– Kodėl nutarėte pakeisti televiziją – iš LNK pereiti į TV3?
Na, gal užtenka vienoje vietoje sėdėti ir tą patį daryti. LNK išdirbau dvylika ar trylika metų – iš pradžių darbavausi „Ryto rate“, paskui buvau Žinių reportere. Norėjosi permainų.
– Nebūna sunku prikalbinti pašnekovus duoti interviu?
Visaip būna – ir nesutinka, ir negali, ir net pabėga...
– Koks pokalbis jums geriausiai įstrigo į atmintį?
Galbūt tas, kuris atrodė neįmanomas. Kai bene pirmą kartą Lietuvoje lankėsi Tibeto dvasinis vadovas Dalai Lama, aš dirbau LNK „Ryto rate“. Svarstėme, ar būtų įmanoma šį aukštą svečią pakalbinti, nors buvo kalbama, kad su žurnalistais jis nesusitikinėja. Mums kažkaip pavyko, tik iš anksto turėjome pateikti klausimus.
Interviu metu šalia buvo ir jo sekretorius, stebėjęs, ar tikrai klausinėjame to, kas buvo planuota. Tačiau mūsų pokalbis netikėtai prarado tą oficialumo šydą, tapo atviras ir šiltas. Paklausiau, kaip buvo su ta reinkarnacija, juk buvo aiškinama, kad jis mažas atgimė ir tapo budistų dvasiniu vadovu.
Pasiteiravau, ar jis ką nors prisimena apie tai. Tada Dalai Lama nusijuokė ir pasakė, kad dabar jis neatsimena, kur šukas padėjo, tad ką gali prisiminti apie tuos įvykius. Dažniausiai taip būna, kad kuo labiau žinomas ir kuo daugiau pasiekęs žmogus, tuo paprastesnis ir šiltesnis jis yra už tą, kuris tituluojamas žvaigžde.
– Kokią pasaulio įžymybę svajojate pakalbinti?
Didelių svajonių neturiu. Būtų įdomu pakalbinti JAV prezidentą Baraką Obamą ir Rusijos prezidentą, galbūt būsimąjį, Vladimirą Putiną. Kažkada buvo įdomu susitikti su Baltarusijos prezidentu Aleksandru Lukašenka, bet tai – jau įvykęs faktas.
– Būdama aktualijų apsuptyje, tikriausiai ir pati daug naudos gaunate – pavyzdžiui, žinote, kuriame banke geriausia laikyti santaupas, ar bent jau galite apšviesti kaimo žmones?
Tos naudos specialiai nesiekiu, tiesiog iš bet kokios pasiekusios informacijos darau apibendrinimus ar tam tikrus sprendimus. O į kaimo žmones, manau, nereikėtų per daug šnairiai žiūrėti. Neretai jie būna įdomūs, gudrūs ir protingi žmonės, gebantys išgirsti kiekvieną valdininkų žodį ir galintys su jais diskutuoti. Tą patyriau iš savo šviesaus atminimo senelio.
– Ar greitas darbo tempas informacinėje tarnyboje visiškai atitinka jūsų charakterį?
Tikriausiai, nes šiame darbe puikiai jaučiuosi. Tiesa, pakeitus darbą, to lėkimo yra mažiau, nei dirbant reportere. Tad dabar galiu ramiau planuoti savo darbus, geriau apmąstyti pokalbių temas.
– Kokioje laidoje savęs negalite įsivaizduoti?
Sakoma, niekada nesakyk „niekada“. Tai, ką dabar darau Žiniose, man labai patinka, bet negaliu žinoti, ar nepatiktų, jei tektų ką nors daryti kitokio žanro laidose.
– Ar jums įdomios bulvarinės laidos?
Tik tuomet, jei geras „bulvaras“. Pateikti jį profesionaliai reikia daug išmonės ir pastangų. Toks „bulvaras“ man įdomus.
– Ar juntate, kad darbas informacinėse laidose palieka tam tikrą įspaudą ir jūsų charakteryje?
Šito pati negalėčiau pasakyti. Nebent aplinkiniai. Niekur kitur aš nesu dirbusi, tik studijų laikais porą metų dienraštyje. Tad sunku būtų palyginti.
– Iš pradžių įstojote į Šiaulių universitetą įgyti pradinių klasių mokytojos specialybės. Kodėl staiga atsidūrėte žurnalistikoje?
Tapti pradinių klasių mokytoja labiau buvo ne mano, o mano mamos noras. Jai tai atrodė gražu ir prasminga. Ilgą laiką mokykloje svajojau apie medicinos studijas ir tam ruošiausi. Tačiau, kai atvažiavau į Vilnių su dokumentais, staiga šovė į galvą... žurnalistika. Buvo kalbama, kad gavus nors vieną aštuonetą įstoti į žurnalistiką – iš esmės neįmanoma. Pamaniusi, kad neįstosiu, atsiėmiau dokumentus ir padaviau į Šiaulių universitetą, o baigusi jį atvažiavau studijuoti žurnalistikos.
– Nesinorėjo pabandyti mokytojos amato?
Man gerai taip, kaip yra dabar. Tačiau įgytos pedagogikos ir psichologijos žinios labai praverčia žurnalistikoje.
– Anksčiau dar dirbote dėstytoja...
Dabar, be televizijos, jokios kitos veiklos neturiu. Vis dar bandau užbaigti savo daktaro disertaciją „Elektroninės žiniasklaidos įtaka Lietuvos valdžios institucijų kaitai rinkimų metu“. Tikiuosi, įveiksiu.
– Kur įsivaizdavote save, panorusi tapti žurnaliste?
Pirmiausia televizijoje. Tačiau apie konkretų laidų žanrą negalvojau.
– Ar įsivaizduojate save čia visą gyvenimą?
Retkarčiais pakeičiant darbų pobūdį, gal ir taip. Nereiškia, kad visą laiką dirbsiu Žinių tarnyboje. Televizija yra didelė ir plati, tad nesunku joje rasti sau vietą.
– Ko griebiatės, kai jaučiate pavargusi nuo televizijos?
Viena iš puikiausių priemonių atsipalaiduoti – Tailando boksas. Sakoma, kad jis, kaip ir daugelis kitų kovos menų, yra ne vien sporto šaka, bet ir gyvenimo būdas. Šį boksą praktikuojantys žmonės sustiprėja ne tik fiziškai, bet ir moraliai, emocionaliai. Dar Šiauliuose susidomėjau karatė. Atvykus į Vilnių „užkabino“ Tailando boksas.
– Ką dar nauja norėtųsi gyvenime išbandyti?
Manau, kad viskas ateina savaime. Neseniai vienas bičiulis nusivedė mane į tirą, ir tai man labai patiko. Dabar vaikštau pas sporto meistrą ir mokausi šaudyti. Buvo metas, kai su dideliu įdomumu lankiau salsos pamokas. Ateityje gal dar šaus kokia mintis.
– Kiek laisvalaikio skiriate meno renginiams, apie kuriuos anksčiau tiek daug kalbėjote LNK Žiniose?
Per daug nenutolau nuo jų. Dažniausiai nueinu į spektaklių premjeras. Ilgai dirbusi kultūros srityje vis negalėdavau normaliai jų stebėti kaip paprasta žiūrovė, nes juos vis traktuodavau kaip darbo objektą.
– Kitą savaitę švęsite savo gimtadienį. Ar jums tai – džiugi diena?
Man gimtadienis – normali diena. Tos dienos aš tikrai nebijau. Man norisi surengti šventę, sukviesti į būrį draugus, bičiulius iš darbo ir sporto, supažindinti vienus su kitais ir smagiai praleisti laiką.