Karjera pasuko į Aziją
Kalbama, kad tik vieninteliam Tajui Edniui, kurį kartu su J.Kazlausku galima pavadinti 1999-ųjų “Žalgirio” pergalės Eurolygoje skulptoriumi, treneris leido, švelniai tariant, siautėti aikštėje. Amerikietis įžaidėjas mėgo improvizuoti ir, turėdamas virtuoziškų sugebėjimų, tuo puikiai pasinaudodavo. J.Kazlauskas, reikalaujantis iš žaidėjų geležinės drausmės, tąkart pasikliovė ne logika, o intuicija. Tai baigėsi įspūdingu “Žalgirio” laimėjimu.
Vartais į didįjį krepšinį J.Kazlauskui tapo 1994-ieji - tuomet jo vadovaujama Lietuvos jaunių rinktinė tapo Europos čempione. Netrukus jis pradėjo savo žygį su “Žalgiriu” - 1998 metais laimėta Europos taurė, po metų komanda tapo Eurolygos čempione. 2002 metais jau Vilniaus “Lietuvos rytui” J.Kazlauskas padėjo tapti Lietuvos krepšinio lygos čempionu.
Šių metų pradžioje garsus treneris atsisveikino su “Lietuvos rytu”.
Nors nei jis, nei “Lietuvos ryto” vadovai pernelyg smulkiai nekomentavo išsiskyrimo priežasčių, buvo aišku, kad išsiskirta ne visai draugiškai. Tačiau atostogomis J.Kazlauskui ilgai mėgautis neteko - iš užplūdusių kvietimų jis išsirinko darbą Kinijoje.
Lapkričio 21 dieną 50-ąjį gimtadienį švęsiantis treneris šiuo metu didžiausią dėmesį skiria savo sveikatai - vasarą Kinijoje užklupę nugaros skausmai privertė ilgai gydytis ir tai gerokai pakoregavo visus jo planus.
Sveikata primena apie didįjį sportą
- Ką šiuo metu veikiate - mėgaujatės ramybe ar jau ilgitės darbo?
- Sunku apsakyti mano dabartinę būseną. Šiuo metu esu žvejyboje, tad lyg ir mėgaujuosi poilsiu. Antra vertus, dar nėra visiškai išgijusi mano nugara, kuri šią vasarą man sukėlė nemažai problemų. Iki visiško pasveikimo dar trūksta maždaug mėnesio. Bet žvejoju, grybauju, plaukioju, todėl galima teigti, kad viskas eina geryn.
- Nugaros skausmai gerokai sujaukė Jūsų planus?
- Jeigu ne nugaros skausmai, žvejybai laiko dabar neturėčiau. Iš tiesų jau iki Atėnų olimpiados ilgą laiką teko gulėti. Prieš keletą metų, dirbant su “Lietuvos ryto” komanda, buvo dar blogiau, tuomet teko iškęsti operaciją. Šįsyk, atrodo, išsisuksiu be operacijos, nes jaučiuosi jau neblogai.
- Nesunku atspėti, kad nugaros skausmai yra didžiojo sporto padariniai?
- Tikriausiai. Anksčiau nekreipdavau dėmesio, jeigu ką nors suskausdavo, geriausiu atveju prarydavau kokią nors tabletę. Bet atėjo laikas, kai tokios priemonės jau nebepadėjo.
Derybas sutrukdė liga
- Kokie Jūsų santykiai su Kinijos krepšinio federacija - ar liksite dirbti toliau šios šalies rinktinės treneriu?
- Pokalbiai dėl tolesnio darbo jau vyko, bet aš siūliau neskubėti. Sakau, pažiūrėkime atidžiau vieni į kitus, padirbkime keletą mėnesių, o po to sėskime prie derybų stalo. Kai atėjo laikas sėsti prie derybų stalo, artėjo olimpiada, man prasidėjo problemos su nugara. Nors jie vis tiek siūlė pasirašyti sutartį dėl tolesnio darbo, aš, būdamas tokios būklės, negalėjau sutikti, todėl liko nežinia. Bet kinai vis paskambina man, pasiteirauja apie sveikatą, domisi manimi.
- Kinijos krepšinio federacijos vadovai turėjo būti patenkinti Jūsų ir amerikiečio Delo Hariso darbo rezultatais: juk komanda pateko į olimpiados ketvirtfinalį?
- Manau, kad juos iš tiesų patenkino komandos rezultatai. Gaunu elektroninių laiškų ir iš kai kurių žaidėjų, jie patenkinti, todėl susidariau įspūdį, kad mūsų bendradarbiavimas buvo normalus.
Žaidėjų veidai atrodė vienodi
- Kokia buvo Jūsų pirmoji pažintis su kinų krepšiniu? Ar nebuvo sunku kinams perteikti savo mintis?
- Pirmosios savaitės buvo labai sudėtingos. Aš prisiminiau tik kelis jų pagrindinius žaidėjus, kitų nepažinojau, todėl reikėjo ir vadovauti treniruotėms, ir žiūrėti, kuris krepšininkas ką sugeba, nors jie visi man atrodė labai panašūs, kaip turbūt ir mes jiems atrodome beveik vienodi.
Bet po truputį įsivažiavau ir darbas vyko normaliai. Buvo ir kalbos problema, nes teko bendrauti per kinų - anglų kalbų vertėjus. Pasikeisdami dirbo trys vertėjai. Nutarėme, kad pagrindinė krepšinio kalba bus anglų, o žaidėjams taip pat buvo verta pramokti šios kalbos. Tačiau bendravimas per vertėjus sunkino padėtį, ypač per varžybas. Sunku žaidėjams duoti tiesioginius nurodymus per vertėją. Visi šie dalykai Kinijos rinktinei nepadėjo Atėnų olimpiadoje.
- Vis dėlto pasiekti daugiau, nei buvo pasiekta Atėnuose, ši komanda vargu ar galėjo.
- Manau, kad taip. Mūsų grupė buvo iš tiesų baisoka. Pasaulio čempionė Serbija ir Juodkalnija nepateko į kitą etapą ir užėmė grupėje paskutinę vietą. Tai rodo, kokia stipri buvo ši grupė. Viskas būtų lyg ir gerai, tik kelios dideliais skirtumais pralaimėtos rungtynės truputį gadino bendrą vaizdą. Bet daugiau tikėtis tikrai negalėjome, be to, mes, treneriai, su komanda taip pat dirbome ne tiek daug.
Jao Mingas dar nesugadintas
- Kaip susipažinote su Kinijos ir NBA žvaigžde Jao Mingu?
- Pirmoji pažintis buvo tokia - aš jau buvau “iškritęs”, gulėjau lovoje, kai pavėlavęs, po NBA čempionato, atvažiavo Jao. Jis įėjo į mano apartamentus, bet turėjo gerokai pasilenkti, nes lubos jam buvo per žemos, ir gerą valandą kalbėjomės apie krepšinį.
Tuomet dar nebuvo Delo Hariso, todėl pasakojau jam, ką planuojame, kaip dirbame, kokia mūsų vizija. Jis dar pasakė, kad norėtų truputį vėliau įsitraukti į rinktinės darbą. Šiaip susidariau įspūdį, kad Jao yra dar nesugadintas vaikis. Jo kol kas neslegia pinigai, šlovė, dėmesys. Nežinau, kaip bus vėliau, juk jis jau dabar yra daugiausiai iš reklamos uždirbantis NBA krepšininkas. Jao - neeilinė žvaigždė, tarp jo ir kitų Kinijos rinktinės krepšininkų yra labai didelis skirtumas. Bet aš negalėjau šito pernelyg akcentuoti, nes reikėjo patempti ir kitus žaidėjus, nors puikiai supratau, kad visas žaidimas turi vykti per Jao Mingą.
Kinai yra išauklėti rodyti didelę pagarbą vyresniems, labai stiprus yra kolektyvizmo jausmas. Kai Jao Amerikoje - viskas gerai, bet kai jis grįžta namo, šie dalykai jam pradeda trukdyti. Jam lyg ir nepatogu, kad jis geriau už kitus žaidžia, jį tarsi pradeda slėgti žvaigždės statusas.
- Ar buvo įdomu dirbti su visai kitokios krepšinio mokyklos atstovais?
- Be abejonės. Pas mus bandoma teigti, kad Lietuvos treneriai gali dirbti tik namuose, todėl toks pasitaikęs išbandymas man buvo labai įdomus. Ir jeigu kinai man siūlė pratęsti kontraktą, reiškia, viskas tikrai nebuvo blogai.
Kinai stengėsi dėl lietuvio
- O kaip Jums sekėsi įprasti prie gyvenimo Azijoje, prie daugiamilijoninio miesto šurmulio?
- Galiu pasakyti taip: jeigu dirbi kinams ir stengiesi, jie tai mato ir tave įvertina. Tuomet jie lygiai taip pat stengiasi dėl tavęs.
Pekine neturėjau jokių problemų. Ten viskas tiko ir mano žmonai, ir dukroms, kurios buvo atvažiavusios mūsų aplankyti. Pekine galėjau gyventi kokį noriu gyvenimą - ten yra pačių įvairiausių šalių kavinių, restoranų. Jeigu tau nepatinka kinų virtuvė, gali rinktis itališką, vokišką, ispanišką, rusišką restoraną. Bet Kinijoje jų gamintas maistas skiriasi kaip diena ir naktis nuo to, kurį gauname Lietuvoje. Ten jų ruoštas maistas ir sveikas, ir skanus.
Valgiau, ką norėjau ir kiek norėjau, nebuvo dėl to jokių problemų. O kadangi turėjau daug darbo, laisvas būdavau tik nuo aštuonių vakaro.
- Ar spėjote pasižvalgyti po Kiniją?
- Mano šeima pamatė daugiau. Bet su kinais kalbėdavome, kad po olimpiados atvažiuosiu pas juos į svečius ir jie man viską parodys. Gal ir būtų įdomu, nes iš tiesų Kinijoje beveik nieko nemačiau. Tik Pekino centrą, keletą šventyklų, Didžiąją kinų sieną. O daugiau mačiau darbą.
Prisiminimais gyventi nenori
- Jūsų vardas siejamas su didžiausiomis Lietuvos krepšinio pergalėmis. Sidnėjuje Jūs padėjote Lietuvos krepšininkams iškovoti bronzos medalius. Atėnuose jau stovėjote prie svetimos šalies komandos. Ar nekildavo sentimentų stebint lietuvių žaidimą?
- Lietuvių iškovotos pergalės, prie kurių ir aš esu prisidėjęs, - malonios, bet aš nelinkęs grįžti atgal, nors visą laiką savo širdyje esu su gimtosios šalies krepšiniu. Tai buvo pirmas kartas, kai dirbau su kitos valstybės komanda.
Suprantama, visi prisiminimai malonūs - ne tik Sidnėjus, bet ir “Žalgiris”, jaunių pergalės. Bet negi gyvensi vien prisiminimais? Reikia eiti į priekį, todėl aš nemėgstu žiūrėti buvusių pergalių vaizdo įrašų. Nebent atvažiavus į svečius draugams pažiūrime sutiktuves po įspūdingiausių pergalių. Dažniau žiūriu ir analizuoju tuos įrašus, kuriuose buvo kas nors blogai.
- Ar dar nesiilgite darbo?
- Planavau, kad po olimpiados dirbsiu su kuria nors komanda, turėjau pasiūlymų, tačiau koks darbas, kai sveikata šlubuoja? Nenorėjau, kad kažkas už mane dirbtų prieš sezoną, o paskiau man tektų atsakyti už tą darbą. Tad sveikatos problemos iš tiesų sugriovė kai kuriuos mano planus. Bet kai kurie specialistai nuo 50 metų tik pradeda treniruoti, o aš jau esu įsibėgėjęs.
Džiaugiuosi tuo, ką esu padaręs. Kaip mokėjau ir galėjau, taip atidaviau save ir savo žinias krepšiniui. Todėl drąsiai žiūriu atgal ir nieko nesigailiu.
Lietuva krepšiniui per maža
- Galbūt dabar, turėdamas laiko ir sėdėdamas su meškere rankoje, pagalvojate, kuri Jūsų pergalė buvo brangiausia?
- Visos labai brangios, visos jos atrodo esančios labai arti. Ir pergalė Europos jaunių čempionate su vaikais, su kuriais pats užaugau kaip treneris, ir “Žalgiris”, kuris, man atėjus dirbti, buvo tarsi nurašyta komanda, nors daugelis to nenorėjo pripažinti. Nors nesakau, kad tai buvo vien mano indėlis - tai buvo visos komandos, administratorių, vadybininkų, kurie dirbo, indėlis.
Po to - Lietuvos rinktinė. Joje pradėjau dirbti Vlado Garasto asistentu. Tuomet girdėdavau kalbant - tuoj baigs karjerą Arvydas Sabonis, tuomet pamatysime, kur bus Lietuvos rinktinė. Baigė Sabonis, Marčiulionis, Kurtinaitis, bet Lietuva vėl atsigavo, atsitiesė ir Sidnėjuje iškovojo bronzos medalius.
Ta pati komanda, prisijungus keliems žaidėjams, tapo Europos čempione. Atėnuose Lietuvos rinktinė jau buvo minima tarp favoritų. Labai gerai, kad užaugo nauja stipri krepšininkų karta. Man buvo malonu su ja dirbti Vilniuje, “Lietuvos ryto” komandoje. Nieko nesigailiu galvodamas savo praeitį.
- Kaip manote, kur slypi Lietuvos krepšinio fenomenas, kad nuolat sugebame išauginti tiek talentų?
- Apie Lietuvos krepšinio mokyklą kalba visas pasaulis. Ir jau daugelį metų. Visi Lietuvoje - nuo mažiausio iki seniausio - gyvena krepšiniu. Manau, kad jau yra genų atranka, be to, turime didžiulę konkurenciją. Lietuva krepšiniui jau yra per maža. Nėra tiek pinigų, kiek galėtų būti komandų, todėl didelė dalis krepšininkų žaidžia užsienyje.
