Seniūnija užima apie 9,9 km2 plotą, čia gyvena apie 32 tūkst. gyventojų. Pagrindinės rajono gatvės: Erfurto, Oslo, Architektų, Žėručio, Laisvės prospektas.
Lazdynų seniūnija turi savo vėliavą, kurią sukūrė Vilniaus dailės akademijos studentai, tačiau ji vis dar nenaudojama, nes nėra oficialiai patvirtinta Heraldikos komisijos.
Lazdynų vietovardis – lenkiškos kilmės. XIX a. pradžioje dabartinio Lazdynų mikrorajono pietinėje pusėje buvo įsikūręs kaimelis. 1811 m. jis lenkiškai vadintas Leszczynnik, 1830-aisiais – Leszczynka, o 1938-aisiais – Leszczyniaki. Šiuo vardu vietovė buvo pakrikštyta dėl čia gausiai augusių lazdynų. Taip iš ankstesnių lenkiškų pavadinimo formų ir atsirado Lazdynai.
Lazdynų mikrorajonas buvo suformuotas atsižvelgiant į gamtinius miesto elementus. Šio mikrorajono architektūriniai ir urbanistiniai sprendimai byloja apie tuomet naują sostinės plano raidos etapą. Iki tol augęs daugiausia Neries slėnyje, Vilnius persikėlė į erdvų plynlaukį, maždaug pusšimčiu metrų iškilusį virš Neries slėnio.
Iš pradžių Lazdynų kvartalas, tuometinės valdžios sumanytas kaip šiaurės vakarų gyvenamasis masyvas, turėjo būti milžiniška teritorija, kurioje dabar įsikūrę Lazdynai, Viršuliškės ir Karoliniškės. Kadangi būtų reikėję iškirsti didelę miško dalį, architektas Vytautas Edmundas Čekanauskas, atkreipęs dėmesį į Helsinkio, Suomijos sostinės, miesto planavimą, pasiūlė palikti žaliuosius plotus ir taip išskaidyti šią teritoriją.
Galutinis Lazdynų, kuris yra vienas pirmųjų blokinių namų mikrorajonų, projektas buvo parengtas 1963 metais, tačiau dar Nikitos Chruščiovo vadovavimo Sovietų Sąjungai laikais (1953-1964 m.). Nuo jo pavardės kilo pašiepiantis terminas chruščiovkė arba chruščiovka, vartotas ir dar dažnai vartojamas apibūdinti blokinius bei plytinius trijų-penkių aukštų namus, masiškai statytus N. Chruščiovo valdymo laikais pagal Vitalijaus Lagutenko projektą.
Lazdynų projektas pradėtas įgyvendinti tik praėjus trejiems metams, po sostinės Žirmūnų mikrorajono statybos. Pirmieji gyventojai čia atsikėlė 1969 metų pavasarį.
Nors ne visos architektų ir inžinierių vizijos buvo įgyvendintos dėl statybų broko ir lėšų stygiaus, projekto autoriams architektams Vytautui Edmundui Čekanauskui, Vytautui Brėdikiui, Vytautui Kazimierui Balčiūnui, Gediminui Valiuškiui bei inžinieriams Algimantui Kleinotai ir Vincentui Šileikai 1974 m. paskirta Lenino premija - tai vienintelis iki 1986 m. atvejis, kai ši premija buvo skirta už gyvenamojo komplekso sukūrimą.
Lazdynuose daugiausia penkiaaukščių, devynaukščių, dvylikaaukščių bei šešiolikaaukščių namų. Rajono planinės erdvinės kompozicijos pagrindą sudaro žiedinė gatvių sistema ir laisvai išdėstytų įvairaus dydžio pastatų deriniai. Gatvių tinklas ir pastatų išdėstymas priderintas prie natūralaus miškingo ir kalvoto reljefo.
Lazdynuose įsikūrusi šv. Jono Bosko bažnyčia (2000 m.), koplyčia (1993 m.), parapijos namai ir saleziečių vienuolynas (1996 m.). Čia veikia „Litexpo“ parodų rūmai, Greitosios pagalbos universitetinė ligoninė.
Lazdynų mikrorajoną puošia keturios dekoratyvinės skulptūros: Teodoro Kazimiero Valaičio „Vėtrungė“ (1973 m.), Lazdynų simboliu tapusi Gedimino Karaliaus skulptūra „Rytas“ (1975 m.), Elenos Palšytės-Kasperavičienės „Kanklininkė“ (1982 m.) bei Antano Dimžlio „Darbininkas“ (1983 m.).
Lazdynus ir Karoliniškes skiria Pasakų parkas, atidarytas 1987 metais. Jame stūkso įvairius pasakų bei mitologinius personažus simbolizuojančios skulptūros. Parkas vertinamas prieštaringai: vieni čia mielai leidžia laisvalaikį, kiti bijo ir koją įkelti, ypač sutemus, mat čia yra įvykęs ne vienas nusikaltimas.
Parengta pagal:
lazdynai.weebly.com
miestai.net
vikipedia.org
vilnijosvartai.lt
I.Ruseckaitės „Sovietinių metų gyvenamieji rajonai Vilniuje: tipiškumo problema“
