Kurie iš beveik tūkstančio puslapių bus dažniausiai sklaidomi pasauliečių, kurie – kunigų ar vienuolių ir kodėl net 17 metų rengtas Kanonų teisės kodekso lietuviškas vertimas pradžiugino notarus, – DELFI pasakojo sąvado vertimo komisijos pirmininkas, kanonų teisės daktaras, vyskupas Gintaras Grušas.
Tarp aktualiausių procedūrų – santuokos skelbimas negaliojančia
- Kasdieniame gyvenime dvasininkams svarbiausios sakramentų teikimo regulos, kurijos darbuotojams – procedūros dėl skyrimų į pareigas, Bažnyčios tribunolų darbe neišsiversi be 7-osios kodekso knygos “Procesai”.
Klebonams aktualu, kaip tvarkyti Bažnyčios turtą, kokios pirkimų-pardavimų tvarkos. Apie tai yra žinoma, tačiau, kad ir baigęs Bažnyčios teisę, dažnai atsiverti pasitikrinti.
Tikintiesiems turėtų būti naudinga susipažinti su sakramentais bei tikinčiųjų teisėmis ir pareigomis.
Be abejo, viena aktualiausių sričių – santuokos ir jų skelbimo negaliojančiomis procedūros, nes tai labai jautri tema.
Valstybė pripažįsta Bažnytinio Tribunolo sprendimus (bažnytinių juridinių asmenų steigimą, tikybos mokytojų skyrimą, santuoką, jos paskelbimą negaliojančia ir kt.), todėl Kanonų teisės kodeksas pasitarnaus ir Lietuvos teisinei sistemai.
Iki šiol notarai skambinosi, konsultuodavosi, kokie kanoniniai reikalavimai dėl įvairiausių Bažnyčios juridinių asmenų veiksmų ir kokį sprendimą konkrečiu atveju jiems reikėtų priimti. Dabar nebereikės to daryti, nes Kanonų teisės kodeksas bus prieinamas ne anglų, rusų, o lietuvių kalba.
- Kokią vietą skirtumėte Kanonų teisės kodeksui – antrą ar trečią po Šventojo Rašto?
- Sunku atskirti įvairių knygų pirmenybę, nes visos perteikia tą pačią Bažnyčios Tradiciją, apima tikėjimo tiesų perdavimą ir Bažnyčios santvarką.
Katekizmai, tikriausiai, eiliniams tikintiesiems svarbesni dėl jų žinojimo, o ši knyga – dėl geros tvarkos Bažnyčioje. Mes ir taip naudojamės kanonų nustatyta tvarka, kaip skirti kleboną, kokios jo pareigos, kaip susituokti Bažnyčioje, kokios tikinčiųjų pareigos. Visi tie dalykai mus pasiekia, tad praktiniame gyvenime, gerai tvarkai parapijoje – kanonai svarbiau. Tačiau tikėjimui svarbesnės tikėjimo tiesos.
- Leidinio pristatyme teigiama, jog “lietuviškai perteikti kanonai leis geriau suvokti, kuo grindžiami tam tikri vyskupų ar kunigų sprendimai”. Tai reiškia, kad tikintieji galės pasiskaityti apie, pvz., kunigų perkėlimo tvarką ir spręs, ar teisingai į kitą parapiją iškeliamas jų mylimas klebonas?
- Taip, galės pasiskaityti. Tai labai praktiška knyga. Susipažinę su Kanonų teise, mes susipažįstame su Bažnyčios struktūra ir gyvenimu. Tačiau ištraukti iš konteksto kanonai gali suklaidinti – kaip ir Šventajame Rašte, kur kalbama ir poetiškai, ir teisine kalba ar pamokymais.
Ne visos kodekso nuostatos sudėtos į vieną vietą, tad neverta spręsti pagal vieną ištrauką. Pavyzdžiui, tikinčiųjų teisių sąraše minima teisė išpažinti savo tikėjimą, bei pagal tikėjimą auklėti savo vaikus. Tačiau, taip pat kalba apie tikinčiųjų pareigas šiose srityse. Įsidėmėtina, kad mūsų teisės ir pareigos apibūdinamos skirtingose kodekso vietose ir lengva pastebėti vieną, nepastebėjus kito.
Tikintieji turi teisę ganytojams išreikšti savo nuomonę, skausmus ar supratimą, kad kažkas ne taip, tačiau kitas kanonas kalba apie pareigą paklusti savo ganytojui moralinėje ir tikėjimo srityje. Taigi, teisės ir pareigos yra subalansuotos.
Reikia žinoti, kad kanonai susiję ir neskubėti su išvadomis.
- Kodėl knyga rengta net 17 metų?
- Kiekvienas kanonas turėjo būti atidžiai išstudijuotas ir aptartas. Be to, darbo grupės nariams tai nebuvo vienintelis darbas – visi turėjome po kelis kitus.
Vienu metu vienas iš darbo grupės narių gyveno ne Lietuvoje, tad nemažai mūsų posėdžių vyko per Skype. Beje, sėdėti po 6-8 valandas Skype buvo visai įdomi patirtis!
Užtrukome daugiau laiko, nei patys būtume norėję. Darbas apėmė ir Bažnyčios teisės, ir teologijos, lotynų, lietuvių kalbos bei dabartinės lietuvių teisinės kalbos žinojimą. Lotyniškiems terminams teko ieškoti lietuviškų atitikmenų.
Norisi gražiai lietuviškai pasakyti, tačiau ir kuo tiksliau atspindėti lotynų kalbos tekstą.
- Kodėl tikslumui aukojote kalbos grožį?
- Paraleliai, kai darėme šį darbą, angliškai kalbančios pasaulio Katalikų Bažnyčios pertvarkė Mišiolą, kuris įsigaliojo nuo praėjusio Advento. Vienas iš pagrindinių pakeitimų, kuriuos priėmė tūkstančiai ekspertų, kunigų ir vyskupų, buvo prie pirminio teksto grąžinti nuo II Vatikano susirinkimo naudotą, tačiau gana skubotai parengtą vertimą. Siekiant gražaus minties perteikimo, jis dažnai nutoldavo nuo teologiškai ir liturgiškai labai reikšmingų terminų, kurie siejosi su Šventuoju Raštu.
Mes Lietuvoje irgi turime nemažai taisytinų dalykų. Pavyzdžiui, prieš priimdami Komuniją sakome „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum į mano širdį”. Tačiau lotynų kalbos tekstas: „Viešpatie, nesu vertas, kad ateitum po mano stogu”.
Gražiau “į mano širdį”, bet “po mano stogu” mums primena šimtininko prašymą, kad Viešpats ateitų ir pagydytų jo tarną. Taigi, gražiau išsireiškus buvo prarasta visa ištrauka ir aliuzija į Šventojo Rašto ištrauką.
Keisti tai, prie ko visi įpratę – sudėtinga, tačiau tikiu, kad tai verta daryti dėl gilesnio teologinio supratimo ir geresnio liturgijos išgyvenimo.
Kanonų teisės kodekso lietuviškame leidime taip pat yra frazių, kurios ne itin gerai lietuviškai skamba. Tačiau mūsų tikslas buvo kuo tiksliau išreikšti lotyniško teksto mintį.
1752 kanonai
Kanonų teisės kodeksą sudaro 1752 kanonai, kurių kiekvienas panašiai kaip įstatymo straipsnis išreiškia konkrečią teisinę normą. Ji yra taikoma ne pavieniui, o derinant su kitais kanonais, pabrėžia Lietuvos vyskupų konferencijos sekretoriatas.
Teisinę galią turi ir priimant sprendimus vartojamas tik originalus lotyniškasis Kodekso tekstas, todėl Lietuvoje skelbiamas leidimas paraleliai pateikia tiek originalą, tiek lietuviškąjį vertimą.
Pasak Jono Pauliaus II, „Kodeksas nesiekia užimti tikėjimo, malonės, dovanų ir ypač meilės vietos Bažnyčios ar Kristaus tikinčiųjų gyvenime“. Todėl aiškinantis konkrečias situacijas, kai katalikams kelia susirūpinimą kitų jų bendruomenės narių poelgiai, o ypač imantis veiksmų, kanonai negali būti taikomi skyrium nuo dvasinio pasaulio, dvasinių autoritetų paisymo ir Didžiojo meilės įstatymo.
Kodėl sausio 25-oji
Kanonų paskelbimui pasirinkta sausio 25-oji. Tai diena, kai 1959 m. popiežius Jonas XXIII pranešė nusprendęs pertvarkyti tuo laiku naudotą Kanonų teisės kodekso redakciją ir sušaukti Vatikano II Susirinkimą.
Po dvidešimt ketverių įtempto darbo metų tą pačią 1983-ųjų sausio dieną Popiežius Jonas Paulius II apaštaline konstitucija Sacrae disciplinae leges paskelbė ir patvirtino dabar galiojantį bažnytinės teisės sąvadą.
Dirbo 31 šalies atstovai
Šventojo Sosto komisijoje, parengusioje Kodeksą, kaip nariai, patarėjai ir kiti bendradarbiai dirbo 105 tėvai kardinolai, 77 arkivyskupai ir vyskupai, 73 kunigai pasauliečiai, 47 kunigai vienuoliai, 3 vienuolės, 12 pasauliečių iš 5 žemynų ir 31 šalies.
Kolektyvinis, ilgai trukęs darbas buvo ir lietuviškojo teksto rengimas – pirmąjį vertimo variantą Lietuvos Vyskupų Konferencijos pavedimu atliko mons. Adolfas Grušas, tačiau vėliau maždaug penkerius metus triūsė vysk. Gintaro Grušo vadovaujama vertimo redagavimo komisija iš dvasininkų ir pasauliečių.
Rinkiniai kaupti nuo ankstyvosios krikščionybės
Tikinčiųjų bendruomenės tvarkymosi – bažnytinės teisės – pavienes normas (principų formuluotes), vadinamas kanonais, dar ankstyvosios krikščionybės laikais imta kaupti į rinkinius. Didžiąją jų dalį sudarė Bažnyčios Susirinkimų ir Popiežių paskelbtos teisinės nuostatos.
XII a. šie rinkiniai įgijo Codex Iuris Canonici antraštę, sukurtą pagal imperatoriaus Justiniano rinkinio Corpus Iuris Civilis analogiją. Nors dauguma kanonų buvo perduodami šimtmečiais, sisteminga visuma, kurią parengti Vatikano I Susirinkimo metu pageidavo vyskupai, aprobuotą pavidalą įgijo tik 1917 m. Kanonų teisės kodeksą patvirtinus Popiežiui Benediktui XV. Šio bažnytinės teisės sąvado esmingos peržiūros rezultatas – dabartinis Kodeksas.