Žylantys plaukai dažniausiai yra organizmo senėjimo požymis ir tiesioginė pasekmė. Biologine prasme plaukai spalvą praranda sumažėjus melanocitų funkcijai. Nuolat mažėja, o paskui ir visiškai išnyksta tirozinazos fermento – nepakeičiamo melanogezės (melanino susidarymo proceso) dalyvio – aktyvumas. Natūralią šio proceso pradžią lemia genai.
Pastebėta, kad europeoidams pirmieji sidabriniai plaukai pasirodo sulaukus 24-44 metų, azijatams – 30-34 metų. Šia prasme labiausiai pasisekė negroidų rasei, kurios vidutinis žilimo amžius – 33-53 metai. Nors tamsiaplaukių žmonių žili plaukai vizualiai labiau pastebimi, šviesiaplaukiai dažniausiai žyla anksčiau. Taip pat išaiškinta, jog barzda ir ūsai žyla anksčiau nei galvos ir kūno plaukai. Moterims pirmosios baltos sruogos dažniausiai pasirodo smilkiniuose, vėliau – viršugalvyje ir pakaušyje.
Tačiau kai kurie žmonės ima žilti per anksti. Europeoidai per anksti pražyla iki 20 metų, negroidai – iki 30 metų. Tai būna ir paveldėta, sąlygojama genetiškai, ir įgyta. Pirmuoju atveju žilimo priežastis akivaizdi, o antruoju dažniausiai neaišku ką kaltinti. Kodėl vyksta tokie nelaukiami pokyčiai? Mokslininkai, regis, seniai visapusiškai ištyrę žmogaus organizmą, ne visada gali atsakyti.
Per anksti žylančius plaukus dažniausiai lydi autoimuninės ligos (pavyzdžiui, piktybinė mažakraujystė, skydliaukės hiperfunkcija) ir įvairūs įgimti sindromai. Kartais, veikiant nepalankiems faktoriams, staiga pigmentas nebeišskiriamas arba jį sustabdo plauko šerdies baltymas. Taip gali atsitikti, pavyzdžiui, trūkstant mikroelementų, veikiančių kaip fermento dalelės. Jų stygius gali sumažinti fermentų aktyvumą.
Yra buvę atvejų, kai žmonės pražildavo per labai trumpą laiką. Dažniausiai taip atsitikdavo dėl stiprių nervinių išgyvenimų. Pražilti per naktį įmanoma. Šį reiškinį galima paaiškinti moksliškai. Plauko viduje yra vadinamasis meduliarinis sluoksnis, šerdis, itin plonas pratakas, kuriuo gali cirkuliuoti skystis.
Manoma, kad neuropeptidai, kuriuos organizmas išskiria stresinėje situacijoje, kraujagyslėmis pasiekia plauko svogūnėlį. Po to per centrinį kanalą jie prasiskverbia į plauko šerdį ir pažeidžia cheminį ryšį, jungiantį melaniną ir baltymą. Po to pigmentas gali labai greitai sunykti, išsiplauti, neutralizuotis: su niekuo nesusietas jis ilgai neišsilaiko.
Yra dar viena, tiesa, ne tokia aiški, žilų plaukų atsiradimo teorija. Anot jos, tam tikrų faktorių veikiamos plauko struktūroje susidaro oro ertmės, keičiasi šviesos lūžis,ir plaukas tampa žilas.
Taigi spalvos praradimo mechanizmas būna įgimtas ir įgytas. Pirmuoju atveju kol kas nerasta rezultatyvių kovos metodų, išskyrus kosmetinius: nenaudinga ginčytis su gamta. Tada į pagalbą ateina plaukų dažai, tampantys ne tik kosmetikos priemone, bet ir tikru jaunystės eliksyru. Gamintojai seniai pasirūpino, kad jų netrūktų.
Šiandien, kai vyrų kosmetikos rinka vystosi itin intensyviai, stipriajai žmonijos pusei sukurtos net specialios priemonės barzdai, ūsams ir žandenoms. Nenuostabu, jog plaukų dažai – produkcija, pelniusi neįtikėtiną populiarumą. Juk jie dovanoja ne tik grožį, bet ir dvasinę pusiausvyrą. Priešiško požiūrio į plaukų žilimą pagrindą sudaro kompleksai, susiję su socialinio pobūdžio problemų baime, pavyzdžiui, sunkumais priimant į darbą ar populiarumo tarp priešingos lyties atstovų praradimu. Europiečių visuomenės sąmonėje žilas, vadinasi, senas žmogus – neenergingas ir ne toks perspektyvus. Nors yra žmonių, kuriems peleniniai plaukai tinka, dauguma vyrų ir moterų labai išgyvena ir su nepasitenkinimu veidrodyje apžiūri pirmąsias sidabro gijas.
Kur kas ramiau į plaukų spalvos pasikeitimą žiūrimą Rytuose, kur senatvė laikoma ne bėda, bet puikiu žmogaus gyvenimo laikotarpiu, o žilagalviai senoliai – tikrais išminčiais. Tiesa, ir Europoje stiprioji bei silpnoji lytys šią problemą vertina nevienodai: moterys neketina su ja taikstytis, o vyrai dažniau linkę žilę vertinti filosofiškai, ją laikydami patirties, santūrumo ir net dvasinio kilnumo požymiu. Todėl įdomus „Britanijos medicinos žurnalo“ išspausdintas 174 išgalvotų ligų sąrašas. Tarp jų yra ir žilė, einanti greta celiulito, plikės ir strazdanų.
Kai žilimo priežastis – medžiagų apykaitos sutrikimas ar išoriniai faktoriai, dar galima bandyti atkurti tikrąją plaukų spalvą, nors „pasveikimo“ atvejai – labai reti. Praktiškai nerealu nuspėti ankstyvo žilimo laiką, tačiau galima daryti viską, kad iki to nebūtų prieita. Nuo senatvės ir netikėtų stresų niekas neapdraustas, bet vis dėlto kai ką galime padaryti. Pernelyg ankstyvo žilimo profilaktika, kad ir kaip banaliai atrodytų, turi būti sveika gyvensena ir visavertė subalansuota mityba. Ilgalaikės sekinančios dietos ir baltymų turinčių produktų atsisakymas gali neigiamai paveikti ir savijautą, ir plaukų spalvą.
