– Kai į valdžią ateina vadinamieji populistai, vienaip ar kitaip gavę tam tikros Lietuvos visuomenės dalies pasitikėjimą, ar galima rimtai svarstyti apie tokios visuomenės brandos lygį? O gal apskritai terminas „pilietiškumas” netaikytinas dabartinei mūsų šalies visuomenei?

– Dabartinius rinkimų rezultatus galima būtų vertinti pesimistiškai ir optimistiškai. Nevartočiau žodžio „populistai”. Tokius žmones kaip V.Uspaskichas ir į juos panašius vadinčiau demagogais. Populizmas susijęs su populiarumu ir čia nieko nėra bloga, tačiau demagogas, paprasčiau šnekant, yra melagis. Melagis gali būti sąmoningas arba nuoširdus. Nuoširdus melagis yra dar pavojingesnis, jeigu jis iš tikrųjų tiki tomis kvailystėmis – esą atlyginimus ar pensijas didins dvigubai.

Tačiau padėties privalumas tas, kad tas pats V.Uspaskichas, priartėjęs prie valdžios, jau nebedalija ankstesnių pažadų, duotų prieš rinkimus. Be to, matykime realią situaciją: šiaip ar taip, už V.Uspaskichą balsavo ne daugiau kaip 30 proc. rinkėjų. Vadinasi, du trečdaliai žmonių balsavo už normalias politines partijas, protingus žmones ir t.t. O juk galėjo būti daug blogiau – jei už demagogus būtų balsavę apie 80 proc. rinkėjų. Taip galėjo atsitikti. Mūsų valstybė yra dar labai jauna, tik ką išsiveržusi iš sovietinio kalėjimo, kelis šimtus metų neturėjusi jokių politinių tradicijų...

– Be to, nuolat mažėjantis rinkėjų skaičius teoriškai tarsi taip pat rodo, jog tradicinės, kaip dažniausiai suvokiama, pilietiškumo išraiškos kažkodėl nyksta...

– O kurgi tuose rinkimuose dalyvauja daug daugiau? Vakarų valstybių šiuo požiūriu taip pat nereikėtų idealizuoti. Na, gal ten kokiu procentu ar dviem prie balsadėžių ateina daugiau žmonių. Lietuvoje yra kita bėda. Atkreipiau dėmesį, kad net mūsų intelektualai dažnai serga politinio infantilizmo liga. Jeigu sakoma „pilietinė visuomenė”, tai kažkodėl įsivaizduojama, kad visi bus piliečiai, visi bus laisvi, visi stebuklingais būdais dalyvaus politikoje. Kita vertus, toks naivumas būdingas ne tik mums. Paimkime kad ir Ameriką – G.W.Bushas kažkodėl įsivaizduoja, jog jis savo tankais atneš demokratiją į Iraką. Tada peršasi dvi išvados: jis yra arba kvailys, arba melagis. Greičiau pastarasis... Netikiu, kad jis nesuvoktų, jog tokioje šalyje iš principo niekada negali būti respublikos. Vadinasi, meluoja ir imasi demagogijos, kuria, kaip matome, taip pat daugelis tiki.

– Be tokį tikėjimą lemia gal ne tiek politikų savybės, kiek juos renkančios visuomenės nuostatos. Vadinasi, ne tiek jau daug dabartinėje visuomenėje yra žmonių, sugebančių kritiškai vertinti valdžios dalijamus pažadus?

– Pradėkime nuo paprastų dalykų. Kiekviena visuomenė turi savo padugnes, savo kvailius, savo asocialius asmenis, turi savo tamsuomenę ir t.t. Iš karto kyla klausimas: ar šita tamsuomenė tikrai gali dalyvauti toje vadinamoje pilietinėje visuomenėje, sąmoningoje politinėje veikloje ar rinkimuose? Negali.

– Tačiau mes matome, kad kartais dalyvauja šioje veikloje, jeigu, žinoma, kas nors paliečia tos visuomenės dalies interesus.

Arvydas Šliogeris:
"Kas pagaliau yra ta tauta? Jos nėra, tiksliau, ji yra sudaryta iš tam tikrų sluoksnių. Ir tas tamsusis sluoksnis, deja, nėra toks mažas. Leisti spręsti tamsuoliams valstybės reikalus yra nusikaltimas."

Tą jau žinojo senovės graikai. O laisvas žmogus gali būti tik tada, kai jis yra drąsus ir protingas. Tai yra prigimtiniai dalykai, to negalima išmokyti. Europa nuo Prancūzijos revoliucijos laikų šituos dalykus visiškai užmiršo. Vien ką reiškia visiškai absurdiškas tos revoliucijos šūkis: „Laisvė, lygybė, brolybė”. Tuo tarpu laisvė gali būti tik laisviems, lygybė – lygiems, brolybė – broliams. Juk, tarkime, koks mano kaimynas alkoholikas man nėra joks brolis ir aš niekada nesutiksiu, kad jis būtų man lygus.

– Kaip galvojate, ar reikia riboti tokios masės augimą?

– Man atrodo, ateina laikas vėl įvesti tam tikrą cenzą. Kai prancūzų revoliucija paskelbė tokį idiotizmą, kad visi yra laisvi ir lygūs, apribojimų buvo atsisakyta. Kiek dabar Prancūzijoje ar Olandijoje yra arabų? Milijonai? Ar jie gali būti tų šalių visateisiai piliečiai? Negali. Kalbėkime atvirai. Ar gali Lietuvoje būti visateisiai piliečiai rusai? Nebent vienas kitas, nes rusas žiūri į Maskvą. Tai yra potenciali penktoji kolona. Tai ir buvo ne kartą įrodyta. Nesu rasistas ir Lietuvai gal dar kol kas prancūzų problemos negresia. Tačiau esu už cenzą nebaigusiems, pavyzdžiui, vidurinio mokslo.

Asmuo, nebaigęs vidurinės mokyklos, neturėtų teisės dalyvauti rinkimuose, balsuoti. Vadinasi, tuomet toks žmogus neturėtų teisės kištis į valstybės valdymą. Tai realistinis dalykas, nors puikiai suprantu, kad tokio cenzo niekas neįves. Žmogus turi turėti nors menkiausią supratimą, nors kiek išlavintą protą, kad būtų bent šiokia tokia garantija, kad jis šį tą suvokia.

– Bet mes turime ir atvirkštinių pavyzdžių. Štai dabar valdžia nusprendė, kad jos piliečiams nebus rengiamas referendumas dėl ES Konstitucijos. Tuo tarpu Konstitucija kelių politikų balsais taps pagrindiniu mūsų šalies įstatymu. Vadinasi, valdžia įvedė cenzą ne tik kvailiams ar kitataučiams, bet ir kitiems ...

– Ir teisingai padarė. Štai atneša kažkas 800 puslapių talmudą ir pasako tautai: svarstykite. Niekas juk nesvarstys. Tegul tai daro išrinktieji, kurie ten tam ir sėdi. Man atneš tą talmudą, aš jo neskaitysiu. Kam reikalingi tie tautos išrinktieji, jei mes jais negalime pasitikėti? O jei ir jie neskaitė, tai yra jų bėdos. Už tai tuomet reikia juos bausti, mažinti algą ar dar ką nors... Man už tai niekas nemoka. Bet čia dar tiek to. Nuneškite tą talmudą į čigonų taborą ar kokią asocialiųjų prieglaudą. Ką ten išgirsite?

Referendumas yra pseudodemokratinė demagogija, pagrįsta prielaida, kad visi gali suprasti ES Konstituciją. O aš sakau, kad dauguma jos suprasti negali, todėl ir spręsti neturi. Jau kalbėjome, kad negali būti visi lygūs, visi protingi ir laisvi. Jei taip mąstysime, tuomet valstybės reikalus pradės spręsti alkoholikai, padugnės, tamsuomenė.

– Tačiau jau vieną kartą ES reikalai buvo sprendžiami referendumu. Taip pat buvo sprendžiamas ir Lietuvos Konstitucijos likimas, tačiau nieko baisaus neatsitiko...

– Ar yra garantijų, kad niekada ir neatsitiks? Pažiūrėkite, į ką pirmiausia apeliuoja demagogai, tas pats V.Uspaskichas ar R.Paksas. Į referendumą. Jie jau siūlė keturis ar penkis referendumus. Čia yra senas tironų triukas. Jie sako: tauta turi spręsti. Kai tuo sprendimu prisidengiama, ir vyksta baisūs dalykai, o asmeninės atsakomybės apskritai nelieka. Kas pagaliau yra ta tauta? Jos nėra, tiksliau, ji yra sudaryta iš tam tikrų sluoksnių. Ir tas tamsusis sluoksnis, deja, nėra toks mažas. Leisti spręsti tamsuoliams valstybės reikalus yra nusikaltimas.

Kalbino Ričardas Čekutis