estijos ar net 10 Norvegijos karių, tarnaujančių Irake. Birželį žuvusio Latvijos kario Olafso Baumanio žmonai ir dviems sūnums jau niekas nebeužpildys atsiradusios tuštumos.
Nors jo auka – ne pokštas, pati koalicija tikrai primena pokštą. Iš tikrųjų aš noriu nuvertinti teiginį, kad Irake mus remia stiprios koalicijos pajėgos: iš 28 šalių-sąjungininkių, kurių kariai tarnauja Irake, tik aštuonios tarnauti pasiuntusios daugiau nei po 500 karių. Ir dauguma jų yra tik bandymo pasirodyti iš gerosios pusės ženklas. O be to, dėl kalbos skirtumų ir įrangos trūkumo kai kurie kontingentai – 28 Makedonijos kariai ar 29 Kazachstano kariai – greičiausiai sukuria daugiau problemų nei naudos.
G.W.Bushas sušaukė užsienio valstybių vadovus į šią „pasiryžusiųjų padėti koaliciją“, tačiau niekada nebandė užsitarnauti viešosios užsieniečių nuomonės palankumo. Todėl, pagal vienos latvių apklausos rezultatus, 80 proc. šios šalies gyventojų prieštarauja Latvijos karių tarnybai Irake. Latvijos prezidentė Vaira Vike-Freiberga pripažino, kad sudėtinga būtų pratęsti karių tarnybą ilgiau nei iki birželio.
Provakarietiškas Lietuvos prezidentas Valdas Adamkus, daugiau nei 45 metus gyvenęs Amerikoje, ne kartą sakė, kad JAV turi parodyti pagarbą kitoms valstybėms. Aš paklausiau, ar jis nori įspėti Busho administraciją vengti arogancijos, o jis nusišypsojęs atsakė, kad norėjo išvengti šio žodžio.
Mes galėtume prisiminti kaip vystėsi senovės Atenų – bene garsiausios klestėjusios civilizacijos – istorija. Vos per tris kartas šis pagal šiuolaikinius standartus nedidelis miestelis subrandino demokratiją, tapo supervalstybe ir išugdė vienus garsiausių visų laikų menininkų, rašytojų, filosofų ir istorikų.
Tačiau Atėnai ir baigėsi Atėnais. Atėnų humaniškumas nebuvo taikomas už valstybės sienų, kaimynai buvo puldinėjami, o anti-Atėniškas judėjimas buvo pajuokiamas. Užsieniečiams Atėnai buvo ne demokratijos, o arogancijos lopšys. Garsiausi senovės humanistai už savo valstybės sienų buvo pritrenkiančiai nehumaniški.
Išpuikusių Atėnų karinės intervencijos į užsienį supriešino kaimynus, kol galų kale prasidėjo Peloponeso karas. Svarbiausia ne tai, kad kare Atėnai pralaimėjo – svarbiausia tai, kad buvo išduotos pagrindinės vertybės, atsirado susvetimėjimais su kaimynais ir civilizacija pati save sunaikino.
Laimė, panašu, kad G.W.Bushas pradeda tai suvokti. Praėjusį mėnesį parodė naują – taikingą savo charakterio pusę. Pirmoji jo kelionė po inauguracijos – kelionė po Europą. Praėjusią savaitę Colinas Powellas sakė, kad administracija „sieks užmegzti glaudesnius ryšius su Europa“ ir kad, jo manymu, Europa taip pat turėtų stengtis padėti užmegzti šiuos ryšius. Bravo! Europa taip pat turi atkišti savo ranką.
Kitas vilties kupinas ženklas buvo G.W.Busho administracijos parama Kofi Annanui. Konservatyviųjų prieš Jungtines Tautas nusiteikusių jėgų organizuota kampanija prieš K.Annaną Amerikai pakenkė ne mažiau, nei pačiam K.Annanui, o administracija užėmė puikią poziciją šiai kampanijai stabdyti.
Aš asmeniškai mačiau, koks žavingas gali būti G.W.Bushas, kai jam to reikia. 2000 metų rinkimų kampanijos pradžioje pagal apklausų rezultatus jis taip stipriai pirmavo, kad niekino žurnalistus ir elgėsi su jais lyg su Prancūzijos prezidentais. Tuomet jis buvo sutriuškintas Nju Hempšyro valstijos pirminiuose rinkimuose ir staiga visiškai pasikeitė W.Busho elgesys su žurnalistais. Pats laikas pakartoti šį triuką ir su šešiais milijardais užsieniečių.
Tiesa, mano misija buvo sąlyginai sėkminga (norėdami pamatyti filmuotą medžiagą iš mano kelionės, prisijunkite prie www.nytimes.com/kristofresponds). Pone Bushai, po visų pokalbių gatvėse galų gale atradau du potencialius šauktinius tarnybai Irake: Vilniaus universiteto studentus Vytautą Benokraitį ir Gediminą Bagdonavičių. Vilties dar yra.