Ne be pagrindo plintantis nusivylimas teismais yra nerimą keliantis reiškinys. Teisingumo nepajėgianti užtikrinti valstybė neteks piliečių pasitikėjimo, nes ji to ir neverta. Grėsmingai auga nepagarba įstatymams, teigiamo atgarsio nesulaukia raginimai laikytis įstatymų, sąžiningai mokėti mokesčius.
Per pastarąsias savaites keli įvykiai akivaizdžiai priminė Lietuvos teisėsaugos impotenciją. Tą negražų žodį vartoju sąmoningai, nes juo tiksliai apibūdinama padėtis.
Interviu DELFI Darbo partijos vadovas Viktoras Uspaskichas, trykšdamas optimizmu, aiškino, kad jei partijai sektųsi rinkimuose, naujoje valdančioje koalicijoje ji norėtų aplinkos, finansų, ūkio, energetikos, susisiekimo ir žemės ūkio ministrų portfelių, gal ir kitų ministerijų. Pasak Uspaskicho, jei partija surinktų daugiausia balsų, „aš privalėsiu eiti į premjero postą…ir aš tiksliai žinau, kad būčiau geriausias premjeras“.
Bet jokio sprendimo dar nėra ir veikiausiai greit nebus. Tai reiškia ne tik tai, kad teisingumas nėra vykdomas, bet kad didėja galimybė, jog į valdžią ateis žmogus pažeidęs įstatymus, tad netinkantis vadovauti partijai, juolab Vyriausybei. Tik teisėsaugos organai gali pateikti rinkėjams reikalingą informaciją šiuo klausimu, bet jie negeba ar nenori to daryti.
Teismai gal paskelbs savo nuosprendį iki rinkimų. Jei Uspaskichas būtų pripažintas kaltu, neabejoju, jog jo rėmėjai šauktų, kad tai yra konservatorių sąmokslo išdava, o jis vaizduotųsi eilinio politinio susidorojimo auka. Nežinia, kiek žmonių tuo tikės. Bet jei Lietuvos teismai būtų bent minimaliai kompetentingi, šitoks scenarijus būtų neįmanomas, nes seniai žinotume, ar Uspaskichas pažeidė įstatymus, ar ne.
Toliau tęsiasi nesibaigianti Kedžio istorija. Šiomis dienomis antstolei kelis kartus nepasisekė įgyvendinti teismo nuosprendžio ir perduoti Neringos Venckienės globojamą Drąsiaus Kedžio dukrą motinai Laimutei Stankūnaitei. Venckienė aiškina, jog mergaitė atsisako vykti pas mamą, o ji nesiruošia prievarta jos perduoti.
Jau tiek prirašyta apie visą šią epopėją, kad nieko naujo negalima pasakyti. Vis dėlto atkreipsiu dėmesį į kelis momentus. Galima ginčytis, ar teisėja Venckienė atsisako vykdyti teismo sprendimą, ar tik trukdo vykdyti teismo nutartį (nes teismas įpareigojo antstolę ir vaikų tarnybą, o ne Venckienę perduoti vaiką motinai), tačiau teismo valios nepaisoma. Teismai kol kas nesiima ryžtingų priemonių užtikrinti, jog nuosprendis būtų vykdomas. Nors Venskienė atvirai ir pakartotinai reiškia savo panieką teismams, taigi ir teisinės valstybės principams, ji tebėra teisėja, nėra atleista iš teisėjų pareigos. Patys aukščiausi valdžios žmonės pritaria jos laikysenai, bent ta prasme, kad kaip tikrą pinigą priima jos sofistinius aiškinimus, kodėl ji nevykdo teismo nurodymų.
Iš tragedijos pereikime į farsą, bet ir čia teisėsauga šlubuoja. Neseniai Seimo narė Inga Valinskienė pareiškė, kad ji rengiasi dalyvauti naujame televizijos dainų projekte ir neketina paisyti Seimo Etikos ir procedūrų komisijos (EPK) perspėjimų, jog nevalia dalyvauti tokiuose renginiuose. Tuo pačiu ji lyg nepaiso prieš kelerius metus paskelbto Konstitucinio Teismo nuosprendžio, kuriame rašoma, kad kūrybinė veikla sietina su siekiu sukurti mokslo, technikos, kultūros ar meno kūrinį, o „Seimo narys, įgyvendindamas kūrybinės veiklos laisvę, turi paisyti Seimo nario, kaip tautos atstovo, konstitucinio statuso ir iš jo kylančių teisinių, etinių imperatyvų, tarp jų - vengti viešųjų ir privačiųjų interesų konfliktų“.
Bet KT neiškentė ir paskelbė trafaretais perpildytą, nieko nesakantį nutarimą, kuris nenustatė konkrečių gairių Seimo narių veiklai vertinti. Tad Valinskienė jaučiasi laisva elgtis kaip nori, savo elgesiu dar kartą patvirtindama, kad Lietuvos įstatymai yra kaip švediškas stalas, kad kiekvienas įtakingesnis asmuo pagal savo skonį gali rinktis, kurių įstatymų laikysis, kurių nepaisys.