Kai aš buvau mažas, motina auklėjo mane pagal estų knygą “Volli ir Valli”. Volli buvo labai teigiamas berniukas, jis visuomet užleisdavo vietą močiutėms, tvarkingai sukabindavo į spintą rūbus ir metodiškai sudėliodavo ant stalo vadovėlius bei rašymo priemones. Jis plaudavo rankas prieš valgį ir taisyklingai išdėstydavo šaukštus bei peilius lėkštės atžvilgiu. O Valli buvo jo teigiama sesuo. Knygoje buvo dar vienas berniukas, kuris vietos neužleisdavo, susitepdavo, kvailiodavo ir viską išmėtydavo. Atspėkite, kuris vaikas mane labiau traukė?
Panašią istoriją vaikams pasakodavo mano žmona, dirbdama vaikų darželyje. Ji paskaitė vaikams didaktinį eilėraštuką apie teisingą vaiką ir “murziuką”. Tada ji paklausė, kuris vaikas jiems labiau patiko. Vaikai choru atsakė: “murziukas”. Nes teigiamas vaikutis atrodė liūdnas, o “murziukas ”- patenkintas.
Kas yra “zanūda”? Pirmiausiai pastebėkime, kad tai būtinai yra žmogus, o ne gyvūnas. Ar atkreipėte dėmesį, jog gyvūnai niekuomet neatrodo mums nuobodūs? Ir atsakyme į klausimą “kodėl?” slypi štai kas: todėl, kad gyvūnai yra nuoširdūs. Jie nelabai aiškiai žino, kokie yra. Jie miglotai, be žodžių, jaučia tik, ko nori. Tačiau ko jie tikrai nežino, tai kokie jie turėtų būti.
Mes skiriamės nuo gyvūnų tuo, kad žinome, kokie turėtumėme būti. Tačiau jei mes staiga lyg ir tampame tokiais idealiais ir demonstruojame kitiems, kad žinome, kaip derėtų elgtis, tai jau imame sau meluoti. Nes mes niekuomet nesame tai, kuo būti turėtumėme. Galbūt netgi tas, kas žino, kaip viskas turi būti ir moko kitus - baisiausiai meluoja sau pačiam. Žinoma, jums galbūt ir teko sutikti nenuoširdų šunį ar žiurkėną. Štai,- pasakysite jūs, -mano šuo kažkaip įtartinai ištikimai žiūri man į akis: ar tik kur nors nebus pridirbęs? Tačiau jūs vis vien nepasakysite, kad šuo jums keltų nuobodulį.
Taip yra todėl, kad šuo nuoširdus, o mūsų “zanūdos” žmogaus bruožas - žinojimas, kaip turi būti ir nenuoširdus savęs palaikymas tokiu, kuris jau tokiu tapo ir dėl to gali pamokslauti kitiems.
Jo leksikoną sudaro žodžiai “reikėtų”, “derėtų”, “visi žino”, “akivaizdu”, “sakoma”, “turėtumei”, “susimąstykime”, “kaip tau ne gėda”, “kiek kartų aš tau sakiau”, “kiek kartų dar aš turėčiau sakyti” . ... man net berašant darosi bloga.
Kalba toks žmogus monotoniška intonacija, kurioje pasigirsta kaltinančių gaidelių. Štai vyras sako vėlai grįžtančiai žmonai: ir kaip aš galiu tavimi pasitikėti? Kiek kartų tu man žadėjai grįžti laiku? Ar tu nežinai, kaip derėtų elgtis moteriai?” Ir žmona tyliai siunta.
Arba pensininkas sako kiemo vaikams: “ir kas gi jus mokė taip triukšmauti? Kiek kartų jus mokyti: turėtumėte būti mandagūs ir nesistumdyti”. Ir vaikai ruošiasi pasityčioti iš saugaus atstumo.
Arba klasės vadovė sako mokiniams: ”ir vėl prasti pažymiai. Ar kas nors čia yra susimąstęs apie savo ateitį? Ar nežinote, kaip derėtų mokytis artėjant egzaminams?” Ir mokiniai patyliukais prunkščia.
Kaip gaila: netgi visiems gerai žinomi žmonės – filosofai ir politikai, psichoterapeutai (aš jų tarpe) ir televiziniai gydytojai, žurnalistai ir policijos komisarai - nėra išvengę šios ligos.
Jei jums pasisekė ištekėti už tokio vyro, jis gali netgi ir nekalbėti. Tačiau elgiasi visuomet taip, kaip reikia. Jis labai teigiamas ir teisingas žmogus. Jis netgi yra vaikščiojanti sąžinė.
Psichoanalitine kalba kalbant, “zanūdos” – tai “super – ego” žmonės. Tai yra tie, kurie tapatina save su tuo, kaip turėtų elgtis žmogus. Ne su tuo, kur žmogų traukia (“id”). Netgi ne su tuo, koks žmogus yra ( “ego”). O būtent su tuo, koks jis turėtų būti. Dėl to, ką toks asmuo bepasakytų, iš burnos išsprūsta kritinės pastabos ir kaltinimai.
Bet ne kiekvienas rėkiantis ant mūsų žmogus veikia mus erzinančiai ir nuobodžiai. Ne, jei jūs apsisukdama pastatėte mašiną skersai gatvės ir trukdote vairuotojams, tai girdite labai daug grubių pastabų. Jos pykdo ir varo jus į stresą. O “zanūda” tokiais atvejais nerėktų, tik papasakotų jums, kaip derėtų elgtis. Ne apie tai, kaip jums geriau apsisukti. Bet apie tai, kaip jums derėtų pasielgti, suprantate? Smulkiai ir netgi nekeldamas balso. Ir tai kažkodėl jus siutintų labiausiai.
Lygiai tokie pat neįdomūs jums negali pasirodyti maži vaikai. Jie gali jus erzinti, tarkime nuolatos užduodami tą patį klausimą. Yra netgi toks siaubingas amžius, kada vaikas visą laiką klausia “kodėl?” Tačiau netgi įsiutinęs jus jis vis vien netilps į nagrinėjamą kategoriją! Nes vaikas irgi yra natūralus. Ir jei jūs, taip pat būdama natūrali, pasiųsite jį kuo toliau, dar pastiprindama savo jausmus svorio stūmiko judesiu - vaikas nulėks ant sofos, ims verkti, tačiau “zanūda” jis netaps. Ir jei jūs palauksite, jums bus atleista. O štai “tylus sadizmas” atleistas nebus.
Maža to, vaikai turi imunitetą “zanūdoms” mokytojams ir tėvams. Būtent: kai minėti asmenys ima pasakoti vaikams, kodėl ir ką reikėtų daryti, vaikai įeina į lengvo transo būseną. Tarkime, jie tyli ir monotoniškai kartoja: gerai... gerai... supratau... supratau... Tačiau jie iš tiesų nieko negirdi. Jie tiesiog jūsų neklauso, niūniuodami dainelę arba nagrinėdami ornamentą ant sienų. Jie žino, kad kalbantysis serga baisia liga ir jie siekia ja neapsikrėsti.
O dabar grįžkime į santuoką. Jie jūsų sutuoktinis pasidaro labai rimtas ir teisingas, jei jis pradeda įtartinai tvarkingai viską tvarkyti, jei kalba itin mandagiom frazėmis, pamokslaudamas vaikams ir jums, jūs... Teisingai, pagalvosite, kad jis jaučia kažkokią pagundą. Ne, jis dar nieko nepadarė, bet jį jau pasąmoningai traukia. Traukia:
Nusikeikti;
Viską išmėtyti ir pasiųsti visus velniop;
Permiegoti su kaimyne;
Išniekinti katę;
Prikulti vaikus, jus ir pirmą pasitaikiusį praeivį;
Apipilti baldus su žibalu ir padegti...
Jis niekuomet to nepadarys. Ypač jei visa tai suvoks. O štai “zanūdiškumas” – tai gynyba prieš visus šiuos impulsus. Padidinta kontrolė, sugriežtėjusi sankcija, bausmė dar nenusidėjus. Kažkokia jo psichikos dalis, pajutusi, kad jis seniai nebuvo chuliganas, paskubėjo paversti jį taisyklių ir principų įsikūnijimu, permesti jį į priešingą barikados pusę. Ten, kur tūno “derėtų”, “privalo”, “ reikia”, kur sėdi monumentalūs “tvarka”, “gėris” , “mandagumas” ir “teisybė” .
Ir ką jam daryti ?
Ką aš jums galiu pasakyti? Jam reikia paspausti ranką ir pasakyti: tu teisus. Tvarkyk viską ir toliau. Nes tu žinai, kaip turi būti. Tačiau aš ir vaikai privalome nuo tavęs kuriam laikui pasitraukti. Ten, kur gyvena “noriu“ ir “geidžiu”. Nes jei aš ten pasitrauksiu, tu neturėsi kam pamokslauti.
Ir “zanūda” trumpam nustos juo būti. O jūs pridursite: “ir visai tu ne “zanūda”. Nes lietuvių kalboje tokio žodžio nėra!” O po to pridurkite: ”chuliganiuk tu mano”...
Koks bus jo veidas!!!
