„Situacija tokia, kad jis išvyksta nenorėdamas savo parašu, kaip jis sakė, sovietizuoti Lietuvos arba kitose nuotrupose yra, kad tiesiog „nežinia, ką galiu padaryti“. Jis numatė, kaip maždaug bus, kaip atsitiks su Latvijos, Estijos prezidentais“, - pristatydamas knygą kalbėjo A. Eidintas.

Latvijos tarpukario prezidentas Kārlis Ulmanis bei Estijos prezidentas Konstantinas Pätsas po sovietų invazijos įgyvendino daugumą Maskvos reikalavimų, tačiau galiausiai vis tiek buvo suimti.

Pavyzdžiui, K. Pätsas pasirašė apie 200 įvairių dekretų, kol 1940-ųjų liepą buvo priverstas palikti prezidento postą, su šeima buvo deportuotas iš pradžių į Leningradą, vėliau į Ufą, galiausiai jį atskyrė nuo šeimos, išsiuntė į kalėjimą, nuteisė už antisovietinę veiklą bei gydė psichiatrijos ligoninėje, mat K. Pätsas teigė, kad jis yra Estijos prezidentas.

Panašiai mąsto ir jo kolega, istorikas bei diplomatas Vytautas Žalys, kurio nuomone terminas „pabėgimas“ kalbant apie A. Smetoną išvis netinka.

Tautininkai nesibodėjo priimti paramos iš sovietų

Pristatydamas antrą A. Smetonos biografiją, A. Eidintas priminė, kad šiuolaikiniai istorikai bei filosofai A. Smetonai iš esmės išsako du pagrindinius kaltinimus: pirmiausia dėl išvykimo iš šalies 1940-ųjų birželį bei dėl to, kad tautininkai savo spaudos leidybą finansavo iš sovietų ambasados gautais pinigais.

Primenama, kad Vilniaus universiteto profesorius, istorikas Zenonas Butkus dokumentais įrodė, jog iki 1926 m. perversmo tautininkai savo spaudos leidybą finansavo iš sovietų gautais pinigais.

Tačiau A. Eidintas teigia, kad į tautininkų naudojimąsi sovietų pinigais galima žiūrėti iš įvairių perspektyvų: viena vertus, šį faktą galima vertinti iš 1940 m. SSRS ultimatumo pozicijų, kita vertus, galima bandyti įsijausti į tuometinę situaciją, kuri buvo iki perversmo – kai Sovietų Rusija buvo vos ne vienintelė Lietuvos sąjungininkė, pripažinusi Lietuvos sostinę Vilnių.

„Žiūrint iš 1940 m. birželio ultimatumo taško ir iš to, kas atsitiko vėliau, tai, žinoma, negražu, bet jeigu pažiūrėtume, kaip atrodė tas reikalas tada, tai vaizdas galbūt nėra toks baisus, nes tautininkams reikėjo pinigų spaudos leidimui, jie tuos pinigus ne į savo kišenę įsidėjo“, - sakė diplomatas.

Jo teigimu, viską suorganizavo Vincas Krėvė-Mickevičius. Beje, V. Krėvė-Mickevičius iki 1926 m. perversmo buvo tautininkas, draugavo su A. Smetona, Augustinu Voldemaru, tačiau po perversmo ėmė kritikuoti buvusius bendražygius, bendravo su prokomunistiniais rašytojais, įsteigė marksistinę studentų draugiją, o sovietams okupavus Lietuvą tapo Maskvos rankomis suformuotos liaudies vyriausybės nariu.

„Viską suorganizavo V. Krėvė-Mickevičius – artimas žmogus. Ir kas buvo Sovietų Sąjunga tada Lietuvai? Tai buvo šalis, kuri vienintelė pripažino Lietuvos teises į Vilnių. Antras dalykas, sovietai buvo vos ne strateginiai partneriai, nors tas Lietuvos flirtas 1920 m. pasirašant sutartį ir slaptus protokolus su Rusija prieš Lenkiją buvo gana pavojingas. Bet situacija buvo tokia, kad daugiau paramos niekur negalėjai gauti“, - pasakojo ambasadorius.

Jo nuomone, tautininkai paramai neatsispyrė ir dėl to, kad vietos komunistų jėgos buvo gana silpnos, todėl perversmų iš jų pusės nelabai galėjai tikėtis, o bendros sienos su Sovietų Sąjunga Lietuva neturėjo.

„O diplomatai pinigų davė todėl, kad jų reikalas yra dirbti su vietos politikais. Mes irgi naudojame tokius dalykus: nuperkame straipsnius, nuperkame kokį žurnalistą – jeigu reikia mes naudojame tam tikras lėšas, akumuliuodami iš turtingų sponsorių, ne iš valstybės biudžeto, žinoma, ir pasiekiame teigiamų rezultatų“ - ir apie šiuolaikines diplomatijos subtilybes prabilo A. Eidintas.

„Aš būčiau ėmęs dar daugiau pinigų (nors ten sumos buvo nemenkos), jeigu būčiau tokioje padėtyje su savo spauda, kai nebuvo už ką laikraščius leisti“, - reziumavo diplomatas.

Bėgimas per upelį – vieniems gėdingas žingsnis, kitiems ne

A. Eidintas taip pat sako, kad dvejopai galima vertinti ir A. Smetonos išvykimą iš Lietuvos 1940 m. Vieniems žmonėms tai atrodo kaip pabėgimas ir savo valstybės palikimas likimo valiai, kitiems – protinga elgsena, nes turėdami savo rankose autoritarinės valstybės prezidentą sovietai galėjo tikėtis labai lengvai įteisinti Lietuvos sovietizaciją ir inkorporavimą į SSRS sudėtį.

Pasak ambasadoriaus, A. Smetonos motyvacija išvykti iš šalies buvo susijusi tiek su išorės grėsmėmis, tiek su vidaus situacija.

SSRS įteikė ultimatumą, kuriuo reikalavo galimybės įvesti į Lietuvos teritoriją neribotą sovietų armijos kontingentą, išduoti vidaus reikalų ministrą Kazimierą Skučą ir Valstybės saugumo departamento direktorių Augustiną Povilaitį bei sudaryti Maskvai priimtiną Vyriausybę.

Kaip žinoma, K. Skučas ir A. Povilaitis sovietų buvo apkaltinti provokacijomis prieš Raudonosios armijos įgulas Lietuvoje, nors iš tiesų jokių provokacijų prieš sovietus jie neorganizavo.

Tuo pat metu krikščionys demokratai pareikalavo A. Smetonos pakeisti ministrą pirmininką iš tautininko A. Merkio į krikščionims demokratams priimtinesnį generolą Stasį Raštikį.

„Taigi iš vidaus dar vienas ultimatumas. Jis sutiko tą padaryti“, - sakė A. Eidintas.

Panašiai kaip A. Eidintas mąstė ir istorikas bei diplomatas V. Žalys. Jo nuomone, A. Smetonos pasitraukimą iš šalies galima vertinti iš kapitono pozicijų ir iš prezidento.

„Pabėgimą galima būtų vertinti dvejopai: galima vertinti iš laivo kapitono pozicijų, kai sakoma, kad kapitonas turi pasitraukti iš laivo paskutinis ir netgi nuskęsti kartu su laivu. Tačiau paskutinį sykį laivas taip skendo kokiame XVII a. Ir galima vertinti iš valstybės prezidento pozicijų“, - teigė V. Žalys.

Pasak jo, 1940 m. birželio 15 d. reiškė ne pabaigą, o kovos pradžią, mat reikėjo sudaryti vyriausybę užsienyje, nors ji sudaryta nebuvo.

„Man atrodo, kad laikysena, kurią toje situacijoje pasirinko prezidentas, politiškai yra visiškai suprantama ir patenkinama jau vien todėl, kad išvykdamas iš Lietuvos (nežinau, kodėl mes naudojame terminą „pabėgti“) jis sumaišė visas rusų kortas. Visa ta sumanyta kombinacija, priversti prezidentą pasirašyti visus popierius ir legalizuoti krašto okupaciją, sužlugo, nes A. Smetonos pasitraukimas neleido to padaryti“, - teigė V. Žalys.

V.Žalys: sovietai mokėjo už straipsnius, nukreiptus prieš Lenkiją

V. Žalys taip pat atsargiai įvertino ir A. Eidinto aptartą tautininkų spaudos finansavimo klausimą. Jo teigimu, sovietai tautininkams mokėjo už antilenkiškų straipsnių spausdinimą, tačiau, pasak V. Žalio, lietuvių šiam tikslui skatinti nereikėjo, nes tuometiniai santykiai su Lenkija buvo labai blogi.

Kaip žinoma, tarpukariu Lietuva ir Lenkija nesutarė dėl Vilniaus krašto priklausomybės.

„Iš tikrųjų, už ką buvo mokami pinigai? Už tai, kad Lietuvos, tautininkų spaudoje būtų spausdinami straipsniai, nukreipti pieš Lenkiją. Ar reikėjo lietuvius tuomet raginti rašyti straipsnius prieš Lenkiją? Patikėkite, ne. Ir taip jie juos būtų rašę“, - teigė V. Žalys.

„Todėl čia vienu šūviu buvo nušauti du zuikiai – vis tiek mūsų autoriai būtų rašę prieš Lenkiją. Aš nenoriu čia teisinti, tačiau bet kokiu atveju tai yra nemalonus dalykas ir gerai, kad mes jį žinome“, - pridūrė diplomatas.

Pasak jo, sovietų paramą tautininkams baigėsi apie 1925 m. ir nuo to laiko A. Smetonai esą negalima priskirti jokių įtartinų ryšių. Pasak V. Žalio, sovietų parama tautininkų spaudai neturėtų būti itin sureikšminama.