Laima Zemleckienė, praradusi regėjimą daugiau nei prieš penkiolika metų, nepalūžo, nenulenkė galvos likimui. Laima pasirinko kovą, kurią užtikrintai laimėjo. Šiandien ji – laiminga dviejų sūnų mama, neįgaliųjų „Naujojo teatro“ įkūrėja, projektų rengėja ir aktorė.
- Esate įgijusi pedagogės specialybę, dirbote įvairius socialinius darbus ir staiga – teatras. Kaip kilo idėja įkurti „Naująjį teatrą“?
Šio teatro atsiradime yra truputėlis mistikos. Kai praradau regėjimą, turėjau išeiti iš savo senojo darbo. Atsidūrusi savotiškoje gyvenimo kryžkelėje, pradėjau galvoti, ką dabar galėčiau veikti žemėje, kad būtų įprasmintas mano gyvenimas? Atrodė, kad nieko nebegaliu daryti. Aš esu tikinti ir bendrauju su Dievu maldoje. Taigi ir paprašiau, kad parodytų man, ką toliau veikti. Ir pamačiau – neįgaliųjų teatras. Labai nustebau, nes aš, atrodo, nei su teatru turiu ką nors bendro, nei su neįgaliaisiais. Kai tapau neįgali, užsidariau nuo visuomenės, išgyvenau depresiją. Bet viskas pamažu pradėjo klostytis geriau, tarsi to aukščiausiojo režisieriaus sudėliota: atsirado ir neįgaliųjų, ir kursai teatro akademijoje.
- Dažnai, rinkdamiesi vieną ar kitą pavadinimą, žmonės ieško reikšmių ir simbolikos. Ar kada galvojote, ką reiškia jūsų teatro pavadinimas? Kodėl būtent „Naujasis“?
Man tas pavadinimas tiesiog šovė į galvą ir iš karto jį užsirašiau. O paskui pasikalbėjau su teatre dirbančiais žmonėmis, pamąstėme, kad gal tas naujumas slypi tame, kad mes visi čia dirbame iš iniciatyvos – vietoje mokomės ir kuriame. Nesame baigę akademinių teatro mokslų, neturime specialios studijos. Tai savotiškas mėgėjų teatras, kuriame vaidindami siekiame profesionalumo. Ir, sakyčiau, mums visai neblogai sekasi.
- Jūsų negalia ne įgimta, o įgyta. Dėl kokių priežasčių praradote regėjimą?
Po antrojo gimdymo patyriau didžiulį stresą, nuo jo akyse staiga žuvo daug neuronų, sparčiai ėmė silpnėti regėjimas. Pamenu, kaip tik tuo metu spėjau pagalvoti: „Nieko nenoriu matyti.“
Regėjimas dingo ne visai. Tiesiai į jus žiūrėdama, aš nieko nematau, bet man yra išlikęs periferinis regėjimas. Na, tarkim, aš matau, kad už jūsų yra langas, šone šviečia šviesa. Anksčiau aš dar nemokėjau žiūrėti periferiškai, žiūrėdavau kaip visi žmonės – tiesiai, tai visur ir griuvinėdavau, kliuvinėdavau, bet paskui prisitaikė pats kūnas. Atsimenu, vienais laiptais į parduotuvę bėgiojau kelis mėnesius, kol pamačiau, kad jie sugriuvę ir ištrupėję. Dabar nebelipu tais laiptais, bijau.
- Sakoma, kad, ištikus negaliai, sunkiausia ne susitaikyti su fiziniu neįgalumu, o įveikti atsiradusią dvasinę krizę. Vis dėlto kokie jausmai tokiu atveju pirmiausia aplanko?
Tai iš tiesų baisūs jausmai ir išgyvenimai. Atsimenu, pasiėmiau knygą skaityti ir nustėrau, kad nieko nebematau... Nuėjau pas gydytoją. Ji, apžiūrėjusi mane pasakė, kad liga nebepagydoma, galiu visai apakti. Pamenu, išėjau į lauką, atsisėdau parke ir verkiu, kad nebegalėsiu vaikams skaityti pasakų. Tas jausmas man labai įstrigo į atmintį. Bet viskas išėjo į naudą – mes su vaikais pradėjome pasakas kurti patys: jie sugalvodavo pavadinimą, o aš – pasakos siužetą.
Norėjau visiems įrodyti, kad aš tokia pati. Baisu buvo pripažinti, kad aš neįgali, kad nematau. Nuėjusi, pavyzdžiui, į parduotuvę, nedrįsdavau pasakyti, kad nematau, nusipirkdavau visai nereikalingų daiktų. Atsimenu, vieną kartą parduotuvėje pasirodė, kad silkė supakuota, norėjau ją paimti ir sukišau visą ranką į tortą. Stoviu, pirštus laižau... Pardavėja, aišku, pamanė, kad aš kokią psichinę negalią turiu. Bet kai perlipau tą baimės slenkstį ir pripažinau, kad aš nematau, man reikia pagalbos, viskas pradėjo tvarkytis.
- Praradusi regėjimą turėjote palikti darbą, tačiau neįgaliųjų teatras atsirado ne iš karto. Kuo užsiėmėte iki teatro?
Išėjusi iš darbo nusprendžiau imtis savo verslo – atidariau dėvėtų drabužių parduotuvę. Tačiau greitai suvokiau, kad prasta iš manęs verslininkė, taigi teko atsisakyti šios idėjos. O paskui patekau į neįgaliųjų organizaciją, ten dirbau projektų koordinatore. Vesdavau paskaitas įmonėms, bankams apie bendravimą, apie tai, kaip aptarnauti neįgaliuosius. Gyvenimas jau toks dalykas: gali matyti tik blogąsias puses, bet gali atrasti ir daug gero. Nereikia susikoncentruoti ties nelaime.
- Šiandien ypač dažnai pabrėžiama tolerancijos svarba mūsų visuomenėje. Ar mes, lietuviai, pakantūs neįgaliems žmonėms? Ar keičiasi mūsų sąmoningumas?
Taip, dabar tikrai atsirado daugiau tolerancijos, visuomenės požiūris labai pasikeitęs. Anksčiau dažnai patirdavau pažeminimą. Manau, pagrindinė bėda – informacijos stoka. Atsimenu, nuėjau į darbo biržą. Klausiu – ką aš galiu dirbti, gal kokias bulves skusti? Sako: „Oi ne, jūs nematot – negalit.“ „Tai gal galėčiau valytoja būti, gatves šluoti?“ „Baikit, čia deficitinė vieta.“ Pasijutau tarsi būčiau visiškai niekam tikusi, net valytoja būti.
Vėliau savivaldybė suteikė galimybę dirbti viešuosius darbus – šluoti gatves. Prisiklausiau įvairiausių replikų, įžeidinėjimų: „Kaip tu čia taip nusiritai? Gal parų gavai?“ Jutau nuolatinį pažeminimą dėl tos negalios. Panašiai buvo ir neįgalumo nustatymo komisijoje. Dabar viskas labai pasikeitė. Netgi pastebiu paradoksalią situaciją – dažnai į tave žiūri su didesne pagarba ir labiau vertina, tarsi dirbdamas ir kurdamas esi aukščiau už sveikąjį.
- Susitikus pirmą kartą ar prasilenkus gatvėje, tikrai neįtartum, kad Jūs nematote. Puikiai valdote žvilgsnį. Ar tas gebėjimas „maskuoti“ aklumą padeda gyvenime?
Kai negalėjau gauti darbo, mano tarpininkas biržoje patarė paprasčiausiai nesakyti, kad nematau. Sako, paaiškink, kad pametei akinius. Mes (neregiai – aut.past.) dažnai taip darom... Nuėjau į socialinę rūpybą ir sakau, kad vaikas akinius sudaužė, bet greitai susitvarkysiu ir matysiu. Man davė darbą: nepasiturinčioms šeimoms atnešti reikiamų produktų, pabendrauti. Atsimenu, pasiimu sąrašą, nueinu į mokyklą pas sūnų, palaukiu pertraukos, palendame po laiptais ir jis man perskaito adresus. Aš juos išmokdavau ir eidavau į tuos butus. Visokių situacijų pasitaikydavo.
- Šiuolaikinių technologijų laikais neįgaliesiems gyvenimą ypač lengvina speciali technika. Ar daug yra pagalbinės įrangos akliesiems?
Iš pradžių nežinojau, kiek daug yra tos technikos. Dabar nėra jokių problemų: laikrodis kalba, kompiuteris, mobilusis telefonas taip pat kalba. Yra labai daug kompensacinės technikos, kuri palengvina kasdienybę. Taip pat yra, pavyzdžiui, priemonė spalvoms atpažinti – pridedi prie drabužio ar daikto ir tau pasako, kokia spalva. Taip gali susiderinti savo aprangą, išsirinkti reikiamą kaklaraištį prie marškinių ir panašiai. Juk spalva – tai bangos, jas tereikia nuskenuoti. Taip pat gali svarbiausius daiktus susižymėti ir, jei nerandi, specialus aparatas pradeda pypsėti ir padeda viską surasti.
- Praradus regėjimą turbūt pasikeitė ne tik Jūsų gyvenimas, bet ir Jūs pati...
Pasikeitė mano maniera, charakteris. Anksčiau aš buvau labai greita – bėgdavau, lėkdavau visur. Dabar savaime turiu būti šiek tiek lėtesnė, kiek tai įmanoma, žinoma. Įprastoje aplinkoje – repeticijų salėje ar namie– aš greitai orientuojuosi ir viską darau greitai, bet naujoje vietoje pirmiausia turiu pamažu susipažinti su aplinka, pajausti, kur kokie daiktai, ko pasisaugoti. Protas veikia tarsi koks navigacinis prietaisas: eini naujuoju keliu, įsidėmi ir išmoksti.
- Sugrįžkime prie teatro. Bet kokia nauja idėja ar iniciatyva sulaukia daugiau kritikos nei palaikymo, o čia – teatras neįgaliesiems... Ko daugiau: skeptikų ar rėmėjų sulaukė Jūsų teatras?
Galbūt aš negirdėjau tų skeptikų? Jie dažniausiai kalba už nugaros. Kai už nugaros kalba, negirdžiu, todėl ir neskauda. Tiesa, viskas klostosi ne taip gražiai, kaip iš pradžių tikėjausi. Galvojau, kad štai neįgalieji turės progą kurti, dirbti, realizuoti save. Ir po spektaklių žmonės dažnai sakydavo, kad mūsų pavyzdys ir juos uždega, patiems norisi kovoti ir eiti pirmyn. Bet kuo toliau, tuo labiau susiduriu su savotiška konkurencija, pavydu. Kodėl žmonėms sunku suprasti, kad galima tiesiog duoti, be jokių ambicijų, be jokių pinigų ar garbės siekių...
- Įkurdama „Naująjį teatrą“ turbūt kėlėte sau tikslus ir svarstėte, kam jis skirtas. Taigi koks yra „Naujojo teatro“ tikslas?
Pagrindinis tikslas – skleisti pamatines žmogiškąsias vertybes, tokias kaip tikėjimas, dora, atjauta, meilė artimui. O paskui išsirutuliojo ir ta idėja, kad tai patiems neįgaliesiems naudinga. Tai būdas save pažinti, suprasti, kad esi naudingas ir kažko vertas. Labai svarbu patikėti savo jėgomis, kažką veikti, o ne tik sėdėti ir laukti, kol tau kas nors duos pašalpą ar suteiks lengvatų. Neįgaliesiems labai svarbu, kad juos priimtų, vertintų.
