Tiesą sakant, toks faktas visai neįkvepia apsilankyti, kaip ir tai, kad Achene yra viena didžiausių Vokietijos ligoninių, didžiulis naujas futbolo stadionas ir milžiniškas kompleksas, kuriame vyksta pasaulio žirgų sporto varžybos.
Pagrindinis objektas, dėl ko važiavau daugiau nei pora valandų traukiniu iš Dortmundo, yra Acheno katedra, 1978 metais įtraukta į UNESCO pasaulinio paveldo sąrašą. Pradėta statyti valdant Karoliui Didžiajam, Acheno katedra jau 1200 metų yra išlaikius tokį patį pavidalą.
Nuo traukinių stoties gal ir ne visi keliai veda iki katedros, bet nerasti jos būtų sunku. Rodyklių pilna ant kiekvieno kampo.
Nepaisant to, vis tiek sugebu nuklysti ir pirmiausia pasiekiu Eliza fontaną, Acheno kaip SPA miesto simbolį. Nieko labai įspūdingo, o dar oras bjauriausias. Nors +8 C turėtų būti nešalta, realiai dėl didelės drėgmės atrodo gerokai šalčiau.
Katedrą pasiekiu gerokai sužvarbus. Viduje vyksta pamaldos, neįleidžia. Kiek suprantu, įleis po dešimties minučių, o paskui vėl kažkas vyks ir neįleis į vidų. Tos dešimt minučių atrodo kaip valanda. Apeinu katedrą iš visų įmanomų pusių, nors suledėt pliusinėj temperatūroj neįmanoma, judesiai darosi panašūs į pingvino.
Kadangi veiksmas vyksta sekmadienį, veikiančių parduotuvių ir kavinių aplinkui nėra. Acheno tradicinius saldumynus Printen'us galiu tik lange pamatyti.
Katedra tampa vieninteliu išsigelbėjimu nuo darganos. Jei būčiau bent nujautusi, ką pamatysiu viduje, nedejavus laukčiau, kol įleis, nors ir pusę dienos bet kokiu oru.
Įėjus atėmė žadą. Atrodo, daug visko yra tekę matyti ir nustebti darosi vis sunkiau, bet taip ir pravaikščiojau valandą gilaus nustebimo būsenoj.
Katedra nėra labai didelė, tačiau dekoro grožis tikrai stulbinantis. Pilvas gurgia, batai šlapi, bet viską nustelbia laimės ir džiaugsmo jausmas, kad susiprotėjau atvykti į Acheną pamatyti tokį grožį.
Šalia katedros stūkso į pilį panaši miesto rotušė. Aplinkui ją kaip koks „miręs miestas“ pristatyta uždarytų kalėdinės mugės namukų. Nervuoja, kad per juos neįmanoma gražiai nufotografuoti rotušės.
Turint visą dieną Achene nesinori ją praleisti vaikščiojant aplinkui katedrą ir rotušę. Achenas didžiuojasi mineraliniais vandenimis, kažkas panašaus į vokiškuosius Druskininkus.
Kadangi per vieną dieną jokio gydymosi kurso nepraeisiu, o nelabai gal man jo ir reikia, nusprendžiu išbandyti Corolus baseinus. Jei per pora tūkstančių metų maudynes Achene išbandė romėnų legionieriai, viduramžių vienuoliai ir netgi pats Kazanova, tai gal ir man nepakenks.
Prieš vykdama pasiskaičiau informaciją apie reikalavimus ir atvykus kažkodėl prisiminiau Kambodžą, kur informacija realybėje neatitinka to, kas parašyta Internete. Apsilankymui baseinuose privaloma dėvėti maudymosi aprangą. Pirčių zonose aprangos nereikia, nors daugelis pirčių bendros.
Teoriškai maudymosi aprangą nuomoja už 7 Eurus, praktiškai teko pirkti, nes nuomos paslauga neteikiama. Teoriškai netgi aprašyta kokio ilgio maudymosi šortus turi dėvėti vyrai, praktiškai kas ką nori, tą dėvi. Griežtas reikalavimas prieš einant į baseinus nusiprausti po dušu irgi telieka rašytiniu šūkiu. Niekam neįdomu, kas kiek prausėsi. Tas pats ir su rašytiniu nurodymu poroms netrikdyti aplinkinių bučiniais.
Komplekse yra pora baseinų lauke, vienas didesnis viduje ir dar keletas mažesnių aplinkui. Laikas nuo laiko įjungia tai krioklį, tai sroves. Labiausiai patiko stiprios upės srovės imitacija. Nešėmės pasroviui aplinkui baseiną ir vaikai, ir suaugę.
Kadangi laiką ribojo traukinio grafikas, nepavyko aplankyti pirčių. Trumpiausias galimas būti laikas 2,5 val. be pirčių savaitgalį kainuoja žmogui 12 eurui. Į traukinių stotį skridau kaip ant sparnų, tačiau išvada tebuvo viena: išskyrus keletą patogesnių smulkmenų, visa kita Druskininkuose yra geriau.
