Pažaislio vienuolyne, Kauno pakrašty, Kalėdų išvakarėse visa tai įgyja ypatingą prasmę: čia apsilankiusieji pajunta artėjančios šventės šviesą.
Švč. Mergelės Marijos apsilankymo pas Elžbietą bažnyčia
Prieš dvidešimt metų turistai, vežami pasigrožėti Kauno hidroelektrine, vargu ar sustodavo prie Pažaislio griuvėsių – to, kas buvo likę iš baroko šedevro: bažnyčia – be stogo, vienuolynas – be gyvybės ženklų, obelų sodai – su vaisiais, pūvančiais ant šakų. Tačiau šiandien, po šviesaus advento laukimo, čia bus tikra Kūčių vakarienė su seserų kazimieriečių keptais kalėdaičiais.
„Nors vieta atkampi, į mūsų bažnyčią kasmet suguža gausus būrys svečių, vilniečiai atvyksta net anksčiau už kauniečius, kad tik nepavėluotų į iškilmingas mišias“, – šypsojosi Lidija Edita Šicaitė, Lietuvos šv. Kazimiero seserų kongregacijos generalinė vyresnioji sesuo. Ji – ir vienuolyne įkurto Pažaislio kultūros ir turizmo centro atstovė ryšiams su visuomene, tad pati aprodė VL žurnalistams vienuolyno turtus. Juolab kad beveik viskas čia atstatyta, atkurta veikliųjų kazimieriečių iniciatyva. 1940 m. sovietų valdžios uždarytas ir nusavintas vienuolynas joms buvo grąžintas 1992 m. Nuo to laiko padaryta įspūdingai daug. Buvusioje oficinoje įkurtas vienuolyno muziejus, buvusiose arklidėse veikia Vaikų dienos centras, vienuolyne atidaryti Rekolekcijų namai. Jau tryliktą vasarą čia rengiami garsieji Pažaislio muzikos festivaliai, pritraukiantys minias klasikos gerbėjų.
Anot sesers Lidijos Editos, Pažaislio erdvė gydo nuo skubos – didžiausios dabarties ligos. Tikra tiesa: čia tarsi sustoja laikas, ką liudija ir nebeveikiantis saulės laikrodis kiemelyje. Užsimiršęs gali mėgautis ramybe ir architektūros grožiu, tačiau be gidės vargu ar perprasi turtingą jos simboliką. „ Jei pažvelgtumėte į vienuolyną iš paukščio skrydžio, pamatytumėte, kad jo planas tarsi atkartoja vienuolių kamaldulių, pirmųjų Pažaislio šeimininkų, herbą. O šie du simetriški šventoriaus šuliniai, apsupti trikampiu augančių senų liepų, iš viršaus atrodo lyg Dievo akių vyzdžiai“, – aiškino palydovė, pabrėžusi, kad harmoniją ir ramybę čia kuria tobulai išlaikyta simetrija, besikartojančios detalės.
Kadaise Pažaislio vienuolyno ansamblį supo Nemuno kilpa, dabar skalauja Kauno marios, vos nepražudžiusios šio įstabaus baroko kūrinio. „Po Nemuno vandeniu liko palaidotos senosios kamaldulių kapinės, Šv. Onos bažnyčios liekanos, o dėl atsiradusios didelės drėgmės rūpesčių turime nuolat. Restauruotos patalpos, rūsiai turi būti gerai šildomi ir vėdinami. Tačiau kai kas sugadinta nepataisomai: marmurinės bažnyčios grindys visiškai sudaužytos Napoleono armijos žirgų kanopų; bažnyčios kapitula buvo išpuošta unikaliais ąžuolo drožiniais, bet čia įrengtos skalbyklos garai (sovietmečiu vienuolyne veikė psichoneurologinė gydykla, tai rodo ir grotos ant langų – aut. past.) juos visiškai sunaikino“, – apgailestavo sesuo kazimierietė.
„Tačiau, atkurta, restauruota tikrai daug, o svarbiausia – su meile, taigi itin kūrybingai ir kokybiškai. Neišgyventume be geradarių, kurių turime tikrai nemažai, pagalbos. Žmonės padeda ne tik aukomis, bet ir darbais, kuo kas gali. Juk tenka prižiūrėti didžiulę teritoriją, kurioje net trys obelų sodai. Taip, ir šiemet obuolių turėjome, tik seną rūsį jiems laikyti dabar paaukojome konferencijų salytei... Atvažiuokite į Pažaislį pavasarį obelims žydint, pamatysite, koks čia grožis“, – širdingai kvietė sesuo Lidija Edita. Atsisveikindama ji perskaitė mėgstamiausią citatą iš vienuolių regulos: „Stebėk savo mintis, kaip žvejys vandenyje stebi žuvis. Žvejys gali ir nieko nepagauti, bet būti laimingas.“
Pažaislio vienuolyno ansamblis – vienas įstabiausių brandžiojo baroko architektūros šedevrų Šiaurės rytų Europoje. Šventovę šalia Kauno, atokiame miške, XVII a. vienuoliams kamalduliams pastatė Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kancleris Kristupas Žygimantas Pacas. Ansamblis savitas pirmąkart Europoje suprojektuotu įgaubtu bažnyčios fasadu ir gana retu šešiakampiu jos planu, itin simetriška kompozicija (architektas italas Dž. Batista Fredianis).
Pastatai išpuošti Lombardijos meistrų skulptūromis ir stiuko lipdiniais, italo M.A.Palonio freskomis. Tačiau svarbiausias čia yra stebuklingas Gražiosios Meilės Motinos paveikslas. 1661 m. popiežius Aleksandras VII šį ovalios formos XVII a. nežinomo flamandų dailininko paveikslą padovanojo kamaldulių vienuoliams ir leido jiems įsikurti atokiame Kauno pakraštyje. Caro metais Pažaislyje šeimininkavę vienuoliai ortodoksai išsikraustydami išsivežė relikviją. Tik 1921 m. seserų kazimieriečių pastangomis ji buvo grąžinta į Lietuvą ir dabar vėl puošia bažnyčios altorių.
