Paskutinysis Shangri-La Žemėje
Butanas, daugelio jį aplankiusiųjų lūpomis vadinamas tobula šalimi, „paskutiniuoju Shangri-La Žemėje“, vakariečių dėmesį patraukė neseniai. Tai nutiko tuomet, kai legenda apie Shangri-La – harmoningu ryšiu tarp visų gyvų būtybių paremtą slėnį kažkur Himalajų kalnuose – buvo paskelbta James Hilton knygoje „Lost Horizon“.
1933 metais, vos tik išleidus knygą, paremtą autoriaus kelionės po Himalajus įspūdžiais, į aukščiausius pasaulio kalnus pasipylė ekspedicijų virtinės. Žemiškojo Shangri-La slėnio ieškojimas tapo užsiėmimu fanatiškai entuziastingų vakariečių, šventai tikinčių, kad J. Hilton nemelavo. Skirtingi keliautojai Shangri-La epitetą bandė prilipdyti skirtingoms vietovėms, tačiau nei vienai jis taip netiko kaip Butanui. Keliautojams ši šalis atrodė mistinė vieta žemėje, kur gamta ir tikėjimas iškyla kaip du visa lemiantys veiksniai, transformuojantys karalystę į galimą žemiškos harmonijos lopšį, visiškai nežinomą vakariečiams.
Iš tiesų, daugiau nei tūkstantį metų mažytė Butano karalystė gyveno izoliacijoje ir nė karto neprarado nepriklausomybės. Geografiškai išsidesčiusi paribyje tarp „pasaulio stogu“ vadinamų Himalajų kalnų viršūnių, o geopolitiškai – tarp dviejų pasaulinių galybių, Indijos ir Kinijos, ši maža valstybė sugebėjo ne tik išgyventi, bet ir sukurti unikalią kultūrą, kuri ir buvo jos ilgalaikio gyvavimo pagrindas. Geografiškai ir politiškai izoliuotoje šalyje iki pat 1960 metų nebuvo kelių, elektros, motorinių transporto priemonių, telefonų, pašto paslaugų, o televizija buvo uždrausta iki pat 1999 metų (tais pačiais metais šalyje atsirado ir internetas).
Karalius, kuris atsisako privilegijų pats
Net ir šiandien Butano karalystės kraštovaizdis kelia pamirštos šalies įvaizdį: rūko apsuptos senovinės šventyklos, stovinčios ant šimtus metrų žemyn stačiai smengančių uolų atbrailų, gyventojų garbinamos šventos kalnų viršūnės, niekada nejutusios žmogaus kojos slėgimo, žemumose vešinčios pirmykštės džiunglės. O kažkur – ir kukli medinė pilaitė, apgyvendinta inovatyvaus, vos 28 metus turinčio karaliaus, Oksforde įgijusio aukštąjį išsilavinimą.
Gyventojų mylimas V-asis Wangchuck dinastijos karalius Jigme Khesar Namgyel Wangchuck karūną 2008 metais perėmė iš savo tėvo. Būtent Jigme Singye Wangchuck, IV-asis Wangchuck dinastijos karalius, nusprendė, jog šaliai gana atsiribojimo nuo pasaulio politikos ir pradėjo svarbias šaliai reformas, pradedant nuo šalies infrastruktūros plėtros (įskaitant pirmųjų kelių tiesimą), baigiant švietimo bei sveikatos apsaugos sistemos pokyčiais.
IV-asis Wangchuck dinastijos karalius inicijavo ir valstybės politinės sistemos pertvarką – perėjimą nuo absoliutinės prie demokratinės konstitucinės monarchijos, įgyvendintą 2008 metais, jau valdant sūnui. Visi politiniai pokyčiai Butane vyksta paties karaliaus valia, nesant jokio spaudimo iš visuomenės. Priešingai, šalies gyventojai stebisi, kodėl ta demokratija jiems apskritai reikalinga, jeigu jie turi tokį atsidavusį, tautos gerovės labui dirbantį karalių.
Svarbiausias politikos tikslas – piliečių laimė
Įdomiausias Butano politikos aspektas yra „bendros nacionalinės laimės indekso“ terminas, sukurtas IV-ojo Wangchuck dinastijos karaliaus dar 1972 metais, siekiant sukurti ir vystyti tokią ekonomiką, kuri tarnautų budizmo dvasinėmis vertybėmis paremtai šalies kultūrai bei derėtų su unikalia šalies gamta. Taip Butanas siuntė svarbią žinią, gerokai išsiskiriančią globalizacijos amžiuje gyvenančio materialistinio pasaulio kontekste. Mintis, kad „bendros nacionalinės laimės indeksas“ yra svarbesnis nei „bendras nacionalinis vidaus produktas“, sulaukė atgarsio ir už šalies ribų.
Nuo 2007 metų skirtingose pasaulio vietose kasmet vyksta „bendros nacionalinės laimės“ tyrimams skirtos konferencijos, siekiančios plėtoti šią Butane gimusią idėją. Pastaroji paremta prielaida, kad „gerovės apskaičiavimas“ turėtų svarstyti ne tik ekonominio vystymosi atnešamą naudą, bet ir tokius aspektus kaip aplinkos apsauga, kultūros apsauga ir vystymas, geras valdymas bei žmonių gyvenimo kokybė. Teigiama, kad kiekviena visuomenė turėtų mokėti suderinti materialinį vystymąsi su psichologiniais, kultūriniais ir dvasiniais aspektais, išliekant harmonijoje su gamta. Šiuo metu, pasak „bendros nacionalinės laimės indekso“, butaniečiai yra laimingiausia tauta Azijoje bei viena laimingiausių pasaulyje.
...pavogta Shangri-La?
Harmoningam Butano siekiui kurti žemiškąjį Shangri-La priešinga atrodo Kinijos vyriausybės politika. Kinija 2001 metais priėmė sprendimą vieną pietinę šalies Junano provincijos apygardą pervadinti iš Zhongdian į Shangri-La.
Sprendimas paremtas grynai politiniais ir ekonominiais sumetimais, siekiant pritraukti kuo daugiau turistų,verslo investicijų bei vykdant ekspansionistinę tolimųjų regionų „vystymo ir įsisavinimo“ politiką. Investicijos „į plėtrą“ čia matomos akivaizdžiai: per vieną gražiausių buvusio Zhongdian regiono vietų tiesiamas „valstybinės svarbos“ greitkelis į Tibeto sostinę Lhasą, statant hidroelektrines tvenkiamos upės, kyla šiuolaikiniai miestai. Čia dvelkia ne Shangri-La krašto pavadinimo suponuojama harmonija, o materializmu ir didėjančiu išmetamųjų dujų kiekiu.
Butanas, kurį tegalima pasiekti lėktuvu, per kalnus iš Tibeto arba maliarinių uodų kupinomis džiunglėmis iš Indijos, gamtosaugos klausimuose išlieka atsparus pagundoms. Nors užsienio lankytojų kasmet daugėja, tačiau jų srautą reguliuoja valstybės nustatytas kasdienis 240 dolerių mokestis, įvestas pasimokius iš Nepalo, kurį trypia minios keliautojų su kuprinėmis, pavyzdžio.
Galima viltis, kad ir toliau vykdydamas saikingą ir protingą modernizaciją, Butanas išties padarys neįmanomą Wangchuck dinastijos šuolį tiesiai iš viduramžiško paribio krašto į naujuosius modernius laikus, kartu neprarasdamas savojo tapatumo ir teisės vadintis žemiškuoju Shangri-La.