Verbanija sudaryta iš trijų dalių: vienoje, skirtoje turistams ir pilnoje brangių, tuomet, vasario mėnesį, dar tuštutėlių vilų, gyvenome mes, savanoriai. Kita – labiau industrinė, po kone mirtinos tylos turistinėje dalyje išūžianti ausis ir primenanti, kad čia dar kažkas ir gyvena, vaikšto gatvėmis, lankosi parduotuvėse... O trečios dalies taip ir neteko pažinti, tačiau nesijaučiu daug praradusi, kadangi pirmosios strėlė šovė į širdį dar pirmą dieną ir nepaleido iki pat šiol.
Kaip šiandien atsimenu lagaminų ratukų dardėjimą iš paskos į ant kalno stūksantį viešbutį ir žinią – netoliese apačioje yra ežeras. Jau iš ankstesnių kelionės stotelių žinojau, kad ežeras yra ir labai didelis bei nuostabiai gražus, tačiau tai, ką išvydau ir pajutau pirmą sykį nusileidusi prie jo kranto, buvo nepakartojama...
Tyliai, ramiai ir jaukiai žiemojantį ežerą, netrukdomą išprotėjusių turistų, supo apsnigti kalnai, spindintys saulėje, o iš jo kylantis rūkas piešė paslaptingos pasakos paveikslėlį. Toje pasakoje ant vandens suposi jachtos, ant krantinės suguldytos ilsėjosi bei prie jos pririštos visai nesipriešindamos lingavo įvairiausių spalvų valtys, praplaukdamos šypsojo antys, o ant miškais pasipuošusios kalvos nubarstyti kyščiojo namų stogai ir blizgėjo jų langų stiklai.
Žiūrėjau į tą mane supančią užburiančią gamtą ir supratau, atsiminiau, pajutau: tai ta vieta, kurią aš tiek metų tik įsivaizdavau, sapnavau ir apie kurią svajojau. Štai ji – tiesiai prieš mane. Ir ji egzistuoja! Ant Žemės paviršiaus!
Taip bėgo dienos... Nė viena iš jų nuo manęs nepaspruko be pasivaikščiojimo ežero pakrante, kuria mėgavosi ir kiti reti, bet šviesūs bei malonūs miestelio lankytojai ar gyventojai. Kas – elegantiškai ir filosofiškai susėdę ant suoliukų, kas – lėtai žingsniuojantys drauge, susikibę už rankų ar į parankę. Visi tą vasario, labai neblogai apsimetančio vasara, ramybę ir nepaprastą grožį išgyveno savaip, bet abejingų neliko.
Nuostabus oras ir pertraukėlėmis tarp užsiėmimų viešbutyje išviliodavo į balkonėlį, kur galėdavau pasinerti į tylą, žiūrėti į tolį, spindinčias kalnų viršūnes arba užmerkusi akis jausti šviesą ir šilumą, per kiekvieną kūno lopinėlį besiskverbiančias vidun...
Kartą, kai mūsų mokymai jau artėjo prie pabaigos, nusprendėme ežero pakrante pasivaikščioti naktį. Kadangi niekur skubėti nereikėjo ir vidurnakčio laikrodis mano išgyvenamos pasakos negrasino paversti tik miško pelke ir smėlio pilimis, lėtai vaikštinėdama ir kupina susižavėjimo stebėjau, kaip gražiai naktyje spindi namelių kalnuose švieselės, koks turtingai žvaigždėtas dangus, kokia ramybe pulsuoja ant kranto besiruošiančios miegoti gulbės, paskutinį sykį nužvelgdamos vėlyvus praeivius, ir uodžiau, kaip skaniai kvepia vanduo, maišytas su kalnais...
Sako, vasarą Verbanija tiesiog atgimsta. Žmonių prisipildo žiemą negyvos vilos, vartus atveria nepaprasto grožio sodai... Miestelis atgyja. Tačiau nė už ką nekeisčiau savo vasario savaitės net į mėnesį vasaros. Juk į tokią turistiškai nusiteikusią vietelę galima nuvykti bet kada, o į paslaptingo rūko apgaubtą ežero, apsupto sidabru spindinčiais kalnais, pakrantę gali nunešti tik sapnai...
Šis rašinys - DELFI Gyvenimo konkurso "Pasaulio kraštas, į kurį norėčiau sugrįžti" dalis. Dalyvauk konkurse ir TU!
