Lietuva tapusi Europos Sąjungos (ES) nare įgijo teisę gauti paramą įvairiems infrastruktūros projektams įgyvendinti. Mainais šalis įsipareigojo atlikti namų darbus – per tam tikrą laikotarpį įgyvendinti ES direktyvų reikalavimus. Įsipareigoti įsipareigojo, bet tai nebūtinai reiškia, kad įgyvendina.
Ne visada racionalu
Lietuvai privalu paisyti 1991 metais Europos Tarybos priimtos miestų nuotekų valymo direktyvos, kuri nurodo, kaip saugoti aplinką nuo žalingo miestų išleidžiamų nuotekų poveikio. Norint įgyvendinti šios direktyvos reikalavimus, jau reikėjo atlikti nemaža darbų. Ir senosios, ir naujosios ES narės, tarp jų ir Lietuva, įsipareigojo statyti ir plėsti miestų nuotekų rinkimo sistemas, statyti ar rekonstruoti miestų nuotekų valymo įrenginius, galinčius išvalyti teršalus pagal direktyvoje nustatytus normatyvus.
Tiesa, naujosioms ES šalims padaryta tam tikrų nuolaidų – joms leista direktyvą įgyvendinti vėliau nei senosioms ES narėms. Lietuvai derybų su ES metu šiems įsipareigojimams įvykdyti buvo suteiktas pereinamasis ketverių metų laikotarpis.
Direktyvos reikalavimus pradėta įgyvendinti didmiesčiuose, nors specialistai sutaria, kad vandentvarkos ūkio padėtis kaimo vietovėse ir mažesniuose miesteliuose – gerokai prastesnė.
Motyvas paprastas: didmiesčiuose nuotekų tarša didžiausia. Ilgainiui atėjo ir mažesnių miestų eilė. Direktyvoje išdėstyti reikalavimai – surinkti visas susidarančias nuotekas, o jas surinkus išvalyti pagal nustatytus normatyvus – galioja aglomeracijose, kurių vandens užterštumas prilygsta užterštumui gyvenvietėse, turinčiose daugiau kaip 2 tūkst. gyventojų (daugiau nei 2000 GE).
Būtent tokio dydžio gyvenvietės jau gali džiaugtis patogumais – naujais ar rekonstruotais miesto nuotekų valymo įrenginiais. Dabar ES finansavimą vandentvarkos projektams įgyvendinti gali gauti ir daug mažesnės gyvenvietės (nuo 300 GE).
Suprantama, miestuose, kur gyventojų skaičius auga, racionaliausia naudoti centralizuotas nuotekų rinkimo sistemas. Tačiau mažesnes, atokiau nuo miestų esančias gyvenvietes centralizuoti vamzdynai ne visuomet pasiekia, arba juos tiesti pernelyg brangu ir neracionalu. Negi apsimokėtų tiesti kelis kilometrus vamzdyno dešimties priemiesčio namų nuotekoms surinkti?
Mažesnėse gyvenvietėse tinkamą nuotekų rinkimą, specialistų nuomone, apsunkina dar ir tai, kad toli gražu ne visi gyventojai džiaugiasi verčiami jungtis prie centralizuotų inžinerinių tinklų. Būna ir taip, kad nuotekų tvarkymo tinklus nutiesus iki gyventojų sklypo ribos ir sudarius technines galimybes prisijungti, šie atsisako tai daryti. Mat prisijungimo kaina kai kuriais atvejais gerokai šoktelėja, todėl ne vieną gundo galimybė ir toliau tvarkyti nuotekas nesilaikant reikalavimų, teršiant aplinką. Juk už tai nereikia mokėti.
Reikalavimams įgyvendinti – milijardai
Lietuvoje 1990–1992 metais pagal nustatytus reikalavimus buvo valoma vos 20 proc. centralizuotomis nuotekų rinkimo sistemomis surenkamų nuotekų. Šiuo metu – daugiau kaip 90 proc. surenkamų buitinių ir gamybinių nuotekų. Taip pat gerokai sumažėjo į paviršinius vandens telkinius išleidžiamų teršalų kiekis. Pavyzdžiui, fosforo į aplinką patenka dusyk mažiau. Tokius duomenis „Statybai ir architektūrai“ pateikė Aplinkos ministerijos Vandenų politikos skyriaus vyriausiasis specialistas Irmantas Valūnas.
Jo teigimu, šiuo metu visose aglomeracijose, didesnėse nei 2 tūkst. GE, jau įrengti nauji arba rekonstruoti miesto nuotekų valymo įrenginiai, o nuotekų valymo efektyvumas atitinka keliamus reikalavimus. Darbai plečiant ir rekonstruojant nuotekų rinkimo sistemas tęsiami ir toliau.
Apibendrindamas naujausią Europos Komisijos parengtą 2007–2008 metų ES direktyvos įgyvendinimo ataskaitą, I. Valūnas pabrėžė, kad, atsižvelgiant į skirtingus rodiklius, šalių pasiekimai iš tiesų nevienodi. Vienos valstybės galbūt daugiau dėmesio skyrė nuotekų rinkimo pajėgumams plėtoti, kitos – valymui užtikrinti.
Todėl, pavyzdžiui, reikalavimą užtikrinti antrinį nuotekų valymą Lietuva įgyvendino gana sėkmingai – 87 proc. Lenkija šį reikalavimą įvykdė 58 proc., Čekija – tik 11 proc. Pasak I. Valūno, panaši ir tretinio nuotekų valymo situacija. Direktyvoje numatyta, kad zonose, kuriose vandens telkiniai jautrūs azoto fosforo junginių taršai ir kuriems reikalinga didesnė apsauga, reikalaujama paisyti dar griežtesnių valymo reikalavimų – tretinio nuotekų valymo. Toks reikalavimas taikomas 38-iems Lietuvos miestų nuotekų valymo įrenginiams.
Lėšų šiai direktyvai įgyvendinti skirta iš ES Sanglaudos bei kitų struktūrinių fondų ir Lietuvos biudžeto lėšų, taip pat tam tikra dalimi prisidėjo vandentvarkos įmonės. 2000–2006 metais vandentvarkos sektoriui skirta 1,73 mlrd. litų (962 mln. litų – iš ES fondų, 699 mln. litų – iš valstybės biudžeto, 71,4 mln. litų pridėjo galutiniai paramos gavėjai). 2007–2013 metais direktyvai įgyvendinti numatyta 2,09 mlrd. litų.
Parodė kitą medalio pusę
Valdžios atstovų minimi milijardai kelia daug klausimų nuotekų valymo įrenginių gamintojams. Pirmas: ar tie pinigai naudojami racionaliai? Ar pakankamai dėmesio skiriama technologijoms, kurias pasitelkiant šiandien būtų galima pasiekti aukštus azoto ir fosforo valymo parametrus, nenaudojant cheminių medžiagų, turint mažiausią dumblo prieaugį per metus? Būtent dėl tokių įrenginių gerokai palengvėtų juos eksploatuojančių įmonių darbas, sumažėtų vartotojų išlaidos, būtų išspręsta pagrindinė perteklinio dumblo tvarkymo problema. Gamintojai nuotekų šalinimo srityje įžvelgia kur kas mažiau pokyčių, negu pateikiama oficialiose ataskaitose.
„Problemos nuotekų valymo srityje turėtų būti sprendžiamos gamintojams ir valdžios atstovams susėdus prie derybų stalo. Pirmiausia svarbu atsakyti į klausimą, kiek Lietuvoje yra valymo įrenginių gamintojų, kiek yra sukurtų technologijų ir kuo jos pranašesnės už kitas. Nereikia pamiršti ir to, ką būtina padaryti, kad ES nepareikštų ieškinių dėl netinkamai panaudotų pinigų“, – kalbėjo bendrovės „August ir Ko“ savininkas Filionis August.
Ko reikalauja standartas?
Paprašytas apibūdinti Lietuvos nuotekų valymo sektoriaus situaciją verslininkas tvirtino, kad ji nėra gera. Dabar padėtis netgi prastesnė, negu buvo prieš įstojant į ES. Anksčiau Aplinkos ministerija griežčiau tikrino, ar paisoma reikalavimų, buvo labiau užtikrinama gaminių kontrolė.
„Dabar kontrolės beveik neliko, vartotojai iš oficialių institucijų negauna jokios informacijos apie produktų pasirinkimą. O ir įrodymų, kokios kokybės nuotekų valymo įrenginiai parduodami – neprašoma. Galiausiai nekokybiški nuotekų valymo įrenginiai montuojami, ir čia didžiausios bėdos tik prasideda“, – sakė F. August.
Ko reikalauja mažųjų (iki 50 gyventojų) nuotekų valymo įrenginių standartas? Dabar mūsų šalyje galioja Lietuvos standartas (LST EN 12566-3+A1), kurio būtina laikytis visiems nuotekų valymo įrenginių pardavėjams Europoje. Vadinasi, gamintojai privalo pateikti visus nuotekų valymo įrenginių dokumentus, kurių reikalauja šis standartas. Gaminys turi turėti deklaraciją, įrodančią kokybę ir atspindinčią identifikacijos numerį.
Nors įstatymas galioja nuo 2010 metų, kontrolės ir informacijos, ką pirkėjai turėtų žinoti, nėra. Reikalavimų neatitinkančius įrenginius anksčiau ar vėliau tenka keisti. Tačiau ne mažesnė problema, kad tokie įrenginiai teršia aplinką. Problemos jau turėjo būti išspręstos patvirtinus Europos mažųjų nuotekų valymo įrenginių standartą ir sugriežtinus reikalavimus.
Rinkoje esantys nuotekų valymo įrenginiai vienodi tik iš pirmo žvilgsnio – jie skiriasi ne tik valymo technologijomis, parametrais, įrenginių dydžiais, forma, montavimo principu, eksploatacijos kaina. Toli gražu ne visos įmonės turi reikalingus dokumentus ir sertifikatus – kai kurios ir be to netrukdomos prekiauja.
„O gal čia tokia už vandenvalą atsakingos ministerijos pozicija – nesirūpinti aktualiausiais klausimais? Daugelis ES šalių kratosi importuojamų valymo įrenginių, nusistatydamos aukštus reikalavimus ir griežtą kontrolę, kuriuos užtikrina vietos gamintojų technologijos. Taip yra Vokietijoje, Norvegijoje, kitose pažangiose valstybėse. Lietuvoje situacija – priešinga. O tai matydami vietos gamintojai nesistengia investuoti į kokybišką produkciją“, – apgailestavo F. August.
Anot jo, Lietuvoje geras verslas užtikrinamas įmonėms, kurios nesirūpina nei ekologija, nei kokybe. O tokių tik daugėja, nors buitinių nuotekų valymo įrenginių reikalavimai griežtėja.
„Ar Aplinkos ministerija ką nors daro, kad apsaugotų naudotojus nuo nekokybiškų technologijų? Ar Lietuva vertina savo gamintojus, kurie gali pasiūlyti gerų technologijų, vežamų į kitas šalis?“ – klausė verslininkas.
Jo manymu, kokybiški importuojami produktai Lietuvai nepasiekiami, nes rinka čia itin maža, o ir kainų skirtumas, palyginti su prastos kokybės gaminiais, pernelyg ryškus. „Nuo nemalonumų apsukruoliai apsisaugo labai paprastai: patys nenori statyti ir eksploatuoti nuotekų valymo įrenginių, tad pasitelkia tarpininkus. Taigi dar kartą galima pasakyti, kad trūksta gaminių kontrolės“, – tvirtino F. August.
Teigiami pokyčiai
Tiesa, ne visos vandentvarkos įmonės taip elgiasi. Ūkišką požiūrį parodė įmonės „Šilutės vandenys“, „Kėdainių vandenys“, „Jurbarko vandenys“, Nemenčinės komunalinis ūkis.
Atnaujindamos gyvenvietėse nuotekų valymo įrenginius jos ne pasirinko pigiausius gaminius, bet pirmiausia įvertino jų kokybę. Rezultatas – nebereikia kasmet mokėti didžiulių baudų už aplinkos taršą, gyventojai gauna kokybiškas paslaugas, nesikaupia kalnai dumblo, keliančio nemažų problemų. Yra vilčių, kad Lietuvoje šie dalykai bus pradėti kontroliuoti, o Lietuvos upės, upeliai bei ežerai bus švaresni.