Milžiniškas visomis prasmėmis kraštas, kuriame numanomai knibžda milijardas gyventojų ir kurio kultūrai gal septyni tūkstančiai metų, o gal ir dar daugiau, stebina ir pribloškia savo kontrastais, kurių tiesiog nėra su kuo palyginti – tenka išradinėti naujus apibūdinimus.
Kita vertus, pagyvenus vos keletą mėnesių tokiame krašte, kad ir turint galimybę pažinti jį anaiptol ne vien turistinių maršrutų ribose, daryti toli siekiančius apibendrinimus, kažin ar yra tikslu? Masteliai čia išties ir neįprasti, ir dideli, todėl tegaliu dalintis įspūdžiais.
Turtinė nelygybė milžiniška, kalbų, religijų ir su jomis susijusių kultūrų begalė, iš praeities paveldėtų ir naujai atsirandančių problemų, iš kurių akis badanti nešvara gatvėse yra viena, bet ne vienintelė, nors vežimu vežk – ir tuo pačiu kažkokiu nesuprantamu būdu šalies gyventojai neišsilaksto kas kur po pasaulio pašalius, nepirmauja savižudžių skaičiumi ir, kad ir vilkdami praeities balastą, nenumaldomai kerta sau egzistencinę nišą XXI amžiaus technologijų džiunglėse. Stebuklas? Greičiausiai, taip.
Hinduizme dievų – tiksliau vieno ir to paties dievo apraiškų tiek, kiek atpažįstama individualių savybių. Kuri iš jų dominuoja – toks ir dievybės vyraujantis bruožas, na, panašiai, kaip ir žmonių tarpe.
Toks religijos tamprumas turi savotiško žavesio, mat, skirtingai nei Knygos religijose, hinduizme nėra tokių sąvokų kaip džihadas, neskelbė jie ir kryžiaus karų. Na, o ta žemė, kurią savąja senkalbe įvardijame kaip Paliestinę, tai yra ta, kuri buvo paliesta dievo ir todėl vadinama šventa, tiek įmirkyta ir tebemirkoma įvairiausių konfesijų tikratikių krauju, kiek hinduizmo išpažinėjų šventosios vietos gal nė Gango vandenimis nėra drėkinamos.
Žodžiu, kad ir kokios įkyrios ar „kvanktelėjusios“ gali pasirodyti mums vienos ar kitos hinduizmo krypties išpažinėjų apeigos ir su jomis susiję papročiai, tos agresijos, su kuria linkę savąsias tiesas skelbti biblijinę tradiciją tęsiantys tikėjimai (kažkodėl stengiamasi apsimesti, kad islamas – tai ne jaunesnysis pirmų dviejų brolis) Indijoje tiesiog nėra. Nėra, ir viskas.
Gal būtent tai ir traukia negyvai nusistresavusius vakariečius vykti Indijon ir tikėtis, kad čia jie suras vienokį ar kitokį tiesos atitikmenį, kuris išvaduos juos nuo namuose paliktos rutinos ir beprasmybės?
Teisybės dėlei reikia pasakyti, kad tiek hinduizmo tradicijoje, tiek ir mitologijoje pilna viena už kitą baisesnių istorijų ir šiurpesnių vaizdų, o našlių susideginimo paprotys viename lauže su velioniu vyru, vadinamas „sati“, dar ir šiandien kaitina aistras, nors jau kelios dešimtys metų, kai oficialiojoje erdvėje tokių dalykų lyg ir nebepasirodo. Nors kas galėtų garantuoti, kas vyksta atokiuose džiunglių ar kalnų kaimeliuose, jei ir save civilizuota laikančioje vakarų Europoje, žiūrėk, išlenda koks seksualinis maniakas, metų metus namo rūsyje prievartavęs savo paties dukrą?
Tačiau kaip ten bebūtų, šventuosiuose hindų miestuose, tokiuose kaip Varanasis (Benaresas), Haridvaras ar Rišikešas ne tik kad nekvepia atvira prievarta, bet net ir jokio mėsiško maisto nėra. Nerasite nė kiaušinių ar žuvies. Vienintelis baltymų šaltinis – pieno produktai. Prisipažinsiu, man buvo visai ne kas, džiūvau taip greitai, kaip niekam nerekomenduočiau.
Tiesa, norintiems parūkyti „žolės“, čia vadinamos „gandža“, atrodo, neturėtų kilti didesnių problemų – to „gero“ čia per akis ir ne vienas oranžiniais rūbais vilkintis „šventasis atsiskyrėlis“ ją ramiausiai traukia tiesiog gatvėje. Alkoholis, priešingai, yra ne tik brangus, bet ir sunkiai randamas. Tačiau tai šalutinės temos.
Skirtingai nei turistų numintuose Radžastano rūmuose ir tvirtovėse, šventuosiuose miestuose, kur nors taip pat netrūksta baltųjų keliauninkų, atmosfera mielesnė ir mažiau sukomercinta, bent jau iš pirmo žvilgsnio.
Daugybė ašramų – dvasinių studijų centrų, paprastai aprūpinančių atvykėlį dar ir maistu bei nakvyne – priima tiek indus, tiek ir užsieniečius. Jų esama pačių įvairiausių – nuo gana prabangių ir šiek tiek primenančių viešbučius, kur yra konkretus mokestis už naktį, iki visiškai tradicinių, kur vienintelis mokestis – savanoriška auka. Beje, tai ne visada reiškia, kad bus pigiau, bet tai jau atskira kalba.
Šiaip jau Indija, jei jums nebūtinas penkių žvaigždučių aptarnavimas, yra sąlyginai nebrangi šalis. O jei būtinas – gal neverta trenktis taip toli, prabangių viešbučių yra ir arčiau?
Man asmeniškai Indija pasirodė įdomi ne tuo, ką ji turi tokio, ką turime ir mes – kad ir tuos pačius prabangius viešbučius – o tuo, ko pas mus nė su žiburiu nerasi, pavyzdžiui, savo vakarinius ritualus Gangos pakrantėse, ugnies ceremonijas ir nepaliaujamas pudžas (religines šventes) tai vienos, tai kitos dievybės garbei.
Net ir neieškant formalaus nušvitimo – kas tai per dalykas, teoriškai galima ginčytis iki užkimimo, tiktai kam? – keliautojui pravers, o kitąsyk, žiūrėk, ir proto ribas praplatins bei paliks neišdildomą įspūdį neįtikėtinas kontrastas tarp ant pakrantės uolų medituojančių asketiškų jogų, išžiojusių juos stebinčių turistų ir čia pat Rišikešo centre esančios raupsuotųjų (taip, jūs skaitote teisingai) kolonijos, apie kurią oficialiuose agentūrų kataloguose vargu rasite bent žodį.
Todėl ir sakau – Indija moko pavyzdžiais ir faktais, o ne teorija ir žiniomis iš Vikipedijos. O kur dar čia pat stūksantys Himalajai, kurių nuošalumoje praleidau ne vieną su niekuo nepalyginamą dieną ir kur gyvena mano naujieji draugai, kurie pirmąkart mane sutikę pasveikino žodžiais „Welcome home“ (angl.: „Sveikas atvykęs namo“)?
Tačiau juk ne veltui sakome – verčiau vieną kartą pamatyti, negu...
Šiandien jūs turite tokią galimybę – pamatyti Indiją tokią, kokia ji atsiskleidžia tiems, kas čia atvyksta palikę išankstines nuostatas namuose ir turi savo širdyje vietos naujoms patirtims. Indija, kokią mes visi nujaučiame esant ir be kurios mūsų patirtims ir išgyvenimams truktų kelių labai ryškių spalvų.
Shutterstock nuotraukos
