Deklaracijoje pažymėta, kad nacizmą ir stalinizmą būtina vertinti pagal skirtingas jų žiaurumų aplinkybes bei mastą, be to, užuot supriešinus vieną totalitarizmą su kitu, būtina puoselėti abiejų režimų aukų atminimą. Manau, tai natūralu, nes deramai įvertinus vienus žiaurumus, kur kas lengviau atjausti ir kitų tragedijų aukų skausmą.
Šiomis viena kitą papildančiomis kryptimis dirba konservatorių Vyriausybė. Mūsų iniciatyva 2011-uosius metus Seimas paskelbė Holokausto aukomis tapusių Lietuvos gyventojų atminimo metais. Tai buvo metai, kada ne tik aktyviai puoselėjome žydų genocido atminimą tarptautinėje bendruomenėje (ES ir ESBO), bet ir įgyvendinome beprecedenčio masto valstybinę programą, skirtą puoselėti Holokausto aukų atminimą, įamžinti litvakų paveldą bei kovoti su antisemitizmu.
Neneigdami Holokausto tragedijos unikalumo, per šį laiką netylėjome ir apie kitą Lietuvai skaudžią patirtį – stalinistinį terorą. Europos Sąjungoje inicijavome tarptautines istorinės sąžinės ir atminties diskusijas bei nuosekliai rėmėme tyrimų centrų, akademinių įstaigų ir nevyriausybinių organizacijų bendradarbiavimą kovoje su sovietinių nusikaltimų amnezija. Siekiame, kad ES Taryba padėtų Europos lygmeniu kriminalizuoti abiejų totalitarinių režimų nusikaltimų neigimą.
Sovietų nusikaltimų pasmerkimas ne trukdo, o padeda kovoti su antisemitizmu
Lietuvos socialdemokratinis elitas Vyriausybės siekį ugdyti pagarbą visapusei mūsų valstybės istorinei atminčiai bando sugriauti. Vytenis P. Andriukaitis, Birutė Vėsaitė, Marija A. Pavilionienė, Algirdas Sysas, Justinas Karosas, Julius Sabatauskas ir europarlamentarai Justas Paleckis bei Vilija Blinkevičiūtė neseniai pasirašė dokumentą, kuris aukščiau įvardintos 2008 m. Prahos deklaracijos kritiką stalinizmui atmeta kaip antisemitinę.
Totalitarinius nusikaltimus Lietuvos socialdemokratai „sulygino“ ne tuo būdu. Atmesdami ankstesnę Prahos deklaraciją, jie paaukojo svarbų faktą (kad ir nacizmas, ir stalinizmas nusikalto žmoniškumui), iškeisdami jį į svarstymus, kiek kartų nacizmo teroras unikalesnis ir labiau atmintinas už sovietinį.
Dirbtinis istorinių tragedijų supriešinimas žmones tarsi provokuoja rinktis, kurių aukų atminimas brangesnis, užuot skatinus atjausti kiekvieno nukentėjusiojo skirtingą ir nepakartojamą skausmą. Tai prieštarauja pagrindiniam Vyriausybės prioritetui: didinti nukentėjusių tautų tarpusavio pasitikėjimą, nuoširdžią atgailą, dialogą bei solidarumą kuriant ateitį.
Klausimas: kodėl mūsų kairieji kolegos bando supriešinti žmonių atmintį ir skausmą?
Socdemų kampanija – ne istorinis teisingumas, o politinis įžūlumas
Priežastys, kodėl socialdemokratai pasirašė 2008 m. Prahos deklaraciją atmetantį dokumentą, gali būti dvi: arba politinės įžvalgos stoka, arba sąmoningas noras apginti sovietinę okupacinę praeitį (juk daugelis kolegų, kaip dabar sakoma, „ir tada dirbo Lietuvai“).
Matyt, bent jau A. Syso ir J. Karoso atvejais priežasties būta pirmosios, nes abu politikai, kaip rodo jų pačių komentarai, nesuprato, po kuo pasirašė. Štai J. Karosas žiniasklaidoje teigia, kad tarp nacizmo ir komunizmo nusikaltimų „yra daug sutapimų – naikinimas žmonių, žudymas jungia, bet čia truputį skirtingi dalykai [...]. Mums atrodo kitaip, bet aš įsijaučiu į žydų situaciją“. O A. Sysas komentuoja, kad „ir vienas, ir kitas nusikaltimas, jie vienodai baisūs, bet negalima šiek tiek gretinti tų dalykų. Jei kalbame apie skaudžius dalykus – dujų kameras ir tremtį, tai šiek tiek skirtingi dalykai. Iš tremties dar žmonės grįždavo, iš dujų kamerų – dažniausiai ne“. Ironiška, kad abiejuose kolegų komentaruose savaime paslėpti tiesmukiški nacizmo ir komunizmo nusikaltimų lyginimai, kokius draudžia jų pačių pasirašyta deklaracija.
Apmaudu, bet būsimuoju užsienio reikalų ministru socdemų paskelbtas V. P. Andriukaitis iš šios dilemos kuria viešųjų ryšių kampaniją ir kalba apie šiandienines „pastangas sumenkinti žydų genocido žiaurumus“. Savo kolegos noriu geranoriškai paklausti: kokias pastangas? Ką, gerbiamas Vyteni, turite omenyje?
Ar diplomatinės tarnybos ir Vyriausybės iniciatyvą organizuojant tarptautines konferencijas(1) , parodas(2) , leidžiant leidinius(3) , įamžinant litvakų paveldą(4) , rengiant Holokausto aukų atminimo minėjimus Lietuvoje ir atstovybėse užsienyje taip pat laikote „gausėjančiais“ lietuviškojo antisemitizmo proveržiais, apie kuriuos kalbate savo spaudos pranešimuose?
Noriu patikinti visus, kad ši Vyriausybė ir Lietuvos žmonės į cinišką opozicijos žaidimą Holokausto tragedijos korta neįsitrauks. Tai, kad nacizmo nusikaltimai yra unikalūs, nereiškia, kad juos reikia priešinti su sovietinio teroro skausmu. Šį pavasarį važiuodamas į Izraelį jausiu pareigą dar kartą pareikšti atgailą už tai, kas per Antrąjį pasaulinį karą įvyko mūsų žemėje. Bet tai neprieštarauja ir kitai pareigai – tinkamai įvertinti nusikaltimus, kuriuos darė sovietai.
Ir viena, ir kita istorinė žaizda Lietuvai ir visai Europai buvo ir bus opi. Ir atvirkščiai, nei teigiama socialdemokratų pasirašytame dokumente, mokyklų vadovėliuose reikia rašyti apie abiejų totalitarizmų nusikaltimus. Ne dėl noro juos sutapatinti, bet dėl pareigos kiekvieną jų deramai įvertinti, o ateities kartoms įsisąmoninti žmogaus orumą, kaip pamatinę vertybę mūsų demokratijai, kurią abu totalitariniai režimai paneigė iš esmės.
Tie, kurie nori restauruoti sovietinę istorijos versiją, gali man ir nepritarti. Matyt, tarp jų yra ir mūsų socialdemokratai, savo straipsniuose apie Sausio 13-ąją reiškiantys pasipiktinimą, kad istorijos temomis vyrauja „dešinysis diskursas“. Gerbiamas Vyteni, primenu, kad šiandien, padedant kaimynams, girdime ir kairįjį. Tik Lietuva dar ne tokia akla ir naivi, kad juo patikėtų
1. Prahoje - „Kova su antisemitizmu viešojoje erdvėje“; Londone - „Nėra paprastų istorijų: žydų ir lietuvių santykiai nuo sugyvenimo iki smurto“, Vilniuje - „Tolerancija ir totalitarizmas. Laisvės išbandymai“ ir kt.
2. „Žydų praeities pasaulis – šiandienos viltis“; ekspozicija buvusioje gestapo kameroje Lietuvos gyventojų genocido ir rezistencijos centre; Samuelio Bako darbų paroda Vilniaus žydų Gaono muziejuje; Arbit Blato darbų paroda ir kt.
3. Leidinys „Holokaustas Lietuvoje 1941-1944 metais“; Abraomo Suckeverio poezijos knyga lietuvių kalba ir kt.
4. Atkuriami istorinio žydų kvartalo Vilniuje fragmentai, atidengta memorialinė lenta, skirta senosioms Šnipiškių žydų kapinėms įamžinti, atrasti išlikę Didžiosios Sinagogos fragmentai, pastatyti paminklai vienam iš Žydų mokslo instituto Vilniuje (YIVO) steigėjų daktarui Cemachui Šabadui, Gonkūrų premijos laureatui rašytojui Romainui Garry, mokslininkui Zalmanui Reizenui, populiariosios muzikos kompozitoriui ir atlikėjui Danieliui Dolskiui Kaune, atlikti kiti darbai, kuriuose dalyvavo Lietuvos istorikai, kraštotyrininkai, muziejininkai įvairiose Lietuvos vietovėse. Gruodžio mėnesį sostinėje duris atvėrė viešoji žydų biblioteka.