– Kokia Jūsų, kaip vertėjo, karjeros pradžia?
Vertėjo darbu susidomėjau paskutinėse mokyklos klasėse ir jau tada į stalčių, į sąsiuvinį versdavau trumpus fragmentus. Pabandžiau ir Jameso Joyce’o „Menininko jaunų dienų portretą“ (tada lietuviškai jo dar nebuvo), Normano Mailerio romaną „Nuogieji ir mirusieji“. Tie vertimai tikrai nebuvo verti dėmesio, ir net nėra reikalo jų atgaivinti. Pirma publikacija buvo 1984 m. „Literatūroje ir mene“ – Richardas Brautiganas.
– Vertėjas – dažnai tarsi „išmestas už borto”: juk pagrindinis dėmesys skiriamas tekstui, autoriui, galiausiai – knygos apipavidalinimui...
Mano manymu, literatūra šiuo metu nėra ryškiausiai matomas kultūros reiškinys. Pirmą vietą užima reginiai. Kalbu ne tik apie masinę kultūrą – televiziją, bet ir rimtąją: tai – klasikinės muzikos festivaliai, teatras, opera – reiškiniai, pritraukiantys ne tik daug melomanų, bet ir tokių, kurie ateina norėdami parodyti save ir pamatyti kitus. Kadangi taip yra, šitokios rūšies kultūra pritraukia ir komercinę paramą.
Apskritai reginių kultūra yra kur kas labiau matoma ir pastebima lyginant su literatūra, o vertėjo figūra nublanksta išvis. Tai, be abejo, yra neišvengiama, tačiau šiuo metu leidžiant tiek daug verstinės grožinės ir mokslinės literatūros vertėjo vaidmenį turime suvokti kaip vieną iš pagrindinių. Norėčiau pabrėžti, kad džiaugiuosi, jog pastaraisiais metais įvertinamas vertėjo triūsas. Vyriausybės premiją traktuoju kaip to mažai pastebimo, sudėtingo ir žinių reikalaujančio vertėjo darbo įvertinimą.
– Ar vertėjo gyvenimas – tai buvimas tekstuose nuo ryto iki vakaro?
Negaliu imtis to darbo priešokiais – man labiausiai patinka, kai knygos vertimui galiu skirti visą dieną – nuo ryto iki vakaro: tuomet pagaunu ritmą, įsijaučiu, susikaupiu. Be abejo, turiu daug kitos veiklos – esu literatūros kritikas, dalyvauju įvairiuose renginiuose, darbuojuosi Lietuvos literatūros vertėjų sąjungoje. Norėčiau pabrėžti, kad būtent ji prisidėjo, jog tylus vertėjo darbas būtų viešinamas, akcentuojamas, kad apie jį būtų kalbama.
– Ar, pradėjęs versti kūrinį, dirbate su juo nuosekliai, ar vienu metu imatės kelių veikalų?
Knygą visada stengiuosi versti tiktai vieną, žinoma, kartais įsiterpia smulkūs vertimai, tačiau, manau, negalima per daug atitrūkti nuo knygos: jeigu kelis mėnesius nesiimi jos, reikia vėl iš naujo įsijausti, pagauti nuotaikas; kartojasi tam tikros situacijos, frazės, žodžiai.
– Ar gali vertėjas būti nešališkas? Ar būtina paisyti tik autoriaus ir jo propaguojamo stilių?
Manau, tai yra būtina. Be to, tą patį tekstą kiekvienas vertėjas išvers truputėlį kitaip. Dažniausiai, žinoma, skirtumai bus neesminiai, nereikšmingi: vienas vertėjas linkęs vartoti vienus žodžius, kitas – kitus. Svarbiausia, kad nebūtų nutolstama nuo originalo.
Taip pat yra du vertėjų tipai: besilaikantys tikslumo ir propaguojantys laisvesnį vertimą. Pavyzdžiui, galime džiaugtis nemažu skaičiumi puikaus vertėjo Valdo Petrausko išverstų kūrinių – jis kaip tik ir yra laisvojo vertimo atstovas. Aš pats laikausi pozicijos, kad reikia stengtis kuo geriau perteikti raišką, nes vertėjas verčia ne tik mintį, bet ir žodžius. Grožinėje literatūroje labai svarbu, kodėl autorius pasirinko tokį, o ne kitokį žodį. Tai atspindi jo stilių, o vertėjui jį ir būtina kuo adekvačiau perteikti.
– Ar pats renkatės, ką norėtumėte išversti, ar vykdote užsakymus?
Visų pirma, aš niekada neverčiu to, kas man nepatinka. Esu atmetęs nemažai kūrinių, bet taip pat esu atsisakęs ir tokių, kuriuos versti labai norėčiau – tiesiog būnu pradėjęs jau kitą tekstą ir paprasčiausiai nebepakanka laiko, o leidykla dažnai nenori laukti metus ar ilgiau. Mano paties siūlymu buvo pradėti versti tokie autoriai kaip Johnas Banville’as ar Grahamas Swiftas. Įdomiausia tai, kad kūriniai, kurie kažkada man buvo pasiūlyti, tačiau kurių anksčiau nebuvau planavęs – tarkim, Johno Updike‘o romanas „Poros“ ar Roberto Irwino „Arabiškasis košmaras“ – man pačiam tapo dideliu atradimu. Be to, verčiu ne tik grožinę literatūrą – man įdomu ir filosofija, istorija.
– Ar knygos, kurių atsisakote – vadinamoji popliteratūra?
Tokių pasiūlymų yra buvę, tačiau nedaug: leidėjai apytiksliai žino, ką aš norėčiau versti ir kaip žiūriu į literatūrą. Kaip jau minėjau, dažniau susiduriu su tuo atveju, kad siūlomas knygas mielai imčiausi versti, tačiau tuo metu jau būnu pradėjęs dirbti su kitomis.
– Ką manote apie pakartotinius tekstų vertimus?
Man pačiam tuo užsiimti neteko, bet tai yra praktikuojama ir, galima sakyti, neišvengiama. Pavyzdžiui, kai kuriuos Shakespeare’o kūrinius reikia peržiūrėti iš naujo, nes vertėjo Aleksio Churgino vertimai, manau, nebuvo labai tinkami. Keista, tačiau yra pasitaikę tokių atvejų, kai visai neseniai išverstos knygos buvo perverstos pakartotinai, ir, deja, ne geriau, o tiesiog prasčiau. Į šį „sąrašą“ galima įtraukti George’o Orwello „Gyvulių ūkį“, Elfridės Jelinek „Pianistę“, Vladimiro Nabokovo „Lolitą“. Apibendrindamas galiu pasakyti, kad klasikos vertimų visada reikia, be to, yra kūrinių, kurie kol kas dar nėra išversti – kad ir paties Shakespeare’o.
– Ar esate suplanavęs, ką norėtumėte versti ateityje?
Yra konkrečių planų, tačiau kol kas dar neaišku, ar jie bus įgyvendinti. Pavyzdžiui, Vladimiro Nabokovo „Blyški ugnis“ („Pale Fire“) – gana sudėtingas romanas, ir viskas priklausys nuo to, kokias galimybes turės leidykla. Taip pat bręsta planas išversti dar vieną Aldouso Huxley romaną – tai tikrai įdomus ir vertas dėmesio rašytojas. Taip pat – Williamo Goldingo, Henry Jameso kūriniai.
– Koks literatūros vertėjo santykis su valstybe? Tai – naujos kultūros atnešimas į šalį, akiračio plėtimas?
Naujos kultūros įtraukimas yra absoliučiai būtinas – gyvename ne uždaroje erdvėje ir kaip tik dėl to vertimai yra svarbūs mūsų kultūrai: jie tampa jos dalimi. Kiekviena tauta turi turėti pasaulio literatūros lobyną sava kalba. Dar ankstesniais laikais kai kurie lietuvių rašytojai yra sakę, kad išversta klasika jiems yra labai svarbi, nes praturtina literatūrinę kalbą tokia raiška, kurios mūsų kalboje iki to dar nebuvo. Galima surasti ne vieną pavyzdį: tarkim, absurdo literatūra arba magiškasis realizmas.
– Kodėl apskritai žmonėms reikia skaityti? Kokie autoriai Jums pačiam padarė didžiausią įtaką?
Literatūra žmogui atveria tokias pažinimo erdves, kokių jis jokiais kitais būdais surasti negali. Ypač vaizduotės literatūra, atverianti naujus sąmonės klodus ir pateikianti tokį egzistencijos pažinimo būvį, kurio žmogus net negalėjo įsivaizduoti. Man didžiausą įtaką dar jaunystės laikais padarė tokie klasikai kaip Marcelis Proustas, Jamesas Joyce’as, Franzas Kafka, Samuelis Beckettas, Alainas Robbe-Grillet. Galiausiai pats Jorge’as Louisas Borgesas, įrodęs, kad įmanoma kurti literatūrą, sudarytą iš konstrukcijų, paremtų įvairių ankstesnių kultūrų ir mitologijų pagrindais.
