Viešoji įstaiga “Jaunimo Kelionės”, organizuojanti studentiškas keliones į Australiją, paprašė savaisiais įspūdžiais pasidalinti ISM Vadybos ir Ekonomikos universiteto studento Vytauto Ulozo, kuris buvo išvykęs į Australiją pagal mainų programą ir kengūrų žemėje gyveno pusę metų. “Svarbiausia yra noras, o visa kita yra tik techninės smulkmenos tarp tavęs ir tavo svajonės” – sako Vytautas.
Kodėl būtent Australija? Kas prieš išvykstant atrodė taip patraukliai?
Australija nuo pat vaikystės buvo mano svajonių šalis. Mano tėvelis ten lankėsi prieš 2 dešimtmečius ir atsimenu, kaip vaikystėje vartydavau jo parsivežtus nuotraukų albumus ir svajojau pats pamatyti kengūras, koalas ir augančius ananasus. Be to po karo gyventi į Australiją persikėlė mūsų giminaičių, su kuriais lig šiol palaikome ryšius, kurie dalyvavo visose dainų šventėse ir dažnai aplanko mus Lietuvoje, todėl norėjosi aplankyti ir juos.
Kokie pirmieji jausmai aplankė išlipus iš lėktuvo, nuvykus taip toli?
Australiją pasiekiau vasario 11 dieną, kai Lietuvoje kaip tik vėl atšalo, tad Australijoje tikėjausi karščio bangos, nes tuo metu ten yra vasara. Mano nuostabai mane pasitiko lietus. Galvojau: "Čia dabar kas? Australijoje juk nelyja!". Iš tiesų per pastaruosius 10 metų Australijoje labai mažai lijo, dėl ko buvo kilę didžiuliai ir daug žalos padarę gaisrai, tačiau šiemet lietus sugrįžo ir net su kaupu, todėl atnešė potvynius. Na, o kai jau pamačiau manęs pasitikti atvykusią krikšto mamą, tai buvo labai sunku patikėti, kad iš tiesų esu čia - Australijoje, o dar keisčiau buvo važiuoti ne ta kelio puse.
Kas labiausiai nustebino?
Jei kalbėti apie tuo 6 mėnesius, kuriuos praleidau Australijoje mane nustebino labai daug dalykų, bet labiausiai žmonės. Australai yra itin draugiški ir geranoriški. Apskritai jų žodyne tikriausiai nėra žodžių "svetimas" ir "nepažįstamas", nes su kiekvienu žmogumi bendrauji lyg su senu draugu - nesvarbu amžiaus, tautybės ar kitokie skirtumai, bendrauji visur ir su visais, jie smalsūs, domisi tavo praeitimi, tavo šalimi, nuoširdžiai klausosi ir dalinasi savo istorijomis.
Išskirtinį įspūdį man paliko ten sutikti lietuviai. Jie kiekvieną sekmadienį susitinka lietuviškose mišiose, vėliau kartu pietauja lietuvių namuose, kartu mini lietuviškas šventes, organizuoja koncertus, moko savo atžalas lietuvių kalbos ir kitaip puoselėja lietuvybę. Man susidarė įspūdį, kad didelė dalis jų labiau vertina ir myli (darbais, o ne žodžiais) savo Tėvynę Lietuvą, nei daug žmonių gyvenančių Lietuvoje. Galbūt dėl to, kad dažniausiai imi dalykus vertinti tik jų netekęs.
Įsimintiniausias nutikimas?
Smagių nutikimų buvo daug - šalia mokslų universitete spėjau ir dirbti bei pakeliauti, tad nepamiršiu tokių vietų kaip Great Ocean Road, galimybės pasėdėti tikrame Formulės-1 bolide ir pamatyti pirmąjį šio sezono etapą, aplankyti Sidnėjaus operos rūmus, išbandyti banglentes, pamatyti krioklius Tasmanijoje, pasėdėti sostinėje Kanberoje esančių parlamento rūmų posėdžių salėje ir pamatyti šimtus kengūrų. Visgi smagiausia buvo automobiliu pervažiuoti skersai Australiją, nuo Adelaidės iki Darvino per visą raudonąją dykumą, kelias savaites gyventi palapinėje ir išpildyti didžiulę svajonę - pamatyti garsųjį Australijos "Puntuko" atitikmenį - Uluru.
Ar patyrei kultūrinį šoką?
Kultūrinio šoko daugiau nei vairavimas kitoje pusėje nepatyriau. Kaip tik tas nuoširdus bendravimas ir visų geranoriškumas padėjo greitai apsiprasti naujoje vietoje ir po truputį perimti gerąsias vietinių savybes – „jokių rūpesčių“ filosofiją, pozityvumą ir atvirumą.
Pagrindinis tavo tikslas buvo studijos, tad kuo skiriasi Lietuvos ir Australijos aukštųjų mokyklų vykdomos studijos, patys studentai?
Negaliu apibendrinti abiejų valstybių, o galiu tik lyginti Balarato universitetą bei savo namų alma matter – ISM Vadybos ir Ekonomikos universitetą. Skirtumų nėra labai daug – viskas gerai organizuota, griežtai laikomasi akademinės etikos, o svarbiausia rūpinamasi studentais.
Išskirtiniai Australiško universiteto bruožai yra labai mažos grupės (7 - 15 studentų) dėl kurių paskaitos yra interaktyvesnės. Taip pat universitetas stengiasi suformuoti stiprią bendruomenę ir padeda studentams (ypač tarptautiniams) socializuotis. Prieš mokslus visą savaitę vyko įvadinės paskaitos ir renginiai, kurių metu buvo kviečiama prisijungti į įvairius klubus, sporto komandas ir studentų bei bendruomenės organizacijas.
Bene labiausiai nustebinęs dalykas buvo suaugusių studentų skaičius. Universitete gausu mano tėvų amžiaus studentų, tačiau jie priimami labai draugiškai, o diskusijoms per paskaitas suteikia nuomonių įvairumo. Pavyzdžiui vienam dalykui grupinę savarankiško darbo užduotį dariau poroje su kurso draugu, kuris jau įkopęs į šeštą dešimtį, tačiau tai jokio nepatogumo nesukėlė, priešingai – įdomu bendrauti ir mokytis su tokiais žmonėmis.
Ką patartum norinčiam, bet bijančiam keliauti ir išvykti taip toli?
Keliauti! Baimė yra natūralus jausmas, kurį jaučia kiekvienas. Aš taip pat susidūriau su nežinomybe ir abejonėmis, juk nežinai kur gyvensi, ar rasi darbą, ar neatsitiks kas nors su sveikata, ką darysiu jei įvyks kokia nelaimė, kaip seksis pritapti ir daug kitų dalykų. Tos baimės yra kliūtis skirianti mus nuo mūsų svajonių.
Kartais jos būna mažos ir lengvai peržengiamos, o kartais kaip didelė ir aukšta siena. Visgi, kuo dažniau palieki savo komforto zoną ir stengiesi įveikti tas baimes, tuo ta siena mažėja, kol galų gale išmoksti neleisti jokioms kliūtims užtverti kelio tavo svajonių link. Dabar žiūrėdamas atgal beprotiškai džiaugiuosi, kad šeimos ir bičiulių palaikymo padedamas ryžausi šiai didelei avantiūrai, kuri tapo vienu įdomiausių, naudingiausių ir įsimintiniausių pusmečių mano gyvenime.
Galbūt susidūrei su sunkumais, nemaloniais dalykais?
Australijoje vienas iš didžiausių sunkumų yra finansinis. Ten pragyventi yra velnioniškai brangu. Džiaugiuosi, kad man ten pavyko rasti įdomų darbą, save išlaikyti ir net pasitaupyti vieną kitą dolerį kelionėms. Kaip bebūtų, tai yra investicija į save, kuri, tikiu, anksčiau ar vėliau tikrai atsipirks.
Taip pat svarbu psichologinis pasiruošimas ir artimųjų palaikymas. Tikrai nėra lengva šešiems mėnesiams palikti savo namus, savo šeimą, draugus, įpročius ir pradėti naują gyvenimą kitoje gaublio pusėje, kur tavęs niekas nepažįsta. Tačiau būtent tai ir vadinu buvimu už savo komforto zonos, už kurios gyvenime ir vyksta visi stebuklai. Galimybė save taip išbandyti neabejotinai padeda „užaugti“ visomis įmanomomis prasmėmis.
Kaip pasikeitė tavo gyvenimas po kelionės?
Skirtumai geriausiai pasijautė sugrįžus atgal į savo gimtąją aplinką. Tie mėnesiai Australijoje, sakyčiau, pridėjo brandos – įgavau daugiau savarankiškumo, pasitikėjimo savimi, atviresnio bendravimo ir drąsos svajoti, nes įsitikinau, kad ir kokios didelės ir iš pirmo žvilgsnio neįtikėtinos svajonės gali būti, bet jos visos yra pasiekiamos. Gal ne iš karto ir tikrai ne be didelių pastangų, bet patikėkit – viskas įmanoma!
Ar po kelionės “griuvo” kažkokie nusistatymai, stereotipai apie australus ir pačią Australiją?
Nesakyčiau, kad turėjau tiek jau daug stereotipų apie australus, nes tiesiog jie per daug toli gyvena, kad dažnai apie juos pagalvotum. Visgi galiu pasakyti, kad iš visų mano aplankytų valstybių, Australija turi pačius draugiškiausius žmones. Šalis yra tiesiog milžiniška ir kiekvienas ten rastų ką nors sau – ar tai lietinga Tasmanija su kalnais ir tikra snieginga žiema, ar tai tropinė valstijos sostinė Darvinas, kur net per patį viduržiemį būna virš 30 laipsnių šilumos. Vienaip ar kitaip, tai yra beveik kitas pasaulis, žemės lopinėlis nutolęs bene toliausiai nuo mūsų Lietuvos, kurį anksčiau ar vėliau tiesiog būtina aplankyti.
Įvardink tris priežastis, kodėl verta keliauti.
Keliavimas yra nuostabu. Visų pirma tai yra geriausia gyvenimo mokykla, kurioje per trumpą laiką gali išmokti tiek, kiek tau neduos nei universitetas, nei mokykla. Svarbiausia, kad tai yra pats geriausias savęs pažinimo ir saviugdos būdas. Keliavimas taip pat padeda įvertinti paprastus dalykus, kurie mums dažnai atrodo savaime suprantami. Tai mūsų Tėvynė, kultūra ir papročiai, mūsų šeima ir artimieji, mūsų namai.
Taip pat ir visiškai paprasti buitiniai dalykai, juk ne visada susimąstome, kad įmanoma neturėti namų adreso, savo lovos ar karšto dušo. Galų gale pasaulis juk didžiulis, o gyvenimas vienas, tad būtų tiesiog apmaudu jį pragyventi taip nieko ir nepamačius. Visgi nors ir manau, kad yra svarbu keliauti, patirti, mokytis ir augti, bet lygiai taip pat svarbu visą tą patirtį parsivežti namo ir neišdavus savo šaknų kurti gražią ir klestinčią Tėvynę – mūsų mielą Lietuvą.
