Ne iš kelmo spirti
Miesto vardas tikriausiai kilęs nuo bendrinio žodžio „kelmas“ ir pirminė Kelmės reikšmė turbūt buvusi „kelmuota vieta, kelmynė“.
Teko apvažiuoti nemažai savivaldybių, aplankyti valstybės saugomų kultūros paminklų, kurių nuo tragiško likimo neapsaugojo ir tai, kad jie buvo įrašyti į specialų registrą. Mačiau graudulį sukėlusių apleistų dvarų, bažnyčių, malūnų, todėl, atvykusi į Kelmę, džiaugiausi lyg lobį radusi.
Kelmė – viena iš Lietuvos savivaldybių, apie kurios vadovą Kostą Arvasevičių Kultūros ministerijos Paveldo apsaugos departamento vadovė Diana Varnaitė atsiliepia labai pagarbiai ir džiaugiasi nuosekliu ilgamečiu jų bendradarbiavimu.
Šios savivaldybės požiūris į paveldą – pavyzdys kitoms savivaldybėms.
„Be praeities – tarytum be šaknų. Be jos nebus ir mūsų ateities. Tai, kas vertinga, reikia išsaugoti ateinančioms kartoms. Paveldo objektai yra kiekvieno rajono vizitinė kortelė“, – tarsteli meras.
Tad kokia kortelė – tokie ir šeimininkai.
Ne tik restauruoti, bet ir tinkamai pritaikyti
Kalbama, kad Kelmės rajono savivaldybės meras Kostas Arvasevičius ir Paveldosaugos skyriaus vedėjas Algirdas Kazlauskas – ne iš kelmo spirti vyrai. Jei negauna lėšų, įėję pro Ministerijos duris, apsuka ratą ir grįžta pro langą. Jeigu juos ir vėl biurokratai išprašo, apsiginklavę kantrybe, kelmiškiai kultūringai bei atkakliai įlenda pro rakto skylutę.
„Pamenu, kaip buvo vilkinamas laikas, per pusę sumažintos Kražių kolegijos rekonstrukcijai skirtos lėšos, dedamos pastangos, kad ir tų pačių lėšų atsisakytume, tačiau mes tų pinigėlių vis tiek atkakliai siekėme“, – laiko dulkėmis dar neapneštą istoriją, trukusią apie porą metų, su Ūkio ministerija prisimena Paveldosaugos skyriaus vedėjas Algirdas Kazlauskas.
Vaikštinėjant aplinkkeliais gaila sugaišto laiko. Jeigu kai kurių ministerijų stalčiuose metų metus nedūlėtų projektų dokumentai, paraiškos, darbas eitųsi sparčiau.
„Restauruoti kultūros paveldo objektą – pusė darbo. Kita sėkmės pusė – tinkamai jį pritaikyti, – tvirtino Kelmės rajono meras Kostas Arvasevičius. – Kražių kolegijos Sarbievijaus kultūros centras šiandien džiugina ne tik Kelmės savivaldybės gyventojus, bet ir visos Lietuvos bei užsienio svečius. Tokių daugiafunkcių centrų Lietuvoje – vienetai.
Čia įsikūrusi biblioteka, rengiamos edukacijos programos, renkasi vietos bendruomenė, vyksta koncertai ir festivaliai. Paveldo objektai privalo tarnauti žmonėms.“
Rajono pasididžiavimas
Kelmė pradėjo formuotis prie dvaro, apie kurį pirmosios žinios mus pasiekia iš XV a. Tai – retas Lietuvoje barokinio stiliaus provincijos dvaras.
Kelmės dvaras ir šiandien yra šio rajono pasididžiavimas.
Anuomet Kelmė buvo Lietuvos didžiojo kunigaikščio dvaras. XV a. pabaigoje Lietuvos didysis kunigaikštis Aleksandras Kelmės dvarą padovanojo Jonui Kontautui. 1591 m. dvaras atiteko didikams Gruževskiams.
„Buvusi Kelmės dvaro sodyba – vertingas Lietuvos architektūros ir istorijos paminklas. Kelmės dvaro sodyboje atsiskleidžia ryškiausi dvarų architektūros, statybos, parkų, dailės bei ūkininkavimo raidos bruožai. Tai – didelė brandžios kompozicijos sodyba, kurioje gausu autentiškų pastatų, želdinių ir vandens telkinių“, – pasakojo Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė.
Šis dvaras įvairiais istorijos laikotarpiais buvo švietimo, kultūros židinys.
Kelmės dvaro sodyboje yra įdomus dviaukštis pastatas. Tai – vartai, pastatyti 1668 m. Pirmajame aukšte buvo laiptai ir baudžiauninkų kalėjimas, antrajame aukšte – biblioteka su siaura atvira arkada orkestrui.
XVIII a. čia įsikūrusi biblioteka garsėjo turtingumu, joje buvo apie 5 000 tomų knygų. Bibliotekoje taip pat saugota daug vertingų rankraščių, retų spaudinių įvairiomis kalbomis. Dvare buvo daug unikalių numizmatikos kolekcijų. Vertingiausia iš jų – monetų kolekcija su graikų, romėnų, monetomis. Kelmės dvaro vartų bibliotekoje buvo laikomas didelis dokumentų archyvas, kuris 1941 m. pateko į Šiaulių „Aušros“ muziejų. Po karo muziejus juos perdavė Lietuvos mokslų akademijos bibliotekai.
Kultūros skleidėjai
Kelmės dvarą apie 350 metų valdė didikų Gruževskių giminė, kilusi iš Lenkijos. Pasak istorijos šaltinių, Gruževskiai buvo aktyvūs reformacijos šalininkai. 1596 m. Kelmėje įkūrė protestantų parapiją.
1622 m. pastatė mūrinę bažnyčią. Kelmėje net kiek laiko buvo įsikūrusi Vyriausioji Žemaitijos reformatų dvasininkų rezidencija. Gruževskiai Kelmėje įsteigė pirmąją mokyklą. XVIII–XIX a. Gruževskių šeimoje buvo keletas žymių žmonių, aktyviai dalyvavusių šalies kultūriniame, politiniame gyvenime.
Jurgis Gruževskis (mirė 1807 m. Tilžėje) buvo Lenkijos karaliaus Stanislovo Augusto Poniatovskio generolas adjutantas. Jis, gyvendamas Kelmėje, buvo sukaupęs vienintelį Lietuvoje reformacijos istorijos archyvą, turtingą numizmatikos rinkinį, senovinių medalių kolekciją, rečiausių knygų (apie 5 000 tomų) biblioteką.
Jokūbas Gruževskis turėjo majoro laipsnį ir tarnavo Lietuvos tribunole.
Istorinis dvaro vaidmuo 1831 m. sukilime
To meto dvaro savininkas Julius Gruževskis buvo Raseinių apskrities sukilėlių komiteto narys. Komitetas nutarė sukilimą pradėti rekrūtų pristatymo į Raseinius dieną – kovo 26-ąją. Kelmės krašto muziejaus direktorė Danutė Žalpienė paaiškino, kodėl jis prasidėjo Kelmės dvare ir anksčiau, negu buvo numatyta.
Pasirodo, įvykius lėmė susiklosčiusios aplinkybės. Kovo 23-ąją Kelmėje beliejančius kulkas sukilėlius užklupo caro valdininkas. Tada komitetas nutarė sukilimą pradėti nedelsiant. Sukilėlių būrys 1831 m. kovo 25 d. rytą užėmė Kelmę, išvaikė caro administraciją, paleido rekrūtus ir, sukvietęs miestelėnus, paskelbė, kad prasidėjo sukilimas.
Istorikų žiniomis, kovo 26-osios ryte jungtinės sukilėlių pajėgos staiga užpuolė Raseinius. Puolime nuo Kelmės ir Nemakščių pusės dalyvavo Juliaus Gruževskio vadovaujami sukilėliai. Julius Gruževskis savo lėšomis sudarė Pirmąjį ulonų pulką, kuriame buvo 400 dalgininkų bei 50 raitelių. Vėliau J.Gruževskis priklausė Raseinių sukilėlių laikinajai apskrities vyriausybei. Numalšinus sukilimą, dvarininkas emigravo į Prancūziją, vėliau apsigyveno Šveicarijoje, Ženevoje.
1940 m. paskutinės dvaro savininkės Gabrielė Gruževskienė su dukromis Sofija ir Adolfina buvo išvarytos iš dvaro ir ištremtos į Sibirą. Vokiečių okupacijos metais Kelmės dvare gyveno baronas fon Haren, pokario metais čia buvo įsikūrusi mokykla, vėliau – Paukštininkystės tarybinio ūkio centras, kuris išlaikė ir dvaro pastate buvusį nedidelį visuomeninį muziejų. 1990 m. iš jo atsirado dabartinis Kelmės krašto muziejus.
Vertingas palikimas
„Kelmės rajone kultūros paveldo objektų nėra labai daug, tačiau jie itin vertingi ne tik Lietuvos, bet ir Europos mastu. Mes turime tris labai vertingas perlus – Kražių kolegiją, Tytuvėnų piligrimų centrą ir Kelmės dvarą.
Rajonas turtingas ir archeologinių paminklų. Turime apie 20 piliakalnių, du gynybinius įtvirtinimus (vieną iš jų ruošiamės pristatyti archeologijos konkursui). Piliakalniai sutvarkyti, pritaikyti turizmui ir tradicinėms šventėms, menininkų plenerams“, – pasakojo savivaldybės Paveldosaugos skyriaus vedėjas A. Kazlauskas.
Srauniomis upėmis ir skaidriais ežerais, koplytstulpių raižiniais, bažnyčių didybe, turtinga istorine praeitimi bei nuostabiu gamtovaizdžiu apdovanotas Žemaitijos kampelis svetingai atveria savo lobius visiems keliautojams.
