Labai pasisekė laidos „Ką manai?“ autoriams, Lietuvoje suradusiems laidos dalyvius - vyrus, kurie eina pas psichologus, siekdami po skyrybų pilnavertiškai bendrauti su savo vaikais, prašo buvusios žmonos su vaikais matytis (ir matosi) dažniau nei numatyta taikos sutartyje (J. Liesio istorija).
Tačiau Lietuvoje pilna istorijų, kai po skyrybų vaikų priežiūra, auklėjimas, ugdymas lieka tik išsiskyrusių mamų pirmaeiliu darbu, nuo kurio vyrai, potencialūs „svajonių jaunikiai“ (kartais jie ne tokie ir jauni, bet statusui tai nekenkia), yra visiškai atleisti. Mano buvęs vyras labai pasipiktino mano nuomone, kad jis nebėra vaikų tėvas, nes jų neaugina, o tik pramogauja, t.y. atlieka karuselių tėvo funkciją.
Lygiai tokios pačios nuomonės laikosi ir D. Meškauskas, spaudoje pateikęs nuomonę, kad nors jo buvusios partnerės draugas bendrauja su jo sūnumi, dovanoja dovanas, jis vis tiek liks tėvas. Kitas žinomas Lietuvoje argentinietis, iš tos pačios muilo operos, po skyrybų iš Lietuvos tiesiog išvyko, be abejonės, būdamas tikras, kad jo vaiko auklėjimu ir t.t. pasirūpins vaiko mama. Kaip gerą pavyzdį po skyrybų galima paminėti a.a. B. Lubį, kuris, pasirodo, po skyrybų užaugino savo dukterį. Tiesą sakant, ši informacija mane paskatino dar labiau gerbti šį žmogų.
Bet grįžkime prie mano asmeninės patirties. Jau teismo posėdžio metu teisėjas klausė, o kodėl gi tokia tiksli susitikimų tvarka su tėvu numatyta? Prasitarė, kad neverta jos nustatinėti, nes po skyrybų tėvai visiškai pamiršta savo vaikus ir tik kelios išimtys vyrų jo praktikoje susitinka su vaikais. Pridedu ranką prie širdies – netikėjau teisėjo žodžiais. Bet susidūriau su realybe – mano buvusio su vaikais per mėnesį pasiektas rekordas – penki susitikimai, per visą po skyrybų praėjusį laiką – nė vieno savaitgalio su vaikais. Nepaisant to, jis jaučiasi puikiai, kai visiškai nedalyvauja vaikų auklėjime, priežiūroje, ugdyme, tik vedasi į kiną, teatrą, vaikų kambarį arba žiūri televizorių.
Jau matau, kaip kyla vyrų (o gal ir moterų?) ešelonas, kad oi oi, kaip tai yra daug (Lietuvos vyrų moralės požiuriu) – kiti visai su vaikais nesusitinka, alimentų nemoka, po skyrybų dar ir grasina, ir terorizuoja... Taip, esant tokiai visuomenės nuomonei, kuri tokia pakanti vyrų nedalyvavimui vaikų gyvenime, tai ir yra daug. Bet ar tai normalu? Kodėl tik išsiskyrusi moteris visą savo laiką turi skirti vaikų priežiūrai, negalėdama ex vyrui pareikšti, kad dabar neturinti laiko, galimybių, kažkas jai trukdo prižiūrėti vaikus ir palikti vaikų jam prie durų. Beje, prisiminiau nepakartojamą savo buvusio nuomonę, kad aš, ieškodama, kas prižiūrėtų vaikus, ieškau tarnų, t.y. jis, kai prižiūri savo vaikus, man tarnauja. Be komentarų? Ūkio ministerija galėtų apsvarstyti ūkinės vaiklos sąrašą ir į jį įtraukti išsiskyrusių tėvų atliekamą paslaugą buvusioms sutuoktinėms „savų vaikų priežiūra“.
Dabar apie alimentus. Mano buvęs vyras juos moka, moka laiku, ir todėl, Lietuvos mastais, tai jau žygdarbis. Jis didvyris. Tik keli niuansai – savo vaikams jis moka trečdalį savo pajamų, todėl gali sau leisti toliau vaidinti „gerąjį turtingąjį tėtį“. Atsitikus neeiliniam įvykiui, kai vaikas padarė žalą svetimam automobiliui, jis nusprendė neprisidėti prie žalos atlyginimo, pareiškęs, kad tai esanti „vaikų nepriežiūra“ – grįžtam prie to paties, ką jau rašiau – vaikų priežiūra – bobų reikalas.
Važiuojant į kelionę į užsienį, beje, praėjus mėnesiui po skyrybų, vaikui buvo duota dvidešimt eurų. Mano pažįstamos buvęs vyras vyras, bedarbis, savo dukrai įteikė šimtą eurų. Taigi, kieno moralė aukščiau? Pareiškus, kad tai pasityčiojimas, buvusio vyrelio sąmonė nesugebėjo suvesti dviejų faktų – kadangi man skyrybos buvo perkūnas iš giedro dangaus, nespėjau sukaupti pinigų „nenumatytiems atvejams“ ir per mėnesį po skyrybų nesugebėjau prisitaupyti kelionės išlaidoms. Bet vyrų sąmonė juk jiems pataria – boba savo vaikams pinigų tikrai ras. Ir mano atveju, dar lauktuvių iš skolintų pinigų atveš. Kodėl bobai dar „extra“ pinigų duoti, jei moku alimentus? Juk po skyrybų moterys tik praturtėja tokių „svajonių jaunikių“ sąskaita. Niekaip nesuprantu, gal kas komentaruose pakomentuos – kodėl vyrai, mokėdami alimentus, šventai tiki, kad tiek „daug“ moka alimentų, kad išlaiko savo buvusiąją, o ne vaikus (vieną kurių palieka aštuonių mėnesių)?
O dabar apie praturtėjimą po skyrybų. Aišku, laidose, turto klausimai aptariami retai. Įdomiausias S. Jasaičio atvejis. Komentarai lūžo nuo nuomonių, kad „praturtėjo Jasaitienė“, „už ką tokie pinigai“. Žmonės, atsipeikėkit, jei kažkas šeimoje ko nors pasiekia, tai turbūt (naivokai dar tikiu) nėra jo vieno nuopelnas, šeimoje vienas kitą palaikome, patariame priimant sprendimus, galų gale moteris augina vaikus, juos maitina, auklėja ir t.t.
Ar svajonių jaunikis būtų galėjęs pilnai atsiduoti karjerai, jei reikėtų rūpintis vaiku, buitimi? Mano atveju dar gražiau – su manimi buvęs vyrelis baigė mokslus, ir ne vienus, mano dėka gavo pirmą normalų darbą, buvo laikas, kai nedirbo, palaikiau jį dėl darbo, kuris dabar jį maitina ir leidžia jaustis labai turtingu ir ypatingu, auginau ne vieną vaiką. Žodžiu, investavau, ir nesėkmingai, tai liko neįvertinta. Ir dabar esu praturtėjusi – turiu būsto paskolą iki, greičiausiai, gyvos galvos, alimentus ir vaikus. Beje, dar apie santaupas. Jūs manote, kad šeimoje yra bendros santaupos? Jeigu jos vyro kortelėje, laikykite, kad bendrų santaupų nėra. Jos lieka buvusio vyro sukauptais pinigėliais...
Negalvokite, kad skundžiasi sena nudėvėta kriošena, viskuo nepatenkinta ir varanti ant savo buvusio vyrelio, vargšelio. Jaučiuosi kaip niekada gerai ir tiesiog norėjau pasidalinti savo mintimis su visais – nejaugi tiek nedaug moralės turi (o gal čia ir apie protą eitų kalba) išsiskyrę vyrai?
Ir pabaigai, merginos, moterys, Jums patarimai – neinvestuokite į šeimą daugiau nei į save, tai tikrai neatsiperka, kaupkite santaupas savo kortelėse ir, pageidautina, slapta nuo vyro, niekada nesakykite niekada ir nebijokite skirtis, tik išsiskyrusi sužinosite, kiek vyrui svarbūs jo paties vaikai ir ar su tuo žmogumi ir būtų buvę verta praleisti senatvę.
DELFI už šio rašinio turinį neatsako, nes tai yra subjektyvi skaitytojo nuomonė!