Kviečiu įsivaizduojančius Šumską Baltarusijoje ar Lenkijoje ir šiaip smalsuolius į šį miestelį kad ir žiemą. Ne tik braškės čia dera – tokios įspūdingos bažnyčios su vienuolynu nerasi visoje Lietuvoje.
Ne Italija, o Baltarusijos pasienis
Žinoma, tai Lietuva, Kalvelių seniūnija, o vos už kelių kilometrų – Baltarusijos siena. Iš sostinės į Šumską veda Juodasis traktas (Vilniaus–Astravo kelias), kadaise turėjęs prastą vardą, mat buvo mėgstamas plėšikų. Jei važiuojate juo pirmąkart, Šumsko Šv. Arkangelo Mykolo bažnyčia ant aukštokos kalvos užklups jus nepasirengusius tokiam didingam vaizdui.
O jei pro lietuviškus debesis dar šypštels saulė, pasijusite lyg Italijoje, juolab kad ansamblio pastatus supa amžinai žalių tujų parkelis. Net netikinčiajam nejučia sulinksta kojos: ir iš kur ir kam šiame užkampyje tokia grožybė?
Tačiau šalia užrakintos bažnyčios – jokio informacinio stendo, vien pamaldų tvarkaraštis lenkų kalba. Aplinkui nė gyvos dvasios, tik tolumoje apsnigtu keliu į kalnelį klampoja seniokas su rezgine, matyt, iš miestelio parduotuvės. Iš už tujų išlenda berniukas su kuprine ant pečių ir mandagiai pasisveikina pirmas – dzenj dobry! – tačiau težino, kad jo mokykloje (anava ten, medinė) mokosi 60 vaikų, be to, yra dar kita, lietuviška.
Atkakliai beldę į zakristijos duris pagaliau buvome išgirsti: jas atidaręs kunigas Miroslav Grabovski, jaunas malonus vyras, nors ir pietavo, mielai įleido VL žurnalistus ir pats aprodė Dievo namus (ekskursija vyko lietuvių kalba). Pasirodo, kad ir įspūdingai dideli, jie tvarkomi su meile, prie to prisideda ir parapijiečiai: dar neišardyta prakartėlė buvo sukurta vietinės darbų mokytojos rankomis.
Didikų Šumskių palikimas
Jei ne didikai Mykolas ir Halina Šumskiai, jokios bažnyčios, juolab ir Šumsko, nė nebūtų, tik nekilmingas Laukininkų (Poliany) kaimelis. 1695 m. Šumskių pora čia pastatydino medinę bažnyčią, o vėliau ir dominikonų vienuolyną.
1715 m. vienuoliams užrašė visą miestelį, o po 50 metų bajoro B. Ščesnulevičiaus rūpesčiu imtasi ir naujos mūrinės bažnyčios bei vienuolyno statybų pagal italų architekto Tomo Raselio projektą. Dar XIX a. dokumentai liudija, kad dominikonų vienuoliai išlaikė Šumsko, tuomet valsčiau centro, parapijinę mokyklą ir senelių prieglaudą, o išginė juos caro valdžia ir bažnyčią pavertė cerkve, mat rusinimo scenarijus visur buvo vienodas.
Anot žinovų, statinio kompozicija primena barokinę Šv. Jėzaus šventovę Romoje, nors vėliau ranką pridėję kiti autoriai ne kartą keitė jo fasadą ir interjerą.
„Labiausiai gaila, kad XX a. pradžioje buvo sunaikintas didysis XVIII a. altorius, itin retos iliuzinės tapybos, tačiau tikimės, kad sostinės restauratoriams pavysk jį atkurti“, – aiškino M. Grabovski ir priminė, kad sovietmečiu visi pastatai buvo avarinės būklės. (Gelbėjimo darbus pradėjo dominikonų kunigas Jonas Dominykas Grigaitis, ėmęsis ir žygių pastatams susigąžinti – aut. past.)
Klebonas aprodė ir seniausius išlikusius paveikslus – „Šv. Arkangelas Mykolas“ ir „Nukryžiuotasis“.
„Bažnyčios viduje saugome iš šventoriaus atneštą dailų antkapinį paminklą vieninteliam anksti mirusiam O. ir J. Šumskių sūnui Liudvikui. Šiuo metu restauruotas ir vienuolyno ansamblis. Vienuolių nebėra, tačiau į čia įsteigtus Piligrimų namus per „Jaunimo dienų“ renginius suplaukia ne tik mūsų, bet ir gretimų šalių katalikiškas jaunimas, – džiaugėsi kunigas. – Gaila, nepavyko įsigyti kaimynystėje griūvančio Šumsko dvaro, kur tikėjomės įkurti Jaunimo centrą. Kol dvaro savininkai vaidijosi tarpusavyje, šis virto griuvėsiais, o kaina už jį buvo užplėšta nežmoniška. Jaunimo centrui įkurti jau pasirinkti Šalčininkai...“
Paminklai šunims ir dvarponiams
Padėkoję klebonui už svetingumą automobiliu pasivijome į kalnelį vos krutantį senuką. Pasirodo, ponas Bronislavas kulniuoja būtent į Šumsko dvarą! Šis, žinoma, ne jo, o ponu Bronislavas pavadino buvusį kolūkio pirmininką, kuris kolūkiui sugriuvus anaiptol nenuskurdo.
Nors tuteišiška seno žmogaus šnekta buvo sunkiai suprantama, sužinojome kai ką įdomaus: caro metais Bronislavo senelis lenkė šiame dvare nugarą pas barynią Komarovą.
„Ta tai buvo turtais aptekusi: arklidės nestovėjo tuščios, senovinė ledainė, kur bobos šaldydavo pieną, pilna gėrybių, bet barynia ypač mėgo medžioklinius šunis: turėjo ir kurtų, ir skalikų, o nustipusį ar žvėries papjautą numylėtinį laidojo vos ne su fanfarom, į brangią maršką įsuptą, ir akmenį su įrašu ant kapo užridendavo“, – aiškino Bronislavas, pasišovęs parodyti, jei tiktai ras, tą akmenį parke po sniegu…
Nevarginome seno žmogaus, kurio sunkų gyvenimą išdavė pigiausi produktai rezginėje, suplyšęs vatinis, iš senelio, matyt, paveldėta ausinė kepurė ir akyse sustingusi skriauda. Komarovos šunys kadaise gyveno geriau už poną Bronislavą dabar! Patys apėjome milžinišką Pienos upelės ir tvenkinio supamą dvaro parką.
Šis virto pelkėta klampyne su šimtamečių medžių išvartomis, išlikę keli milžiniški maumedžiai styrojo be žado, tarsi jiems būtų gėda to, ką čia išvydome.
Apie Šumskų dvarą net rašyti skauda. Mačiau jį prieš trejus metus: tada atrodė, dar įmanoma jį prikelti, nors į centrinį pastatą išdaužytais langais, neva saugomą valstybės, galėjai užeiti netrukdomas ir pasigrožėti planavimu ir parketo liekanomis, jei tik nebijojai gauti sija per galvą. Dabar rūmų langai užkalti aklinai, fasadas pavojingai įskilęs, užtat ant durų įspėjimas: „Privati valda“. O prie paradinio įėjimo – didelė šviežių šiukšlių krūva.
Juoduoju traktu pasukus atgal į Vilnių ant kalvelės iš tolo boluoja trys kryžiai, šumskiečių pastatyti minint bažnyčios įkūrimo 300 metų jubiliejų. Štai taip. O kai kurie XXI a. Šumsko dvarponiai po savęs čia nepaliks nei šuns kapo, nei akmens ant akmens...
