Toks žalias žalias pabalys, vasaros pradžioje pasipuošdavęs baltomis ramunėmis – stambiažiedėmis, kaip darželyje prie namo. Nedidelis ir neaukštas balos krantas – kitapus tankiai sužėlę karklai, juose šarkos lizdus sukdavo. Vaikus išperėjusios taip ir taikydavo į vištų gūžtas kiaušinių. Mama broliams liepdavo tuos lizdus išdraskyti. O, koks triukšmas kildavo. Blaškydavosi benamėmis likusios, man net gaila būdavo.
Tuose krūmuose buvau įsirengusi savo „namus“. Jų tankmėje jaučiausi saugi. Tanki lapija saugojo nuo nereikalingų akių, o varlių kurkimas nustelbdavo pačios balsą, kai kalbėdavausi su savimi. „Butas“ buvo erdvus, pagal vakarietiškus standartus (aišku, tuomet apie juos aš nieko nebuvau girdėjusi): su erdviu holu, keliais miegamaisiais. Mano lėlės miegojo ramiai batų dėžutėse suguldytos, į mamos bažnytines skaras suvyniotos.
Kodėl taip aiškiai prisimenu po tiekos metų? Ogi todėl, kad tos skarelės, lietums užėjus, tiesiog mano „namuose“ paliktos nuo drėgmės supelijo. O aš, mamai paklausus: “Vilyte, ar nežinai, kur mano skarelės su rožėmis? – sumykiau nedrąsiai, kad nežinau. Neišdrįsau prisipažinti. Neišdrįsau ir tada, kai Mama jas seniai buvo užmiršusi, o aš vis nešiojausi širdyje tą nusikaltimą. Tebesinešioju ir dabar Mamos skarelių istoriją.
Bet sugrįžkime ir prisėskime ant šiurkštokos pabalio žolės. Aš tuomet ant jos klaupdavausi. Tai buvo mano bažnyčia, mano šventa vieta, o tos ramunės – tarsi altorius, prieš kurį klūpodama melsdavausi ir prašydavau keisčiausių, bet labai reikalingų dalykų. Nežinau, kas mano vaikiškas maldas išklausydavo - dangus, ramunės, kurkiančios baloje varlės ar jas varlinėjantis gandras, bet stebuklai įvykdavo.
Širdį spaudė, kad brolis taip ilgai negrįžta iš armijos (sovietinės). Klūpojau pabalyje, pusbalsiu ramunėms savo rūpesčiu dalinausi, pačios susikurtas maldeles sukalbėjau ... ir palengvėjusia širdele nuskuodžiau namo. Vasaros pradžios diena ėjo vakarop, o aš skubėjau maišyti blynų tešlą – juk brolio laukiau.
Virtuvė skendėjo dūmuose, o aš skubėjau kepti, tvarkingai dėliojau į lėkštę blynus, kai kuriuos gerokai apsvilusius. Baigusi pagardinau juos vyšnių uogiene. Atlapojau virtuvės ir prieškambario duris, langą, kad dūmai išeitų ir... O, Dievulėliau, nuo kalnelio tiesiai takeliu brolis grįžta. Puolu pro duris ir lekiu šaukdama: „Justinai, tau blynų iškepiau... Mama tuoj sugrįš...“
Kitais metais atvažiavo „staliniecai“ - tokie galingi oranžinės spalvos vikšriniai traktoriai. Karklų krūmus išrovė ir suvertė į balą, krantą sulygino. Tik vietomis iš po žemių kyšojo krūmų šaknys. Prieš akis plytėjo grasinanti tamsi dėmė žaliuose laukuose. Neliko mano stebuklingos vietos.
Bandžiau kažką panašaus pajusti keliaudama, svetur gyvendama. Nepavyko. Šimtus kartų gražesni, įspūdingesni vaizdai užfiksuoti nuotraukose, o tokių ramunių nėra, ir tokios žolės po kojomis nepajutau, iš šarkų niekur daugiau negirdėjau, ir varlių kurkimas jau buvo kitoks.
Koks turtas turėti savyje tokią vietą, kurią savyje nešiesi. Kartais mintyse, kaip tadais, priklaupi pabalyje. Perbrauki ranka dar nuo rasos drėgną žolę, prisilieti prie balto žiedo – vos vos, kad žiedlapiai nenubyrėtų. Pakyli ir... Eini akmenimis grįstu grindiniu, bijodama nulaužti bato kulniuką. Laviruoji tarp žioplinėjančių turistų ir linksmai kikenančių studenčių Pilies gatvėje. Ir man lengva, nes aš nešuosi savyje to gimtojo, nors jau išnykusio, Norvydų kaimo pabalio ramunes, varlių kurkimą...
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalis. Dalyvauk konkurse ir TU!
