Jos pagrindą sudaro tas pats lyčių potraukis, tik gerokai sudėtingesnis, sutaurintas “aukščiausių” asmenybės etapų. Tačiau procesas valdomas to paties libido, tos pačios energijos.
Pažvelkime į situaciją psichologo akimis. Kiekvieno vyro pasąmonėje gyvena idealios moters atvaizdas (tuo pačiu simbolizuojantis moters pradą apskritai), vadinamas Anima, “siela” (terminas, kurį kažkada pasiūlė K.Jungas). Šis atvaizdas įgimtas, perduodamas su genais ir pasireiškia tik tam tikrose gyvenimo situacijose.
Įsimylinti jūsų vyrą moteris iš pasąmonės iškelia (gali iškelti) šį autonominės ir labai stiprios energetikos atvaizdą. Kaip ir visi archetipiniai (būdingi visiems žmonėms) atvaizdai, Anima sugeba užvaldyti asmenybę. Jeigu tai įvyks, vyras, kaip sakoma, “praras galvą”. Jis eis paskui Animą, “sielą”, palikęs šeimą, žmoną, vaikus. Tuomet ir kalbama, kad moteris užbūrė vyrą. Iš tikrųjų kalbama apie tiesiogiai nesusijusias su vyro asmenybe nesąmoningas jėgas, archetipus.
Kokiu būdu įsimylėjusiai pavyksta “užkrėsti” savo jausmu?
Pasakojimai apie tai, kaip galima “užkerėti”, kad vyras paliktų šeimą, žinoma, nieko bendro neturi su tikrove. Nemokėdami paaiškinti nesuprantamos, “niekšingos” neištikimybės mechanizmo žmogaus, kuris dar vakar buvo ištikimas ir patikimas, žmonės iškėlė piktos jėgos, raganos - išskyrėjos idėją.
Tačiau negalima sakyti, kad ši idėja - visiškas absurdas. Tūkstantmečių eigoje žmonės stebėjo gyvenimą, ir negalėjo nepajausti esant kažkokią svetimą, t.y., išorinę (todėl ir nesuprantamą) jėgą, įsiveržiančią į harmoningą šeimos gyvenimą, ardančią jį, neatpažįstamai pakeičiančią vyrą. “Ragana”- ir yra ta išorinė jėga, veikianti vyrą, kuri iš tiesų - gyvenantis savo gyvenimą žmogaus “nesąmoningumas”.
Kalbant šiuolaikinės psichologijos kalba, įsimylėjusiai moteriai būtinai pabunda savas archetipinis atvaizdas, “idealaus” vyro atvaizdas - Animusas. Moteriai Anumusas ir vyrui Anima - du tarpusavyje susiję, genetiškai priderinti vienas prie kito (kaip tarkim, anatomijoje moters kūnas “atitinka” vyro) archetipai.
Animusas verčia moterį “amžinai” jausti ir elgtis taip, kad vyriška pasąmonė, kurioje sukoncentruota didžiulė šio archetipo energija, nuolat bombarduojama nepastebimais signalais (šie signalai ypač nepastebimi, kai yra brandžios moters išlaikyta meilė - tačiau nuo to jų stiprumas gali tik išaugti!).
Vaizdžiai tariant, į tą vyro psichikos vietą, kur snaudžia Anima nuolat lekia Amūro strėlės (štai dar vienas “išorinės” jėgos įasmeninimas, šiuo atveju iš antikinės mitologijos) tikslu “pažadinti miegančią gražuolę” (visuotinai pripažintas, alegorinis libido simbolis). Ir tam tikrą akimirką atakuojamo širdyje sukyla (tai visuomet vyksta netikėtai) atsakomasis jausmas. Iki tol buvęs neutralus, įsimylėjusios moters atvaizdas staiga ima šviesti.
Mes mylime ne žmogų, o jo atvaizdą?
Bet kuris žmogus mums egzistuoja kaip vienoks ar kitoks atvaizdas. Kai mes neapkenčiam - šis atvaizdas vienoks, kai mylim - kitoks. Jeigu žmogaus atvaizdo nėra - jis mums faktiškai neegzistuoja. Paaiškinsim populiariau.
Kokie vyrai dažniausiai linkę būti išbandyti “svetimos” moters meilę? Įsimylima, kaip paprastai, vedusius, bet ne todėl, kad jie susiję santuokos saitais, o todėl, kad kalbama apie aktyvaus amžiaus vyrus – 30 - 40 mečius. Šiame amžiuje, suprantama, daugelis jau turi savo šeimą. Būtent šiuo savo gyvenimo periodu vyras įgauna daugiausia vyriškų bruožų: jis fiziškai, materialiai ir socialiai subręsta, sustiprėja. Jį lengviau tapatinti su Animusu, “amžinojo vyriškumo” atvaizdu.
Tačiau pažiūrėkim, kokioje situacijoje atsiduria toks vyras. Taip, jis gyvenime jau užėmė poziciją. Tačiau ar patenkintas jis savo pasiekimais? Ar apie tai jis svajojo savo gyvenimo aušroje, kai jam buvo 20 metų? Ir svarbiausia, kokia kaina sumokėta už tai, kas pasiekta? Ne paslaptis, kad apie keturiasdešimtuosius metus vyras “blaivėja”, jo “racionali” dalis būna aukščiau emocinės, afektyvios, palaipsniui užvaldo asmenybę.
Jaunystės laikotarpis, kai širdis virpėjo pamačius tolimą žvaigždę, jau nutolęs. Laisvės ir neribotų galimybių jausmas, kaip paprastai, prarastas. Romantikas ir idealistas tapo realistu, namų šeimininku ir, sakykim, inžinieriumi. Tačiau nejaugi ta sielos dalis, kuri žydėjo jaunystėje, sudžiūvo? Niekas žmogaus psichikoje nemiršta. Viskas išsaugoma už pasąmonės ribos. Ir, kai ateina laikas, gali atgimti. Maža to, žmogus paslapčia to laukia - pasikeitimų, kurie ištrauktų jį iš rutinos, atnaujintų emocionaliai ir dvasiškai, leistų “kvėpuoti pilna krūtine”, pasijusti individualybe, o ne į darbą žingsniuojančiu automatu.
Štai todėl “Amūro strėlės” kartais taip lengvai patenka į gerbiamų šeimos tėvų širdis. Moteris, įsimylėjusi vyrą, tarsi siūlo jam alternatyvų, atitinkantį jo pasąmonėje jaunystės, atgimimo, pergalės prieš laiką gyvenimą. Kieno gi širdis nesuvirpės! Vienas susilaikys, o kitas - ne. Ir atsakys į jausmus.
Ką patarti “atakuojamo” žmonai?
Tik pačiai kovoti su laiku, su rutina ir nuoboduliu šeimoje. Tarp jos ir vyro turi būti tam tikra įtampa, alternatyva įpročiui ir kasdieniam rūpesčių sudirgimui. Nuo moters labai priklauso, ar šeimoje be galo bus kalbama apie problemas, ar bus vietos ir tylėjimui, kai dviese turi galimybę pajusti laimę vien nuo to, kad jie turi vienas kitą. Galbūt- muzikai, pasivaikščiojimams gamtoje, santykių grožiui.
Gyventi metų metus su žmogumi ir likti jam nepažinta, patrauklia savo paslaptingumu, tarsi jis būtų ne vyras, nuosavybė, o vyriškis,- nelengva. Tačiau kito recepto nėra. Faktiškai reikia, kad vyras matytų Animą, “amžinai moteriško” atvaizdą toje moteryje, su kuria gyvena. Tuomet jo pasąmonė neatsilieps į iš kitos sklindantį “amžiną kvietimą”. Nes - ir apie tai reikia pasakyti aiškiai - jeigu širdį valdo viena moteris, kitai ten nėra ką veikti.
