Yra laisvųjų žurnalistų, nepaperkamų ir neperkamų, yra laisvoji spauda ir spauda. Nekorektiška kaltinti diplomatijos metodų nežinojimu ambasadoriaus, o tokių pavyzdžių, kad straipsniai užsakomi, kad skiltys perkamos, kad redaktoriai kurį laiką formuoja vieną ar kitą reikiamą įvaizdį, kitaip sakant, kad spauda irgi gali būti perkama – nors vežimu vežk visais laikais… Tik apsimetę naivuoliais to nenori žinoti.
Todėl vertėtų žinoti, kad jaunutės Lietuvos valdžia 1922 m. taip padirbėjo su Klaipėdos krašto spauda, kad ta pradėjo rašyte rašyti prieš „laisvojo miesto“ statuso suteikimą Klaipėdos miestui (nes tada jis būtų likęs Vokietijos dalimi ir Lietuvai niekaip nebūtų turėjusi šansų jo prisijungti), ir liejosi taip, jog ne vienas vokietininkas Mėmelyje tada taip pat labai nustebo. Nesistebėjo tik lietuviai, ruošdamiesi įvykdyti sudėtingą diplomatinę, politinę bei karinę operaciją ir Klaipėdą prisijungti, surengiant „sukilimą“ Lietuvos naudai. Kad Klaipėdos gyventojai palankiau žiūrėtų į Lietuvą, prieš „laisvojo miesto“ statusą Lietuva elementariai pervedinėjo pinigus savo atstovui Klaipėdoje Jonui Žiliui, o šis injekcijomis laikraščiams tą nuotaiką palengva ir formavo.
Paėmė tautininkai pinigų savo spaudai – tai tiesa, iš vienintelių tada vadinamųjų sąjungininkų, kurie pripažino Vilnių Lietuvai – sovietų. Paėmė pinigus nelabai didelius savo spaudai leisti, nes jų neturėjo. A. Eidinto knygoje, remiantis istorikais Vytautu Žaliu bei Gediminu Rudžiu ir paaiškinta, kad jie paimti spaudos reikalams, o ne pelnui ar asmeniškiems reikalams.
Taigi, ne toks jau skandalingas dalykas, kai žinai, jog sovietų pageidavimai, kad tuose straipsniuose tautininkai kritikuotų Lenkiją ir jos politiką, buvo net nereikalinga apmokėti – Smetona su Voldemaru taip rašė iki tol, kai gavo pinigų ir kai nebegavo. Ne tokie naivūs buvo, kad juos šiandien galėtų politiniu naivumu gėdinti kokia nors jauna Rusijos istorikė – su komunistais po perversmo susitvarkė greitai ir efektyviai, tik gal be reikalo ketverius vadovus sušaudė…
Nepatinka žurnalistui Smetona ir tautininkų režimas, kurį ne tik jis, bet ir mes visi vadiname autoritariniu, nedemokratiniu. Pats apie tai esu rašęs. Tų trivialių tiesų A. Eidintas jau nekartoja, knygos pratarmėje pastebėdamas, kad jo knyga apie kitką. Žinoma, kritika dėl nepasiruošimo tragiškai okupacijai buvo ir bus, čia mūsų istorija, mūsų diskusijų objektas, bet ar neperėjus į rimtą, argumentuotą toną, vertinant mūsų istoriją, į kvalifikuotą pokalbį, pagarbią diskusiją – argi taip jau reikia šiais laikais niekinti, kaip kokiems sovietams, A. Smetoną, ministrus, režimą, taip stačiai bjauriai viskuo kaltinti? O juolab iškišti kokį nors prof. Kazio Pakšto toliaregiškumo faktelį, dar prie jo sumanumo kelis irgi krikščionis demokratus pridėti ir juodinti tautininkus.
O kam? Pakštas siūlė ne tik pinigus ir auksą išvežti, jis siūlė ir lietuvius išgabenti į Madagaskarą ir sukurti atsarginę Lietuva, tokią Dausuvą…Bet jis buvo opozicijos žmogus, akademikas, už nieką neatsakė, galėjo rašyti ką tik nori. Ne tas pateikiamas mums pavyzdžio kalibras, kad įtikintų.
Citata iš A. Eidinto knygos: „Posėdis prasidėjo po 1 val. nakties, jau birželio 15 dieną. Ministrai net nenujautė, kad SSRS jau birželio 14 d. pradėjo Baltijos šalių jūrinę ir oro blokadą (kad nenujautė sakome todėl, kad nei vienas vyriausybės posėdžio dalyvis vėlesniuose užrašuose tokio fakto nepamini. Tik prezidentas Smetona rašė, jog 14 d. ryte (apie 11-12 val.) pas jį apsilankęs Valstybės kontrolierius K. Šakenis papasakojo, jog jis per privatų asmenį, pažinojusį vieną vokietį, gavęs žinią, „jog netrukus sovietai pastatysią Lietuvos pasieniuose savo sargybas ir stropiai saugosią sienas. Lietuvos kariuomenė būsianti ardoma, skirstoma ir galiausiai paleista. Tokią žinią išgirdęs, paprašiau K. Šakenį kiek galinti greičiau ją pranešti min. pirm. Merkiui“). Taigi K. Šakenis tiksliai neįvardino, bet pranešė prezidentui, kad sovietai pradėjo blokadą. Smetona jau ryte suvokė, kas greitu laiku bus vykdoma iš SSRS pusės“.
Taigi ultimatumai du: iš SSRS ir savų-opozicijos, abu premjerai (Merkys ir naujasis Raštikis) prieš ginkluotą pasipriešinimą, o premjerų parašų po gynybos dokumentais pagal Konstituciją reikia. Tačiau nei vienas premjeras apie ginkluotą kovą nekalba. Tai ką daryti Smetonai? Štai dar viena citata iš naujos A. Eidinto knygos:
„Suprantama, kad sėkmingo karinio pasipriešinimo šansas, esant milžiniškai SSRS karinės galios persvarai, buvo lygus nuliui. Neveltui Smetona prisiminė Vokietijos okupuotas nedideles Europos valstybes – Norvegiją, Daniją, Olandiją. Pagalbos nebuvo galima gauti iš niekur.
Per paskutinį A. Merkio vyriausybės posėdį, kai opozicijos spaudžiamas A. Merkys pagaliau atsistatydino ir S. Raštikis sutiko būti nauju ministru pirmininku, Krašto apsaugos ministras K. Musteikis paprašė, kad pasisakytų S. Raštikis: priimti ultimatumą ar priešintis? Visi laukė įsitempę, ką pasiūlys opozicijos remiamas kandidatas į ministrus pirmininkus - garbingai kovoti ar priimti reikalavimus? Gen. S. Raštikis pasakė, kad krašte yra sovietų įgulos, todėl reikia visus reikalavimus priimti ir nesipriešinti. K. Musteikis replikavo: “Anksčiau - duok pinigų, pinigų, o dabar bijom šautuvą pakelti”. Negana to – krikdemų ir liaudininkų kandidatas tapti premjeru S. Raštikis prieštaravo ir kad būtų pareikštas protestas dėl sovietų veiksmų: “Tas nieko nepadės. Nereikia rusų erzinti jokiais protestais. Mums reikės su jais dirbti, todėl reikia rodyti daugiau nuoširdumo.” Taigi teoriškai visi lietuvių politikai gerai suprato padėtį, tačiau turėjo trūkumą – identifikavę pavojus deramai jiems nesiruošė ir nevykdė netgi aptartų priemonių, būtinų šalies okupacijos atveju.
Esmė ta, jog tada Lietuvos likimas jau buvo tikrai ne lietuvių rankose“.
Jau ir iš anksčiau skelbtų V. Valiušaičio istorinio pobūdžio rašinių lindo įkyri mintis, kad dėl Lietuvos okupacijos 1940 m. kalčiausia... A. Smetonos valdžia, o ne ją įvykdžiusi SSRS. Kažkaip nusimušęs balansas vertinimuose. Nereikia kaltinti ne visai kalto ir nereikia apsikaltinti.
O geriausia palikti daugiau vietos pagarbesnei diskusijai, motyvuotai, asmeniškai neužsipuolant autorių, o įsiskaitant į naują knygą. Paprastai tokiais atvejais prof. Vytautas Landsbergis taikliai svarsto: gal suklydo? Gal buvo suklaidintas? O po nedidelės pauzės – turbūt antra.
Nuoširdžiai tikiu, kad prieš rašydamas naują straipsnį V. Valiušaitis perskaitys naują A. Eidinto knygą. Po to imsis diskutuoti rimtai.