„Čia tave laiko žmogumi, nesvarbu, kad dirbi valytoja, žmonės čia jaučiasi saugūs“, - apie emigrantės patirtį šiauriausiame Europos kampelyje pasakoja mergina.
Amžius: 24 m.
Gyvenimo Norvegijoje trukmė: 2,5 m.
Darbas: valytoja
Alga: 17 000 kronų (apie 7300 litų)
Didžiausias emigracijos pliusas: finansinė laisvė. Kada gali sau laisvai gyventi, nesukti galvos, už ką nusipirkti maisto, rūbų ar išvažiuoti pailsėti.
Didžiausias emigracijos minusas: nėra artimųjų.
Rekomendacija tautiečiams: rekomenduočiau nuvažiuoti ir pažiūrėti, kaip seksis, ar patiks. Jeigu bus blogai, visada gali grįžti namo.
- Kiek metų jau gyveni Norvegijoje?
- Norvegijoje Finnmarko regione gyvenu jau 2,5 metų. Pusbrolis pasakė, kad yra darbo vieta, atvažiavau, pakalbėjau su viršininku ir priėmė. Atvažiavau tik metams, užsidirbti pinigų, nes Lietuvoje dirbau pardavėja ir valytoja, todėl ketinau grįžti. Bet...
- Ko reikia, kad čia gautum darbą?
- Darbą susirasti čia nėra sunku, jeigu moki norvegų kalbą. Šiaip daugiausia atvykėlių darbus susiranda per pažįstamus, kartais per įdarbinimo firmas, bet per jas dažniau darbo ieško latviai, lenkai.
- Gal pažįsti lietuvių, kurie čia dirba kvalifikuotus darbus?
- Yra nemažai lietuvių, dirbančių statybose, taip pat žinau vieną lietuvį, dirbantį inžinieriumi naftą netoliese išgaunančioje įmonėje. Jo žmona – vaistininkė.
- Kaip atrodo eilinė tavo darbo diena?
- Atsikeliu 10 valandą ryto, nes 12 valandą jau turiu būti darbe žuvies fabrike. Tada pradedu valyti, turiu neribotą skaičių pertraukų, galima sakyti, kad dirbu laisvu grafiku. Vieną dieną būna daugiau darbo, kitą mažiau.
Baigiu vėlai, nes daug plepu, bet galima apsisukti ir greičiau. Kartu dirba daug lietuvių, viršininkas norvegas yra mano „draugelis“, tai su jais ir prakalbu. Daugiausia su norvegais kalbu angliškai, bet pajuokaujam ir norvegiškai.
- Kuo dirbi?
- Aš valau žuvies fabriką, biurą, koridorius, valgyklą. Man darbas nėra sunkus. Atsižymiu 7,5 valandos, bet realiai tą darbą galima per 4 valandas padaryti. Taip per mėnesį uždirbu apie 17 000 kronų (apie 7300 litų). Man čia gerai ir apie kažkokį kitą darbą negalvoju.
- Ar gyvenimas čia labai skiriasi nuo to, koks buvo Lietuvoje?
- Taip, čia viskas vyksta daug ramiau, niekur neskubi. Lietuvoje daugiau draugų, daugiau pasilinksminimo vietų, tai ir bėgi visur. Dabar pripratau prie tokio gyvenimo būdo, tai nebesinori kažkur lėkti, bet iš pradžių buvo sunku apsiprasti.
- Kaip leidi savo laisvalaikį?
- Anksčiau savaitgaliais dažniausiai eidavome į naktinį klubą, nes čia jaunimui nelabai yra ką veikti. Boulingą pažaisti turi važiuoti į kitą miestą. Bet jeigu oras geras, tada su draugėmis važiuojame žvejoti, grybauti. Kartais į svečius einame, žaidimus kokius žaidžiame. Ramiai ir paprastai.
- Kas yra tavo draugai, su kuo bendrauji? Ar pasitvirtino mitas, kad lietuvių užsienyje geriau vengti?
- Aplink mane visi žmonės normalūs, nepatyriau nieko panašaus. Žinoma, su visais nebendrauji, bet negirdėjau ir nieko tokio, kad apgautų ar įžeistų, ar kažką blogo padarytų. Ir norvegai malonūs, pripratę prie emigrantų, elgiasi kultūringai, tik jie vyresni, tai interesai skiriasi. Vietinio jaunimo čia mažai.
- O kaip leidi savo atostogas sugrįžusi į Lietuvą?
- Lietuvoje per maždaug 4-7 savaičių atostogas einu pas gydytojus, ilsiuosi, galiu išvažiuoti į užsienį ar Palangą pailsėti. Per tą laiką išsileidžia apie 10 000 litų. Tačiau išleidžiu ne tik pragyvenimui, nusiperki ką nors ir parsivežti ir namo, į Norvegiją.
- Tai Norvegija jau namai?
- Taip.
- O Lietuvoje perki, nes taupai, gaila Norvegijoje maistui pinigus leisti?
- Pasiilgstu lietuviško maisto. Dažniausiai perku mėsą, lašinius, lietuvišką duoną, saldainius. Aišku, Lietuvoje šiek tiek pigiau, bet ne todėl, kad atlyginimo man neužtektų. Man lietuviškas maistas skanesnis. Jų mėsa man nepatinka, neskani, nes beveik visa šaldyta.
- Ar planuoji kada nors visam laikui grįžti į Lietuvą?
- Planuoju kada nors grįžti, bet kada tiksliai, nežinau. Nėra tikslaus laiko. Aš savo ateitį sieju su Lietuva, bet neatmetu galimybės, kad galiu likti ir čia. Į Lietuvą norėčiau grįžti tik dėl savo artimų žmonių. Pažiūrėsiu, jeigu Lietuvoje bus blogai su finansais, tada liksiu čia. Sprendimo pagrindas – pinigai.
- Kur ir ką veikiančią save įsivaizduoji po 10 metų?
- Būsiu senesnė... Gyvenimas, tikiuosi, bus tik geresnis. Bet jeigu bus kažkas panašaus, kaip yra dabar, tai tikrai nėra čia kuo skųstis. Galbūt tik kad šalta.
O žmonės dirba, gauna už tai pinigus, niekas taip neengia, kaip Lietuvoje, negąsdina, kad išmes iš darbo, jeigu pavėlavai.
Lietuvoje visi dreba dėl savo darbo vietų, o čia tave laiko žmogumi, nesvarbu, kad dirbi valytoja. Jie į mane žiūri pagarbiai. Čia nėra taip, kad aš valytoja, o tu – direktorius. Į žmones čia žiūrima vienodai ir juos gerbia už darbą.
Žinoma, priklauso ir nuo viršininko, išnaudoja galbūt labiau tuos, kurie neturi pastovių darbo kontraktų. Bet jeigu dirbi legaliai, tada tokių problemų nėra. Žmonės jaučiasi saugūs.
- Tai daug kas nuo paties žmogaus priklauso, tiesa?
- Taip. Mano sesuo čia taip pat buvo atvažiavusi, pavadavo mane dvi savaites, užsidirbo pinigų. Bet ji čia sugrįžti nenori, nes teigia ne tam besimokanti universitete, kad grindis valytų. Ji visada daug mokėsi, o aš nerimtai į mokslus žiūrėjau. Gaila gal, bet dabar dėl to nesuku galvos, nes žinau, kad nedėjau pastangų, todėl ir nekaltinu nieko kito. Aišku, mokslai nepakenktų.
- O kaip asmeninis gyvenimas? Ką manai apie vietinius?
- Norvegų daug nepažįstu ir į dideles draugystes nesiveliu, nes jie dažniausiai yra vyresni, apie bendradarbius kalbu. Tai ką aš su jais veiksiu?
- Galbūt per šiuos visus metus buvo kokių meilės istorijų? Gal pasvajodavai, kad būtų gerai ištekėti už kokio norvego ir patogiai čia sau gyventi? Minėjai, kad dažnai lankydavotės naktiniame klube, gal ten buvo įdomių pažinčių?
- Ne, su norvegais nebuvo jokių meilių, kažkaip nepasitaikė.
- Tai prie širdies labiau lietuviai?
- Taip, suprantama kalba, gali susikalbėti.
- O seniai su dabartiniu draugu esate kartu?
- Nelabai, apie metus.
- Tuoktis neketinate?
- Kada nors norėtume, bet tiksliai nežinome.
- O kokią ateitį planuoji netrukus šį pasaulį išvysiančiam savo pirmagimiui?
- Niekas nieko neplanavo, bet taip jau išėjo, kad ketvirtą mėnesį laukiuosi. Abu su draugu džiaugiamės, kitų minčių net nebuvo – tik gimdyti. Savo vaikelį norėčiau auginti Lietuvoje, bet jeigu ten man reikės skaičiuoti pinigus - ar galiu jį išleisti į mokyklą, geriau jam batus pirkti ar pavalgyti - tada ko man į tą Lietuvą važiuoti?
- Norvegijoje jo auginti nenorėtum?
- Galvoju, kad jeigu jis čia pradės eiti į mokyklą, tai ir aš pati liksiu čia gyventi. Dabar tokie planai, kad norėtųsi gyventi Lietuvoje. Mano draugas iš pradžių irgi norėjo grįžti į Lietuvą, dabar jau dvejoja.
- Čia vaiką užauginti brangu?
- Valstybė čia finansuoja arba 10 mėnesių 100 proc. atlyginimo, arba 12 mėnesių – 80 proc. Ir dar kiekvieną mėnesį moka vadinamųjų „vaikelio pinigų“, atrodo, kol tampa pilnametis. Kad gautum visas šitas išmokas, reikia būti per praėjusius metus Norvegijoje uždirbus konkrečią sumą pinigų, jeigu neklystu, apie 120 000 kronų (apie 51 000 litų).
- Gimdyti planuoji Norvegijoje ar Lietuvoje?
- Norvegijoje. Kelionė į Lietuvą gal būtų per sunki, o be to, Lietuvoje man nepatinka tie kyšiai gydytojams, čia to nėra. Ne viena lietuvė čia pagimdė. Man irgi viskas bus gerai.