Reikalas toks, kad man visai nesmagu rašyt straipsnius, kurie jums visai neįdomūs/neaktualūs, nes tuomet manęs neskaitot, o kai neskaitot, mano ego patiria Lietuvos biudžeto deficito dydžio kančias. Ir man kartais apsisuka galva bemąstant, kurią temą rinktis, sykiais net užmiegu spręsdama „morkos prieš sausainius“ ir panašaus pobūdžio dilemas. Ir kiti negerumai, gyvenimą sunkinantys (ok, žinau, sau jį apsisunkinu pati, galėčiau tiesiog nusispjaut ir rašyt apie tai, kas įdomu man, tačiau straipsnio pirmas sakinys ir toks, koks yra).
Ir aš tikrai žinau, kad nei jūs, nei aš nenorim, kad mano gyvenimas nebūtų lengvas it pienės pūkas ar kokia snaigė, ar dar kas. Todėl nuo šiandien kartais straipsnio apačioje rasit apklausą; po savaitės pažiūrėsiu, kaip balsavot, paskui savaitėlę-kitą pamąstysiu, kaip čia geriau temą pateikt, su keptuvėm ir pjaustymo lentelėm pasišnekėsiu (čia prozopopėja, ne šizofrenija, jei ką) ir bus straipsnis. Šitai pasakoju, kad nenustebtumėt, jog kitą penktadienį dar nebus nieko, kam būtų darius įtaką jūsų nuomonė.
Šaunus planas, tiesa? (parašiau ir tyliai pasidžiaugiau, atsikračiusi sprendimo priėmimo naštos)
***
Apie Užgavėnių tradicijas ir blynus nekalbėsiu, nes pirmųjų neišmanau, o apie antruosius jau prikalbėta čia, čia ir čia (ir dar kada nors kas nors bus, galit neabejot). Ir net apie spurgas daug nepasakosiu, nes viskas ganėtinai smulkiai receptuose sudėliota.
Tačiau yra vienas dalykas, kurį baisiai norėčiau akcentuot – riebalai, kuriuose tokie kepiniai verdami (verdam, o vis tiek kepiniai – žavi mūsų kalba, tikrai). Nagai į klaviatūrą nudilo ir akys paraudo ieškant informacijos, ką naudot geriausia. Mokslinio traktato apie tai, visgi, nerašysiu, bet išvadą pateiksiu: tokiems kepiniams labiausiai tinka ghee sviestas arba rapsų aliejus.
Ghee sviestas yra baisiai mylimas indų (tautybė, ne lėkštės), mat kvepia riešutais ir priklauso „nuodėmingai skanaus produkto“ kategorijai. Storadugniam puode sviestas verdamas 40-60 minučių, kol jame esantys baltymai visiškai išsiskiria, o sviestas pasidaro gintaro spalvos. Tuomet jis skubiai ataušinamas, nukošiamas ir naudojamas. Virti tokiuose riebaluose galima ne kelis, o net keliolika kartų, mat jie nedega (ačiū baltymams, kurių nebėr) ir visokių kenksmingų medžiagų tenai neprisigamina.
Pasiruošę šitiek žaist dėl dvidešimties spurgų? Ne? Suprantama. Tuomet nusipirkit šitaip keikiamo ir baisiais vardais vadinamo rafinuoto rapsų aliejaus – nežinau, kaip tenai su jo savybėmis ir nauda (jos nebuvimu) sveikatai, bet dėl trijų jame keptų žagarėlių tikrai nė vienas nenumirs, pažadu. Kodėl rapsai? Jų aliejaus lydymosi temperatūra yra palankiausia, t.y., mažiausia tikimybė, jog kepiniai degs dar nė neiškepę, be to, tinkama temperatūra dažniausiai yra purių, minkštų ir mažai riebalų prisigėrusių spurgų garantas. Va taip va!
Ir aš suprasiu, jei po visos šitos beletristikos receptams jau nebeturėsit jėgų. O gal?
***
Nesu didelė spurgų mėgėja. Yra – gerai, nėra – nereikia. Išskyrus tuos atvejus, kai kalba pasisuka apie šitas spurgas. Kai rasit joms abejingą, praneškit.
Spurgos su džemu
18-20 spurgų reikės:
500 g miltų
pakelio (7 g) sausų mielių
80 g cukraus
125 ml pieno
80 g sviesto
2 kiaušinių
žiupsnio druskos
pusės citrinos žievelės
150-200 g mėgstamo džemo ar tirštos uogienės
riebalų virimui
cukraus pudros apibarstymui
Procesas:
Sviestą atšildom iki kambario temperatūros (natūraliai ar padedant mikrobangei), pieną pašildom iki 30-40 laipsnių.
Kadangi naudojam sausas mieles, jokių maišymų ir laukimų, kol suputos, nereikia. Sumaišom jas su miltais. Į pieną sudedam cukrų, kiek pamaišom, kad aptirptų, pilam į miltus. Ten pat keliauja druska, kiaušiniai, sviestas ir tarkuota citrinos žievelė.
Minkom, kol tešla pasidaro elastinga, nelimpa prie rankų ir joje susidaro oro burbuliukų (sykiais girdisi, kaip jie sprogsta ir pokšteli (nuo pokšt, ne nuo pokštauti)). Jei tešla rodosi per minkšta ir anksčiau aprašytos būsenos niekaip nepasiekia, įdėkit šaukštą kitą miltų. Jei sykiais ji minkosi sunkiai, vadinasi, jūsų kiaušiniai buvo labai maži ir miltų kiekis per didelis. Šliukštelėkit truputį(!) pieno ir minkykit toliau.
Paskui tešlą sodinam į dubenį, uždengiam rankšluostėliu ir paliekam šiltai valandai – turėtų padvigubėt. Miltais pabarstom paviršių, ant kurio kočiosim. Tešlą perminkom ir padalijam į keturias dalis. Vieną iškočiojam į 5-7 mm storio lakštą. Pasiimam puodelį/stiklinę/formelę (8-9 cm skersmens) ir įspaudžiam ten spurgos kontūrą (taip, kad tešloje matytųsi apskritimas, bet ji vis tiek liktų vienam lakšte).
Į kiekvieno apskritimo vidurį dedam šaukštelį džemo/uogienės (nuoširdžiai patariu naudoti rūgštesnį). Tuomet imam kitą gabalą tešlos, jį paverčiam panašių matmenų lakštu ir uždengiam pirmąjį. Dabar turim du tešlos lakštus, tarp kurių yra džemo ir jis apie savo buvimą išduoda nekukliais kauburėliais. Reikia padaryt iš to spurgas.
O daroma viskas labai paprastai. Pirštais smarkiai apspaudom aplink džemo kalnelį, tešla turi sulipti. Šitaip pasielgiam su visais iškilimais, tuomet imam jau naudotą puodelį/stiklinę/formelę ir išspaudžiam spurgas (šįsyk spaudžiam iki galo). Dėliojam jas ant miltuotos lentelės.
Pagal tokį pat algoritmą apdorojam ir likusius du gabalus tešlos. Likučius sulipdom į vieną krūvą, perminkom, ir procesą vėl kartojam, kol nei tešlos, nei laisvų lentelių spurgoms nelieka. Uždengiam rankšluostėliu ir paliekam pakilt pusvalandžiui.
Įkaitinam riebalus. Maždaug 700-800 ml. Kuo platesnį puodą/keptuvę pasirinksit, tuo daugiau spurgų vienu metu iškepsit. Būtų idealu, jei jūsų indas turėtų dangtį. Į įkaitintus riebalus įdedam nuskustą bulvę, nežinau kodėl, bet tai suveikia ir kepiniai tikrai mažiau riebalų prisigeria. Kai pradėsim kept, riebalai turi būti karšti, tačiau ne per karšti. Geriausia pasirinkt puodo dugno skersmens kaitvietę ir vidutinę kaitrą. Aš kepiau įjungusi ketvirtą iš šešių.
Pakilusias spurgas po kelias dedam į aliejų, uždengiam, kepam 2-3 minutes, apverčiam ir dabar jau be dangčio kepam dar antratiek. Ištraukiam, dedam ant popierinio rankšluosčio, leidžiam riebalų pertekliui susigert, perkeliam į lėkštę ir paskandinam cukraus pudros debesy. Spurga turėtų būti dailiai apskrudus iš šonų ir iškepus viduje. Iškepus pirmą spurgą protingiausia būtų atlikt testą ir pažiūrėt, ar ji turi minėtas savybes. Jei spurgos vidus žalias, reiškia, riebalai per karšti. Jei spurgos pusei apskrusti maža 3 minučių, kaitrą derėtų vos vos padidint.
Pagamint jas paprasčiau nei iš aprašo rodos, tikrai. Ir labai verta. Skanaus.
***
Jeigu jūs labiau mėgstat trapius žagarėlius, na, tuos kietus ir plonus, tuomet vedat gūglan „burėkai“, spaudžiat ant pirmos nuorodos, gaminat lygiai tokią pat tešlą, pjaustot žagarėlius, išverdat riebaluose ir labai nekukliai apibarstot cukraus pudra. O jeigu žagarėlių norit purių su traškiais kraščiukais, darykit va šitaip.
Žagarėliai
Visai nekukliam kiekiui susirandam:
2 kiaušinius
100 g cukraus
šaukštelio vanilinio cukraus
300 ml kefyro
kaupiną šaukštelį kepimo miltelių
1/3 šaukštelio druskos
500-700 g miltų
riebalų virimui
cukraus pudros apibarstymui
Procesas:
Kiaušinius išplakam su cukrum ir vaniliniu cukrum. Supilam kefyrą, gerai išmaišom.
500 g miltų sumaišom su kepimo milteliais ir druska. Dalimis dedam į tešlą: kol maišosi, maišom, kai jau nebe – minkom. Jei su šitiek miltų tešla vis dar baisiai meiliai prie rankų glaudžiasi, vadinasi, kiaušinius naudojot ne mažus, todėl miltų dėkit dar, kol tešla prie delnų beveik nebelips.
Tuomet tešlą dedam į dubenį ir paliekam pusvalandžiui ramybėj – miltai pabrinks, maloniau kočiosis, o ir galutinis rezultatas bus puresnis.
Įjungiam kaisti riebalus (žr. į spurgų receptą – kiekis toksai pats, bulvė irgi pageidautina). Tuo tarpu miltais pabarstom stalviršį, atgnybiam gabalą tešlos, pjaustom kokio išeina dydžio stačiakampiais ar trikampiais, padarom 3-4 sm įpjovą per vidurį ir perkišam per ją vieną žagarėlio galą. Ok, jei rimtai – negi yra tokių, kurie nežino, kaip žagarėlis formuojamas ir man reikia baisiai smulkiai aiškint? Jei reikia, sakykit, paaiškinsiu komentaruos.
Kai riebalai pakankamai įkaitę, dedam žagarėlius ir verdam kartą apversdami, kol iš abiejų pusių dailiai apskrunda (nežr. į spurgų receptą, jos – pilnavidurės, kepimas sudėtingesnis; žagarėlio formos atveju tikimybė, kad viduj liks žalios tešlos, yra nykstamai mažo dydžio). Kraunam ant popierinio rankšluosčio, paliekam jame lašą-kitą riebalų ir apibarstom cukraus pudra. Valgom ir jokių žiemų nebebijom. Skanaus.
***
Minkyt, kočiot, virt riebaluos tingit ir/ar neturit laiko, o ko-nors-tokio vis tiek norisi? Kaitinkit orkaitę ir maišykit tešlą keksiukams-spurgoms. Šitaip jie vadinami dėl paniurkdymo į sviestą ir pasivoliojimo cukraus pudroj, dar – dėl tekstūros, kuri yra mažumėlę „spurginė“. Iš tikrųjų, tai koks skirtumas, kaip ir kodėl jie vadinami, esmė ta, kad čia vieni geriausių keksiukų, kokius esu kepus.
Keksiukai, kurie norėjo būti spurgomis
10-čiai keksiukų reiks:
170 g (¾ stiklinės) cukraus pudros
didelio kiaušinio
šaukštelio vanilinio cukraus
180 g (1,5 stiklinės) miltų
2 šaukštelių kepimo miltelių
¼ šaukštelio druskos
dosnaus žiupsnio malto muskato riešuto
60 ml (¼ stiklinės) aliejaus
180 ml (¾ stiklinės) pieno
60-80 g sviesto
100-150 g cukraus pudros
Procesas:
Įjungiam orkaitę – 180. Keksiukų formos duobutes kruopščiai ištepam sviestu (silikoninės formos atveju šitą dalį praleidžiam).
Miltus, kepimo miltelius, muskato riešutą (labai patariu nepamiršt jo įdėt) bei druską sumaišom ir persijojam.
Kiaušinį šluotele (žinoma, galit naudot ir mikserį, jei iš spintelės išsitraukt netingit, bet tikrai nebūtina) paplakam su cukraus pudra ir vaniliniu cukrum. Jokių pabalusių/padvigubėjusių masių nereikia, viskas turi tiesiog gerai susimaišyt, o cukrus – šiek tiek aptirpt.
Sudedam miltų mišinį ir gerai išmaišom. Jei gaunam kažką, ko nei tešla, nei trupiniais nepavadinsi, vadinasi, viskas puiku ir viską sumatavom teisingai. Pilam aliejų ir pieną. Pasidarbuojam šluotele, kol masė tampa vientisa, be sušokusių miltų-kiaušinio gabalų.
Užpildom tešla ¾ keksiukų formelių tūrio, tik nepadauginam – šitie labai pučiasi. Šaunam į orkaitę ir kepam 20-25 minutes, kol viršus vos vos paruduoja. Ištraukiam, išimam iš formos, sudedam ant grotelių ir bėgam tirpdyt sviesto (mikrobangėj ar ant labai silpnos ugnies intensyviai maišant). Į lėkštę įsipilam cukraus pudros (kadangi ji labai mėgsta sušokt į gabalus, visai teisinga ją būtų lėkštėn įsijot).
Keksiukai turėtų būt jau praaušę iki tiek, kad nedegintų rankų, bet iš esmės – dar karšti. Imam vieną, merkiam į sviestą ir apvoliojam cukraus pudroj. Nei vieno, nei kito nepagailim. Grąžinam ant grotelių. Tą patį darom su likusiais. Leidžiam atvėst iki galo, valgom ir jaučiam, kaip akyse šviesėja. O jei netyčia nutinka taip, kad visi išsyk nesuvartojami (kuo nelabai tikiu), pridengiam maistine plėvele – sviesto ir cukraus pudros kailinių dėka keksiukas ir trečiądien būna toksai pats minkštas. Skanaus.
Skanaus žiemos išvarymo!
Inga.
