Regbininkai nesutaria. Nesutaria dėl tvarkos Lietuvos pirmenybėse, dar labiau nesutaria dėl to, kam treniruoti įvairaus amžiaus Lietuvos rinktines.
Keturi šalies klubai svarsto, ar jiems dalyvauti 2012-ųjų Lietuvos regbio federacijos čempionate. Tai atviru laišku Lietuvos regbio federacijai (LRF) paviešino „Šiaulių“ klubo prezidentas Raimundas Švambaris.
R. Švambaris apkaltino Lietuvos pirmenybių rengėjus, kad jie per pastaras šalies pirmenybes nepasirūpino čempionato koordinatoriaus, atsakingo už rungtynių vykdymą, teisėjus, statistikos kaupimą ir jos platinimą, etatu. 2010-aisiais koordinatoriumi buvo pats R. Švambaris. 2012-aiaisias įtakingas LRF organas - trenerių taryba pasiūlė, o federacijos prezidiumas patvirtino į koordinatoriaus pareigas Vilniaus regbio akademijos trenerį Vidmantą Valį.
„Tikrai pareigingas, veiklus ir sąžiningas žmogus,“ – apibūdino V.Valį LRF prezidentas Rolandas Alksnys.
Tai ne pirmi konfliktai tarp regbininkų. Keturios regbio komandos buvo palikusios Lietuvos pirmenybes prieš kelis metus. 2010 buvo kilę nesutarimai dėl tuometinio prezidento Antano Boso darbo, prezidento instituto kompetencijos. A. Bosą pakeitė R. Alksnys, o prezidento įgaliojimai buvo apriboti. Bene svarbiausiu LRF organu tapo trenerių taryba, kuriai pavesta organizuoti Lietuvos čempionatą, taip pat siūlyti kandidatus į regbio rinktinių trenerių postus.
Dėl tų postų tarp regbio trenerių ir vadovų ir kyla bene didžiausi nesutarimai. Opozicija valdžią kaltina nesiskaitymu su keliais klubais, pačią opoziciją kaltiną stengimusi neišleisti savo žaidėjų į šalies rinktines.
Išklausėme ne dvi, o net tris puses: opozicijos, trenerių tarybos pirmininko ir LRF vadovo. Jas ir pateikiame.
Regbis – ne vien treneriai
Raimundas Švambaris, „Šiaulių“ klubo prezidentas:
„Pagrindinis dalykas – mes esame nepatenkinti vadovybės darbu. Pretenzijų turime trenerių tarybai, ypač pernai metų tarybai.
Prieš pusantrų metų Lietuvos regbio federacijos prezidentas buvo Antanas Bosas. Tačiau juo nepatenkintieji susiorganizavo ir pareiškė, kad jis blogai dirba, kad jie padarys geriau. Išsirinko prezidentą, pasikeitė įstatus, kad visa valdžia pereina trenerių tarybai. Tiesiog paėmė vieną iš sudėtinių federacijos dalių – trenerių tarybą ir suteikė jai įgaliojimus.
Šiaip, tai treneriai turėtų užsiimti treniravimu, metodika, kuo nors panašiu, bet regbyje – viskas jų rankose. Jie kaip išskirtiniai mūsų bendruomenėje. Bet juk ši sporto šaka – ne vien treneriai. Yra ir žaidėjai, ir teisėjai, ir organizatoriai, ir rėmėjai. Na tiek to, tegu būna treneriai – svarbiausi. Bet tada tegu jie dirba darbą, kurį sau prisiskyrė.
Federacijos nariai – klubai susirenka su federacijos vadovybe tik per susirinkimą. Faktiškai jie nėra atstovaujami.
Yra įstatuose įvardintas prezidiumas, ir jie vadovauja į klubus visai neatsižvelgdami.
Čempionatas vyko, bet labai netvarkingai: kas ką norėjo, tas tą darė.
Yra keli klubai: „Šiauliai“, Šiaulių „Baltrex“, Klaipėdos „Kuršiai“, Vilniaus „Geležinis vilkas“, kurie nenori taip dirbti ir svarsto visokias alternatyvas. Dabar galvojam vykdyti kažkokį savo turnyrą. Galvojam: dalyvauti ar nedalyvauti Lietuvos čempionate. Klubų jame ir taip nėra daug. Dar išeis keturi, bus dar blogiau. Bet kai vieni klubai su kitais nesiskaito ir kitų nuomonės neišklauso, tas mūsų negali tenkinti. Mes irgi turime savo nuomonę ir norime, kad į ją bent šiek tiek atsižvelgtų.
Mūsų netenkina daug dalykų.
Prieš metus išrinkome drausmės komisiją – tris pakankamai kompetentingus žmones. Ji svarsto prasižengimus, korteles. Bet kad komisija ką nors dirbtų, jai reikalinga informacija. Pati ji neieškos, negaudys informacijos – kažkas jai turi pateikti rungtynių protokolus. Pernai tokio koordinatoriaus, kuris visą tai darytų, visą tokią veiklą organizuotų, nebuvo. Jį turėjo surasti prezidentas ir trenerių taryba. O jie to darbo nepadarė.
Į rinktinės trenerius pasiskyrė savo draugus. Jaunimo rinktinė prieš du metus buvo Europos čempionai. Tai tą trenerį, kuris komandą į čempionus atvedė per pirmą susirinkimą trenerių taryba nušalino ir paskyrė savo draugą. Turėjo galvoje, kad jie vėl skins laurus. Bet kadangi kitas metais jokių tų laurų nenuskynė, kilo sumaištis tarp žaidėjų, jie jau nenori atstovauti rinktinei, nepatenkinti trenerio darbu ir komandos komplektavimo principais.
Pernai jaunučių (iki 17 metų) komandos trenerį paskyrė savo nuožiūrą. Be jokio svarstymo. „Šiaulių“ regbio klubas toje amžiaus grupėje yra Lietuvos čempionai, aiškiai stipresni už savo varžovus. O į rinktinę iš jų nepaėmė nė vieno. Susirinko savo žmones. O kas? Už federacijos pinigus apšaudė savo žaidėjus ir tiek. Ir yra daug panašių atvejų. Treneris susirinko savo žmones: laimėjo – gerai, nelaimėjo – tiek to.
Čempionatas be maištininkų nežlugtų
Paulius Zubavičius, Lietuvos regbio federacijos trenerių tarybos pirmininkas:
„Trenerių taryba yra kaip mūsų federacijos valdyba. Ją sudaro klubų treneriai. Iš kiekvieno klubo – po trenerį. Ar priimti trenerį į tarybą, ar ne – sprendžia visi. „Šiauliai“ turi savo trenerį, kuris atstovauja jų klubui. Visi viešai priima sprendimus.
Kaip kažkas rinktinės treneriu gali paskirti savo draugą? Juk renkasi taryba ir visi balsuoja, o prezidentas tvirtina. Imčiau dabar ir pasiskirčiau save treneriu, sakyčiau – dabar aš būsiu rinktinės treneriu. Nesąmonė...
Šiemet nebuvo pakeistas nei vienas treneris. Ir kodėl reikėtų tuos trenerius pakeisti? Jeigu trenerių taryba įvertino jų darbą gerai.
Pernai nebuvo koordinatoriaus. Užpernai R. Švambaris pats save pasiskyrė koordinatoriumi. Šiam sezonui koordinatorių paskyrė trenerių taryba. Jį patvirtinti turėjo patvirtinti federacijos prezidiumas. Patvirtino. Tai kokia yra netvarka?
Vilniaus „Geležinis vilkas“, Šiaulių „Baltrex“, „Šiauliai“, Klaipėdos „Kuršiai“ buvo prieš mane. Visi kiti klubai mane palaikė. Tada pirmieji pradėjo ieškoti kabliukų, kaip mane „panaikinti“. Rado. Neturėjau faktų atsakyti, tai per tą pastarąjį mūsų tarybos susirinkimą pasitraukiau – nebalsavau už jokį sprendimą. Nei už rinktinių trenerius, nei už koordinatorių. Po to aš įrodžiau, kad esu teisėtai išrinktas trenerių tarybos pirmininku. O kai trenerių paklausiau – kas norėtų dirbti trenerių tarybos pirmininko darbą, kaip manot – kas pasakė: taip? Nebuvo nė vieno norinčio dirbti. Tai yra visuomeninės pareigos.
Sakykime - tie klubai palieka Lietuvos čempionatą. Na ką padarysi. Tai keturi klubai iš dvylikos. Čempionatas vyktų ir be jų.
Taip, buvo kelios komandos kažkada pasitraukusios iš Lietuvos čempionato. Bet dabar jų vadovai supranta, kad padarė kvailokai, kad nereikėjo to daryti. Man irgi daug kas nepatinka, bet yra tvarka, tų pačių narių parengti federacijos įstatai. Niekam jie nėra slapti, juos galima perskaityti LRF puslapyje.
Kaip atrodo, kai jie mums grasina: mes neduosim jums savo žmonių į rinktinę, kadangi jūs neduodat mums to ar kito rinktinės trenerio posto... Taip jie Lietuvos regbio lygį kelia? Jie tuo daro Lietuvai blogai, ir tam pačiam žaidėjui, kuris gali rinktinėje žaisti. Ir man norėtųsi tiesiai šviesiai Raimundo paklaust: kaip buvo pernai su U’17 rinktine? Kodėl jie neišleido į ją nė vieno savo komandos žaidėjo?
Dar vienas pavyzdys. Susikūrė Alytaus regbio klubas. Ten Dzūkijoje niekada niekas regbio nežaidė. Ir ten atsirado žmonės, kurie vedini entuziazmo renka komandą, treniruojasi. O opozicija sako: „Mes jų nepriimsim į federaciją, koks čia klubas?“ Suprantama nepriimti jie negali. Bet bando visais būdais prieštarauti. Ir kam prieštarauti? Tam, kad regbio geografija plėstųsi?
Aš suprantu, kad tai reikalas tik didžiulėse ambicijose. Jie sako: mes juk esame geriausi . Na taip – jūs geriausi. Bet gal kitais metais geresni bus kiti? Regbis – juk sportas“.
O jeigu R. Švambaris nori gauti kokius nors atsakymus, tai jis neturėtų viešai rašinėti. O parašyti oficialų raštą ir gautų visus atsakymus.“
Vienyti sekasi nekaip
Rolandas Alksnys, Lietuvos regbio federacijos prezidentas:
„Kritikuoti federaciją galima ir net kartais reikia. Bet klaidų nedaro tie, kurie visai nieko nedaro. Ir aš pripažįstu savo klaidas. Buvo padaryta kad ir tokia klaida, kad priėmėme jauną žmogų į generalinio sekretoriaus pareigas, o jis nesusitvarkė su savo darbu.
Taip, girdėjau tą kritiką dėl netvarkos čempionate. Pernai dėl finansinių priežasčių buvo atsisakyta koordinatoriaus. Šiemet trenerių taryba nusprendė, kad jis yra reikalingas, vienbalsiai jį išrinko, prezidiumas patvirtino jų iškeltą kandidatūrą ir šiemet jis koordinuos visą čempionatą: rūpinsis rungtynių vykdymu, teisėjų parinkimu, rinks rezultatus, ruoš lenteles, platins informaciją. Beveik viskas guls ant koordinatoriaus pečių.
Iš tikrųjų sutinku, kad dėl koordinatoriaus atsisakymo buvo paskubėta. Tai, kad jo buvo atsisakyta - mūsų klaida. Trenerių taryboje, kaip Seime. Yra pozicija, yra opozicija. Ir opozicija visada kritikuoja poziciją.
Kai aš tapau prezidentu, prisimenu kalbą, kad prezidento galią ir valdžią reikia riboti. LRF prezidiume buvo verslininkai, o opozicija šaukė, kad patys nori valdyti federaciją. Ir buvo pasiūlytas toks modelis, kad būtų įkurta trenerių taryba.
Taryba ir priima sprendimus. Aš jų įtakoti negaliu. Tik prezidiumas juos gali atmesti. Prezidiumą sudaro teisėjų kolegijos pirmininkas, trenerių tarybos pirmininkas, techninis sekretorius, generalinis sekretorius, prezidentas ir buhalterė. O šiaip prezidiumas daugiausia užsiima klausimais – kaip užtikrinti biudžetą.
Buvo jau prie LRF prezidento Aleksandro Makarenkos įvykę, kad Kauno „Ąžuolas“, Plungės „Perkūnas“, Marijampolės „Sūduvis“ ir Klaipėdos „Kuršiai“ atskilę nuo federacijos. Bet jie sau blogai padarė. Ir Lietuvos rinktinei nuo tokių skilimų – problema. Nieko gero dėl atskilimo būtų ir todėl , Lietuvos regbio lygis taip tikrai nekils.. Bet jeigu jie taip nori būti čempionais, tai tegu jau atskyla.
Šiauliuose yra trys klubai, nuo šių metų bus jau keturi. Ir jie tarpusavyje daugiau riejasi negu bendradarbiauja. Ir šitas savo rietenas permeta ant visos likusios Lietuvos regbio bendruomenės.
Manau viską spręsti reikėtų kompromiso keliu. Tokie atviri laiškai, aiškinimasis žiniasklaidoje mums nei garbės nei naudos neduoda.
Kai čia atėjau, tai negalėjau pagalvoti, kad ta bendruomenė yra tiek nevieninga. Nors man sakė buvęs prezidentas A. Makarenka, kad čia dedasi baisūs dalykai, bet aš netikėjau. Bandžiau aš vienyti, bet nelabai man tai sekasi, atvirai tariant... Bandžiau siūlyti, kad rinktinių treneriais dirbtų žmonės iš skirtingų miestų. Bet Šiaulių treneriai kategoriškai atsisakė. Pareiškė, kad su kitų miestų treneriais kartu dirbti nenori. O aš manau, kad gudresnis ir gabesnis Šiaulių treneris, dirbdamas su kolega iš Plungės, duotų naudos Plungės regbiui, o tai pakeltų ir bendrą lygį. Bet šiauliečiai to nenori.
Buvo daug priekaištų, kodėl Vilniaus ir Jurbarko treneriai treniruoja U-18 rinktinę, jei jų klubinės komandos nelaimi. Bet šitie treneriai išvedė aštuoniolikmečius tarp 16-os stipriausių Europos komandų. Reiškia jų darbas pasiteisino...“
