Žmonėms pagrindinis šeimos kriterijus – vaikai
„Diskusijos dėl šeimos sampratos Lietuvos viešąją erdvę drebina jau daugiau nei dvejus metus, o vienintelis neabejotinai pozityvus šių drebėjimų rezultatas – konsoliduotos kultūrinius šeimos karus kariaujančiųjų platformos. Šiandien nesunkiai galime identifikuoti idėjinius abiejų platformų lyderius, sumanymų įgyvendintojus, telkiančius vadybininkus, informatorius ir kitą aktyvą.
Tačiau yra ir dar vienas svarbus, nors dažnai pamirštamas, šių kultūrinių karų herojus – tai eilinis „gatvės“ žmogus, mylintis ar meilės ieškantis, vaikų besilaukiantis ar juos auginantis, besidžiaugiantis šeimos laime ar, jos „prismaugtas“, svarstantis skyrybų galimybę. Nors šio herojaus vardu, taip pat „dėl jo ar jo vaikų ateities“ paprastai ir žvanginama ginklais, jo nuomonė kovų triukšme tėra šnabždesys. Galbūt abiem pusėms praverstų sužinoti ir įvertinti šių tyliųjų eilinių poziciją?“ - klausia mokslininkė Demografinių tyrimų centro leidinyje „Demografija ir mes“.
Nuomonėms patikrinti 2011 m. lapkritį Demografinių tyrimų institutas atlikto Šeimos stebėsenos tyrimą, kurį atliko bendrovė „Rait“. Absoliuti dauguma, t. y. apie 80–90 proc. skirtingų kartų respondentų, šeimai priskyrė tokias šeiminių santykių formas, kaip sutuoktiniai su vaiku (-ais), našlė (-ys) su vaiku (-ais), sutuoktiniai be vaikų, išsiskyrusi (-ęs) motina (tėvas) su vaiku (-ais). Nuomonės, kad tokie santykiai yra šeima, bemaž nesiskyrė vyriausioje (senelių, t. y. vyresnių nei 55 m.), vidurinėje (tėvų, 35-44 m.) ir jauniausioje (anūkų, 15-34 m.) kartose.
„Diskusijose dėl šeimos sampratos kriterijumi, pagal kurį brėžiamos demarkacinės linijos ir įkuriamos pasaulėžiūrų stovyklos, dažniausiai paverčiamos sugyventinių poros. Vienoje pusėje tie, kuriems šeima neatskiriama nuo santuokos, kitoje – visi likusieji. Tačiau tyrimas atskleidė, kad dauguma Lietuvos gyventojų nelinkę santuokos paversti raktiniu šeimos apibrėžimo požymiu – kur kas svarbesnis kriterijus yra vaikai“, - atkreipė dėmesį A. Maslauskaitė.
Sugyventinius su vaikais šeima laiko 78 proc. jauniausios ir 73 proc. vidurinės kartos žmonių, taigi beveik trys ketvirtadaliai tų, kurie dar patys yra aktyvioje šeimos kūrimo arba vaikų auginimo stadijoje. Vyriausios kartos nuomonė šiuo klausimu buvo kiek nuosaikesnė, tačiau 65 proc. jos atstovų sugyventinius su vaikais taip pat priskyrė šeimai. Panašiai visos trys kartos sprendė ir dėl to, ar vieniša motina, kuri niekada neturėjo sutuoktinio ir augina vaiką, yra šeima. 72 proc. jauniausios, 67 proc. vidurinės ir 60 proc. vyriausios kartos atstovų šiuos santykius taip pat priskiria šeimai.
Dėl bevaikių sugyventinių porų tvirtą nuomonę turinčiųjų gretos yra mažesnės. Jauniausios kartos 55 proc. gyventojų sugyventinius be vaikų įvardijo šeima, vidurinėje kartoje tokių buvo 45 proc., o vyriausioje kartoje – 37 proc. gyventojų.
Anot A. Maslauskaitės, tai, tikėtina, atspindi kiekvienos kartos patirtį. Kaip rodo Kartų ir lyčių tyrimas, kohabitacijos (gyvenimo kartu be santuokos) vaidmuo Lietuvoje per praėjusius du dešimtmečius iš esmės pakito. Trumpalaikę partnerystę prieš santuoką keičia vis ilgesnė, susilaukianti vaikų, juos auginanti ir mažai ką stebinanti partnerystė. Dalis jaunosios kartos yra pagrindiniai šio virsmo veikėjai. Vidurinė karta kohabitaciją neretai išgyveno kaip santuokos preliudą, o vyriausioji buvo ir tebėra pasyvi šio proceso stebėtoja.
Vienos lyties asmenų partnerystės tapo bauginimo ginklu
itin maža dalis gyventojų mano, kad vienos lyties asmenų poros irgi gali būti laikomos šeima. Pasak tyrimo, jauniausioje kartoje tokių yra tik 13 proc., vidurinėje – 8 proc., o vyriausioje – 3 proc.
Taigi akivaizdu, kad „tyliųjų eilinių“ šeimos samprata yra margesnė nei kai kurių kultūrinių karų vadų siūlomas variantas. Regis, tai, dėl ko vis dar laužomos ietys viešojoje erdvėje, didžiajai daliai Lietuvos gyventojų yra seniai išspręstas klausimas“, - teigia Demografinių tyrimų centro mokslininkė.
Kad valstybė įstatymais turėtų nustatyti, jog šeima yra tik susituokę vyras ir moteris, mano mažiau nei pusė Lietuvos gyventojų (44 proc.); trečdalis (33 proc.) įsitikinę, kad valstybė to daryti neturėtų, o 23 proc. šiuo klausimu neturi nuomonės.
Anot A. Maslauskaitės, šiuo atveju svarbu pažvelgti į skirtingų kartų nuomonę, kurios sklaida verčia kalbėti apie „dvi vienoje“ gyvenančias visuomenes. Pirmajai atstovautų vyriausioji karta, kurios dauguma atstovų (beveik 60 proc.) yra įsitikinę, kad valstybė privalo šeimą apibrėžti kaip santuoką. Antrojoje „visuomenėje“ susitelkusi vidurinė ir jaunesnioji karta. Vidurinėje kartoje tokiam valstybės vaidmeniui pritaria 43 proc., o jauniausioje – tik 35 proc. gyventojų. Jauniausia karta iš kitų išsiskiria ir tuo, kad joje yra daugiau nepritariančių nei pritariančių respondentų valstybės pastangoms apibrėžti šeimą per santuoką (40 proc.).
Romantizuota teisės galia šeimos politikoje vis dar tiki tik vyresnioji karta
„Abi kultūrinius šeimos karus kurstančios ir į juos įsitraukusios pusės turi sąrašą motyvų, dėl kurių verta kilti į kovą ar ją tęsti. Jie atskleidžia viltis vienu kirčiu nukirsti daugelį šiandieninės Lietuvos Gordijaus mazgų, išspręsti demografines, kultūrines, socialines problemas. Tačiau, kaip rodo tyrimas, visuomenė rečiau, nei to norėtų kultūrinių šeimos karų strategai, mano, kad šeimos apibrėžimas turi galios pakeisti šeimų gyvenimo kasdienybę“, - teigia sociologė.
Tyrimo metu gyventojų buvo klausta, kokios būtų pasekmės, jei valstybė įstatymų tvarka nustatytų, kad šeima yra tik susituokę vyras ir moteris. Respondentai buvo prašyti įvertinti kiekvieną iš pateiktų pasekmių.
Vyriausioji karta kur kas dažniau nei kitos manė, kad teisinis valstybės žingsnis, sutapatinantis šeimą su santuoka, turės reikšmingų pasekmių šeimos ir visuomenės demografinei bei socialinei raidai. Apie pusė ar kiek mažiau nei pusė šios kartos atstovų įsitikinę, jog atsirastų daugiau pagarbos šeimai, padaugėtų santuokų, santuokos būtų kuriamos jaunesniame amžiuje. Trečdalis mano, kad šeimose būtų daugiau santarvės, pagerėtų parama šeimai, sumažėtų skyrybų. Kas ketvirtas įsitikinęs, kad šeimose gimtų daugiau vaikų.
„Taigi ši karta įsitikinusi, jog teisinė realybė turi galią pakeisti socialinę realybę. Šiai kartai būdingas savotiškas teisės galių romantizavimas“, - apibendrina tyrimo apžvalgos autorė.
Vidurinė bei jauniausioji karta tarpusavyje panašios, tačiau iš esmės skiriasi nuo vyriausiosios. Atitinkamai apie pusę šių dviejų kartų atstovų teigia, kad, valstybei sutapatinus šeimą su santuoka, „niekas nepasikeis, nes įstatymais nesustabdysi vykstančių šeimos pokyčių“. Abi šios kartos daug rečiau nei vyresnioji tiki romantizuota teisės galia, t. y. tuo, jog teisėje sutapatinus šeimą ir santuoką pakis demografinė, kultūrinė ir socialinė šeimos realybė.
„Taigi kokias naujienas iš kultūrinių šeimos karų fronto galime užsirašyti atsižvelgdami į šias eilinių „gatvės“ herojų nuomones? Pirmiausia, matyt, tai, jog žmonės, turintys politinę galią ir pradėję karą, neturi kiekybinės persvaros bei laimėjimą užtikrinančios „eilinių“ paramos. Antra, kaip ir daugumoje kitų karų, eiliniai apie šį karą gali pasakyti: „tai ne mūsų karas“. Kartu tai reikštų, kad Lietuvos politiniame žemėlapyje ir dėl šeimos politikos vis labiau žiojasi properša tarp valstybės, kuriančios ir įgyvendinančios šeimos politiką, ir piliečių su savais kasdieniais gyvenimais“, - įsitikinusi A. Maslauskaitė.